Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

LIETUVA, ATLEISK MUMS 77 KARTUS!

Vytautas Kasniūnas

     “Lietuva, vėl nepriklausoma, tai mano Saulė, duosianti man gyvybės ir ūpo. Lietuvos širdis ir galva, Vilnius, toli nuo manęs. Vis dėlto jo ir mano minčių ir jausmų vilnys nepalieka manęs nutolus, riša mano sielos dvasią su juo. Jau aš jaučiu ateinančią mano Saulės, Tėvynės Laisvės šviesą. Ji dar man nepašvietė, nes ir jos spinduliui reikia laiko erdvės tolybei perdurti. Bet eina, jau eina... Sveika gi, Šviesybe, kuri ir vilčių srityje tebebūdama, jau laimini sielą”, taip rašė Juozas Tumas Vaižgantas, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, gyvendamas Švedijoje, laukdamas, kada galės grįžti į “Saulės, Tėvynės, Laisvės šviesą...”

     Apie Lietuvos meilę jis yra pasakęs: “Nors ji purvina ir juoda, bet ji mano, aš ją myliu...”

     Apie visuomeninę veiklą jis rašė: “Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau — jos vergas dėl jos metų metais nebematęs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liep-

Clevelande Dievo Motinos šventovės atnaujintojas, 1987 m. švenčiant Lietuvos 600 metų krikščionybės jubiliejų, archit. Eduardas Kersnauskas prie savo sukurto altoriaus ir lietuviškų koplytstulpių.

ti: kad tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar tam tinkamas”. Prie to dar pridėdamas: “Esu ultra liberalas, ultra progresistas, ultra demokratas, ultra taučius”.

     Ir mes Lietuvos nepriklausomybės atstatymo — Kovo 11 — sulaukėme, gyvendami toli nuo tos mylimos “Saulės, Šviesybės, Tėvynės, Laisvės” šviesos.

     Ir mums, rodos, skambėjo eiti Vaižganto žingsniai. Mes buvome savosios, lietuviškos visuomenės tarnai, dar daugiau — vergai. Ėjome, kur kas liepė, ėjome, kur buvome laukiami, kur jautėme esą reikalingi.

     Visais Lietuvos nepriklausomybės kūrimo, Tautos sukilimo 1941, Lietuvos atstatymo metais buvome viena vaižgantiška “ultra patriotiška partija”.

     Tu, Vasario Šešioliktoji, per 22 nepriklausomybės metus subrandinai mus, kaip reikia dirbti, aukotis dėl “Lietuvos Saulės ir Šviesybės”.

     Praėjusiais metais išleista Pilypo Naručio knyga “Tautos Sukilimas 1941” yra mūsų jaunosios kartos darbais parašyta tautinė biblija-testamentas, kad dabartis žinotų, ateitis didžiuotųs. Jaunimo kilęs entuziazmas įžiebė nematytą jėgą, pasiaukojimą, idealistinę tėvynės meilę. Parafrazuojant pirmą laišką Korintiečiams (10, 16-17) “Argi Lietuvybės laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas mūsų gimties kraujyje? Argi Lietuvos duona, kurią laužome, nėra bendravimas mūsų kūne? Jei viena taurė ir viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona. Su tokiu moto Pilypas Narutis vadovavo šiam labai drąsiam žygiui — Tautos sukilimui 1941.

     Vasario Šešioliktosios Dienos vardadienis ir gimtadienis yra mūsų visų ypatinga šventė. Jei vardadieniai bei gimtadieniai rengiami šeimose, plaukia įvairios dovanos, supa sveikinimai, kalbos.

     Lyg Trys Karaliai prie Kūdikėlio Jėzulio prakartėlės, mes tau, Vasario Šešioliktoji, taip pat iš viso pasaulio, iš tolimų kraštų sunešame savo dovanas. Tose spalvingose, tautiniais raštais išpuoštose dėžutėse sudėti mūsų atliktų darbų sąrašai. Kiek jų — tai tautinės sąžinės ataskaita. Ši dovana yra mūsų meilės tau, Tėvyne, išraiška. Ir sveikinimo žodžiai skamba meilės garsais.

     O šių metų tavo, Vasario Šešioliktoji, vardadienį bei gimtadienį galime išskirtinai apvainikuoti prasmingu jubiliejum — 77 metų skaičiumi. Nuo Biblijos laikų visame pasaulyje labai mėgstamas, dažnai kartojamas, o kai kur net garbinamas skaičius 7. O skaičius 77, kuriuos tu, Vasario Šešioliktoji, mini, ypatingai įsidėmėtinas ir reikšmingas, Lietuvos keliais keliaujant. Parafrazuojant Mato 18, 21-22, “Kai Petras paklausė: Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų? Jėzus jam atsakė: Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”.

     Tegu sudreba Lietuvos žemė, miškai ir laukai, tegu sudrebina pilaitėse ar trobelėse gyvenančius, kai sudundės 77 kartus perkūno garsai, tegu užsidega žmonių širdyse meilės ir atlaidumo liepsnelės, kai skros dangų žaibai 77 kartus, kai dar skamba poeto Sigito Gedos pasakyti žodžiai: “Aš už nieką nesirengiu agituoti. Savaime, greit paaiškės, kiek dar sąžinės ir proto kiekvienoje Lietuvos pašalėj likę. Bet meluoti ir vogti, išsisukinėti net tada, kai uodega svyla — vis vien labai negražu. Nebūna juk taip, kad mūsų blogų darbelių, laikui bėgant, kas nors neprimintų. Pati yla iš maišo lįste lenda” (Gimtasis kraštas). Arba dar su vienu Sigito Gedos žaibo žybtelėjimu: “Kodėl viena partija taip niršulingai puola kitą, neva ši labai valdžios trokšta? O jinai ne — ten sėdėdama? Kolei mes savo laukus, daržus ir darželius laistome, svetur žmonės irgi nesnaudžia. Ne visus juos gal žmonėmis galime vadinti, tačiau — nedaugelis pėsti bevaikšto”.

     Ši konferencija su pasirinktu didžiai prasmingai kilniu šūkiu: “Įveiksime blogį — laimės Lietuva”, tai viena iš vertingiausių dovanų tau, Vasario Šešioliktoji. Ir ta 7 punktų priimta rezoliucija, jos vykdymas gali pasiekti didžiausių laimėjimų. Tai lyg naujas išrastas vaistas prieš labai pavojingai plintančią “blogio” ligą. Ji papuošė ir tarptautinius šeimos metus, kuriuos nei mes čia “užjūriniai”, nei tėviškės padangėje nepapuošėme himno garsais.

     Lietuva, mes tau galime pasiguosti ir pasiskųsti 1831 metų sukilėlio kun. K. Nezabitauskio gilaus ilgesio pilnomis patriotinėmis eilėmis, kurių vieną punktą tebenešiojame gyvenimo kelyje:

     “Apvaikščiojau svietą skersai ir aplinkui,
     Nustojęs tėviškės, kitos nesutinku

     Atleisk mums, Lietuva, kad nusisukome nuo tavo mums skirto gyvenimo kelio, nuo to tavo išvesto plataus vieškelio, skęstančio laukų, miškų platybėse, kur visur sklinda himno — Vasario Šešioliktosios kūrėjo dvasia — kur pakelėse auga meilės vaismedžiai. Lietuva, išklausyk mūsų visuotinę tautinę išpažintį ir atsakyk, kiek kartų mes turime atleisti savo broliams, kai jie mums nusikalsta? Ar iki septynių kartų?”

     Ir pasklido po Lietuvą ugnies liežuviai, lyg iš senų pilių kuorų pasigirdo galingas balsas, lyg geležiniame vilke šimtas vilkų šauktų: “Aš nesakau jums — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”.

     Kalbėdami apie nuodėmių atleidimą, grįžkime į savąjį gyvenimo kelią — užjūrių marių. Ir čia pakabinkime išrašą iš Mato evangelijos su labai dideliu 77 skaičiumi, kad nušviestų per visą didžiulį Amerikos kraštą, nuo vieno iki kito ašigalio.

     “Draugo” dienraščio kalėdinio numerio gražių, prasmingų minčių vedamajame “Tik geros valios žmonėms” vyr. redaktorė Danutė Bindokienė paskutiniame skirsnyje rašo: “Praėjusiais metais lietuvių visuomenė, galbūt daugiau negu bet kuomet anksčiau, patyrė daug maišaties, išsakė vieni kitiems daug priekaištų ir kaltinimų, kurie lyg bjaurios atmatos tebedrybso ant kelio į Kalėdų ramybę. Kad visos tos neigiamybės būtų pašalintos, reikia tik angelų giesmėje aidėjusios geros valios. To ir linkime visiems mūsų tautiečiams užsienyje ir Lietuvoje!”

     Atsitiktinai vėl pasirodė spaudoje du kartus pažymėtas skaičius 7, kai perskaitėme Lietuvos spaudoje apie praėjusią vasarą įvykusią labai svarbią konfernciją, mūsuose lyg nepastebėtą, ar skaitant užsimerkta. Šios konferencijos šūkis: “ĮVEIKSIME BLOGĮ — LAIMĖS LIETUVA!” Konferenciją sukvietė Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos judėjimo “Talka tėviškei” ir Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjunga. Konferencijoje dalyvavo 211 Lietuvos žmonių, atstovaujančių 35 visuomeninėms ir politinėms organizacijoms, kurios susirūpinusios dėl Lietuvoje plintančio blogio. Konferencijos dalyviai, išklausę 7 pranešimus, išdiskutavę blogio problemas, priėmė ir paskelbė 7 rezoliucijas, kuriose atskleidė būdus dvasiniam Lietuvos atgimimui:

     —    laukia aktyvesnės Bažnyčios pozicijos, padedant kiekvienam Lietuvos piliečiui sugrįžti prie amžinųjų vertybių. Prisimenant Bažnyčios tradicijas, kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį gal derėtų skirti maldai už valstybę ir blaivybę;

     —    prašo visus Lietuvos piliečius visomis jėgomis priešintis blogiui ir skleisti gėrį, aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, visų lygių rinkimuose balsuoti tiktai už tuos kandidatus, kuriems doras gyvenimo būdas yra vertybė;

     —    kreipiasi į visas partijas, visuomenės organizacijas ir judėjimus nepasiduoti blogiui ir didelį dėmesį skirti Lietuvos idealus išsaugojusių bei apgynusių dvasinių vertybių stiprinimui.

     Konferencijos dalyviai numato rengti ciklą specialių konferencijų, kuriose bus nuodugniau nagrinėjamos konkrečios blogio apraiškos ir ieškoma būdų jas įveikti.

     Rezoliucijos redakcinė kolegija:

     Prof. D. Gailienė, juristas E. Čerškus, dr. R. Pakalnis, mons. A. Svarinskas, sociologas V. Turčinavičius, akad. G. Uždavinys, prof. O. Voverienė, akad. Z. Zinkevičius, žurnalistė A. Žemaitytė.