Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Visi šventieji ir Vėlinės

Kun. K. J. Ambrasas SJ

    Lapkričio 1 dieną prisimename visus šventuosius, o lapkričio 2 d. — sielas skaistykloje.

    Ką mums, krikščionims, primena Visų Šventųjų diena? O kas iš viso yra šventasis? Žinoma, galima tiksliai apibrėžti: "Katalikų Bažnyčios požiūriu, yra Bažnyčios narys, kuris, vykdydamas Dievo valią, gyvendamas žemėje, praktiškai ypač uoliai vykdė krikščioniškąsias dorybes ir savo darbais panašus į Kristų. Įvykus jo užtarimu moksliškai patikrintiems stebuklams, Katalikų Bažnyčia neklaidingu savo autoritetu skelbia, kad toks asmuo yra mielas Dievui, kuris per stebuklus paliudija kitiems Bažnyčios nariams jo šventumą. Šitaip šventasis pripažįstamas tarpininku ir užtarėju pas Dievą visų tų, kurie dar nėra pasiekė savo tikslo - vienybės su Dievu amžinoje laimėje. Šventasis yra regimas įrodymas, kad Dievas veikia savo Bažnyčioje ir todėl šventasis yra tikrojo krikščioniško gyvenimo pavyzdys" (LE, XXX t., p. 222).

    Tačiau mes, pagalvoję apie šventuosius, dažniausiai prisimename, jog nemaža jų plakėsi iki kraujo, naktis praleido ant grindų, marinosi alkiu, nešiojo ašutines. Kai kurie, nusipynė iš erškėčių vainikus, savo kantrybei už-

Algirdo Grigaičio nuotr.

Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.

grūdinti bėgo į tyrus ir miškus, kad galėtų nuošalumoje pabūti vieni su Dievu. Mes juos gerbiame, mylime, jais stebimės, bet jais sekti, iš jų mokytis nesugebam, neišdrįstam, nesiryžtam. Kodėl taip mes atitrūkę nuo tų rinktinių, tokių visiems, ypač mūsų amžiui, pačių reikalingiausių mūsų visuomenės narių? Bene svarbiausia priežastis - mūsų valios silpnumas, neryžtingumas. Mes iš viso nesuprantame šventumo esmės, kad ją svarbiausia sudaro nesilpstanti meilė Dievui, kuriam jis skyrė visą savo laiką, sveikatą, visą gyvenimą taip, kaip to meto sąlygomis atrodė geriausia parodyti. Taigi jei norime ieškoti naujų meilės būdų, kad labiau patiktume Dievui, šiandien nebūtina taip skaudžiai marintis, kaip būdavo daroma prieš kelis ar keliolika amžių. Juk svarbu ne tiek savo energiją sumažinti plakimais ir sudildyti nemiga, kiek našiu, vaisingu ir naudingu darbu pasiaukoti artimo meilei ir apaštalavimui. Čia svarbiausia mokytis iš šventųjų uolumo, kurį dera pritaikyti mūsų laikais pačia tinkamiausia proga, būdais ir metodais.

    Mes greičiausiai netgi klaidingai suvokiame šventuosius ir jų atliktus darbus, nes apie juos dažniausiai sužinome iš laikraščių, knygų puslapių, kur jie parodyti neretai pačiomis kraštutinėmis gyvenimo sąlygomis atlieką keisčiausius darbus, žygdarbius ir išnaudoją netikėčiausias progas, kurios mums gal visiškai nėra reikalingos ir būtinos.

    Pranas Dovydaitis vieno susitikimo metu ateitininkams pasakė: "Lietuvai reikia šventųjų". Šis posakis itin įsidėmėtinas dabar, kai dangaus paramos, kai kasdienės pagalbos reikia ne tik vaikams, jaunimui, bet ir kiekvienam, kuris vaikšto dulkėtais, pažliugusiais ar snieguotais gimtosios mūsų žemės keliais ir takais. Po II Vatikano susirinkimo Bažnyčia ypač pabrėžia šventumo siekimą visiems: tiek pasauliečiams, tiek kunigams, tiek ir vienuoliams.

    Šventieji atliko daugel herojiškų darbų. Šv. Perpetua didvyriškai pakėlė kankinės dalią, bet jai buvo dar sunkiau, kai į kalėjimą atėjęs jos tėvas prašė pasigailėti jo žilų plaukų ir paklusti imperatoriaus norui. Japonijos kankiniai buvo svilinami lėta laužo liepsna. Pal. Jurgis Matulaitis kantriai kentė sąnarių skausmus, bet buvo nepaprastai malonus kiekvienam žmogui. Jo šūkis: "Blogį nugalėkim gerumu". Pradėjęs valdyti Vilniaus vyskupiją, jis padarė pasiryžimą: "Pasižadėjau jokios tautos, jokio žmogaus neapykantos neįsileisti į širdį, pasižadėjau visiems lygiai tarnauti, kad ir kažin kiek nemalonumų patirčiau".

    Visų didysis troškimas - Saulės, Dangaus ilgesys. Eidami į Saulę, mes norime žengti keliais, kuriuos jau pramynė šventieji, kurie buvo tokie žmogiški, mieli, paprasti ir mums artimi. Juk jokia širdis žemėje neturi tiek taurios, tyros meilės, kaip šventojo širdis. Joje viskas pašventinama ir paverčiama Dievo meile.

    Ateinančią dieną po Visų Šventųjų šventės minime "kandidatus į šventuosius" - sielas skaistykloje. Einame į kapines, nešame gėlių, uždegame žvakutes ant mūsų mirusiųjų kapų. Bet ar užtenka šią įsimintiną dieną tik gėlių ir žvakučių? Ar užtenka mirusiems padovanoti tik po kelių dienų ar valandų nuvystantį žiedą ar sutirpstančio vaško gabalėlį? Jie iš mūsų laukia ko nors daugiau. Jie ypač laukia šv. Mišių. Tai didžiulė dovana mirusiems. Mišios - tai niekuo kitu nepakeičiama auka, kuri padeda mirusiems atsiteisti už praeities neatlygintas kaltes. Gražu ir prasminga, kai laidotuvių proga mirusiojo artimiesiems draugai ir pažįstami įteikia vokelį su prašymu aukoti šv. Mišias.

    Žinoma, yra ir kitų gražių būdų velioniui padėti: sukalbėti "Amžiną atilsį", "Viešpaties Angelą", rožinį ar kitą maldą už mirusius. Taip pat būtų prasminga už velionį paaukoti sunkesnio darbo prakaitą, susilaikyti nuo pasilinksminimo ar nuo skanesnio kąsnio. Tebūna išradinga mūsų aukos skalė.

    Skaistyklos sielos, mūsų maldomis ir aukomis greičiau patekusios į dangų, neliks mums skolingos. Jos mus užtars pas Dievą, kad kantriai neštume kasdienos rūpesčius, vargo ir sunkumo naštą, kad būtų palaiminga ir prasminga kiekviena mūsų gyvenimo minutė, kad mūsų valandos, dienos ir metai būtų tarsi aukso raidės, įrašytos į Amžinybės Knygą, kai ji bus atversta mūsų mirties akimirką.

    Gražiai šias mintis iliustruoja ir poetė Lacrima savo eilėraštyje "Vėlinės":

    Ir kur prie kapo iškyla kryžius-
    Tenai išnyksta mirties galia.
    Tik kryžiui vedant, pas Dievą grįžus,
    Pražysta siela dangaus gėle...

* *