Jolanta Podleskytė
„Happy birthday to You” niūniavo Filipas man prie jūros, kai iki mano gimtadienio buvo likusi dar visa savaitė. Jis jau gyveno mano būsima švente. Berniukas suprato, kad aš labai džiaugiuosi jo dėmesiu. Jis man pririnko įvairiaspalvių akmenėlių ir padovanojo iš anksto.
Tu matai, kaip neša popierinį laivą
Gatvės pakraščiu, kaip nuolaužos stiebų
Kliūva už praeivių kojų, kaip jūreiviai
Slysta ir išnyksta sūkuriuos?
Būk laimingas!
Tu matai, kaip lietus stato baltas kaštonų pilis
Ir jose atsidaro vartai, įleisdami mus
Į šio vakaro paslaptį, kurią patiki
Tik vaikams, sapnuojantiems sparnus.
Viskas? Aš nežinau, ką reiškia šitas žodis.
Gal vietą, kur tu manęs lauki?
Nuostabu, kad poetas R. Keturakis taip tobulai suprato meilę. Mylėdami žmonės tampa lyg maži vaikai, o gal iš jų mes mokomės būt laimingi ir dovanoti laimę taip, lyg leistum „upe” popierinius laivus, kurioje nėra atsisveikinimų, o tik begalinis laukimas kito žmogaus ir noras suteikti jam džiaugsmo. Ten, kur išsiskyrimas, reiškia, jog laukia kitas susitikimas, ten, kur išslystanti ranka iš delno gyvena nauju prisilietimo virpuliu, nes žino, kad tam žmogui ji būtinai yra reikalinga.
Nepaprasta šeima mane sutiko Anglijoje. Tai buvo tikra šventė mano gyvenime pabūti tokioje aplinkoje ir pajusti tikrą draugiškumą ir tikrą meilę, nes mūsų „tarybinėj tikrovėj” jau seniai buvo atrofavęsi tie jausmai.
Nuostabus buvo tas rytas, kai prie mano kambario durų sustojo keturių vaikelių kojytės ir jie nedrąsiai pasibeldė, norėdami susipažinti su savo naująja „kaimyne”. Tai buvo trys berniukai: vyriausiajam — aštuoneri, viduriniajam — šešeri su puse, jauniausiajam — treji (greit turėjo sukakti ketveri) ir viena mergaitė, kuri buvo taip pat pristatyta (nes ji nemokėjo dar kalbėti), —jai buvo tik pusantrų metų.
Visi vaikai pasitempę išsakė man savo vardus ir taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri tęsėsi pusantro mėnesio, ir kiekvieną rytą aš sulaukdavau viso „pulko” savo lovoje, kuris pranešdavo man būsimos dienos planus, pasidalindavo savo kančiom ir džiaugsmais. Juokingiausia būdavo žiūrėti į mažąją Elizabetę, kuri ropšdavosi man į lovą ir stenėdama vis krisdavo ant kilimo, nes storas užpakaliukas neišlaikydavo pusiausvyros, ir mažoji „atsitūpdavo” ant minkštos dangos. Prisiminusi, kad vaikus reikia mokyti savarankiškumo, aš tyčia jai nepadėdavau, o tik laukdavau, kol šilta ir sunki lyg tešlos prikimšta mergytė, įveikusi visas „kliūtis”, priglusdavo prie mano kūno ir patikliai man žiūrėdama į akis ištiesdavo... knygelę, kad aš ją perskaityčiau.
Nuo pasibeldimo į duris ir prasidėjo mano pirma diena pas Harisonus. Nulipusi žemyn į valgomąjį, sutikau vėl tuos pačius vaikus ir, žinoma, jų tėvus, kurie ruošė pusryčius.
Aš apsigyvenau advokatų šeimoje ir žinojau, kad tėvas vienas dirba, o mama prižiūri vaikus. Valgomajame didelėse ir gražiose kėdėse sėdėjo visi vaikai ir laukė paduodant pusryčių. Buvo labai gražus rytas, ir kambarys buvo nutviekstas ne tik saulės spindulių, bet ir „žarstė” mano mažųjų šypsenas.
Kai aš paklausiau, kur man sėstis, tai vienas už kitą garsiau suriko: prie manęs! jie visi nuščiuvo ir laukė mano sprendimo. Aš, aišku, širdyje apsidžiaugiau ir nusprendžiau sėsti prie mažiausio iš berniukų — Filypo, nes jis šaukė garsiausiai ir pasistengė surikti pirmas.
Šilta ir jauku buvo Harisonų šeimynėlėje, kur geroji dvasia-mama Džilian ugdė visus iš mažens pagrindinio gyvenimo principo — meilės, savitarpio pagarbos. Ji supranta kiekvieno vaiko poreikius, žino jo pomėgius, bet niekada nenuolaidžiauja jo ydoms, trūkumams. Vaikai išmokyti stebėti vieni kitus, jie žino savo vietą ir visada laiku įspėja brolį ar seserį. Džilian — tų namų siela, į kurią įsiaudžia visų namiškių sielos ir kuria tvirtovę. Iš pat mažų dienų vaikai įpratinti suprasti suaugusįjį. Man paminėjus, kad aš norėčiau paragauti mango, vaikai visi nedavė ramybės savo mamytei, kad ji nupirktų man tų vaisių. Jie neprašė sau, bet viešniai.
Harisonų šeimoje didelė šventė — gimtadienis. Visi iš anksto tam ruošiasi, visi žino apie tai, bet niekam konkrečiai apie tai neužsimenama. Labai laukė savo šventės mažasis Filypas, kuriam liepos pradžioje turėjo sukakti ketveri metai. Mes su jo mamyte pasirūpinom tortu. O jis iš tiesų buvo nepaprastas. Iškepti biskvitą — tai vieni niekai! Bet paskui jį papuošti — tai jau užduotis! Užtepę visą tortą kremu, prilipdėme šokoladinius bėgius, iš biskvito gabaliukų formavome garvežį, atskiras detales darėme iš saldainių. Tortas išėjo tikrai „saldus”. Garvežys išpūstom akim puikavosi „nykštukų ” būryje, nes visi vaikai sėdėjo prie stalo su smailėjančiom kepurėlėm iš kartono ir džiaugėsi savo vaidmenimis, neužmiršdami pakalbinti kaimyno ar mandagiai ko nors paklausti mielos kaimynės. Šeimos tėvas filmavo tą mielą susibūrimą, o visa gatvė žinojo, kad toj šeimoj šventė, nes balionų krūva iš gatvės pusės liudijo tai, — kiekvienas margaspalvis buvo paženklintas skaičiumi 4 ir visi žinojo, kad to vaiko gimtadienis užklupo visai ne netikėtai...
Tau atiduosiu rožių jupeles,
tau atiduosiu juodalksnių žydėjimą— tą Violetą
pakrantėse, kai vandeny— tik bokštai debesų,
kad visados mylėtum ir tikėtum—
esu tiktai tavy! tiktai tavy esu!
Kaip taikliai pastebėjo poetas R. Keturakis, mes esame kitame žmoguje, kai jį mylime. Tik mylintis žmogus gali suprasti jo sielos gelmes ir ko tam žmogui iš tikrųjų reikia. Advokatas Nikas Harisonas myli visus žmones, ypač neturtingus. Po ilgų darbo dienos valandų jis dar eina plauti langų, kad galėtų tuos pinigus atiduoti vargšams. Per gailestingumą žmogus įplaukia į meilės marias. Štai kodėl jų šeimoje yra visiškas viens kito supratimas ir tikra meilė. Jie supranta svetimo žmogaus skausmą, todėl jų šeimos židiny ne rusena, o tiesiog šviečia ypatinga meilės liepsna. Sekmadieniais Nikas gieda bažnyčios chore ir į tą chorą nusiveda vyriausiąjį berniuką Markų. Markus ne tik prižiūri savo broliukus ir sesutę, bet jis yra ir geras mokinys, šalia savo pamokų nepaprastai gerai išstudijavęs Anglijos istoriją ir bene geriausiai ją žinąs šeimoje, nors ir mama be teisės mokslų yra baigusi istoriją. Lankant istorines vietas, nuostabaus grožio pilis, Markus gana daug man paaiškindavo, ir motina visada stebėdavosi, kaip jis randa savo galvelėje tikslų atsakymą ir teisingą Anglijos karaliaus gimimo datą.
Vaikams palikta absoliuti laisvė. Namuose jie gali statyti namus iš kaladėlių — užsiiminėti „architektūra”, bėgioti, žaisti, bet jie taip pat turi žinoti savo vietą ir savo vaikiškas pareigas. Jie turi padėti tėvams ten, kur jie sugeba ir kur labiausiai laukiami. Jie visados paneša mamytei pirkinius, pripučia matrasą, pataiso savo lovas, rūpinasi savo sesute.
Absoliuti laisvė tai dar nereiškia, kad jie yra atleisti nuo pareigų ir gali daryti, ką tik nori. Vaikai žino, — jei jie nusikalto, jie turės atkentėti. Bausmė visada būna griežta ir tolygi padarytam nusikaltimui. Džudas (vidurinysis berniukas) pamelavo tėvui, kad jis apsinuodijęs ir jam skauda pilvą. Tėvas jo nemušė, kaip kad padarytų mūsų ne vienas, o visą dieną vaikas negavo valgyti už bausmę. Nors ir su ašaromis akyse, bet vaikas suprato, kad jis negerai pasielgė ir kad jis turi pasninkauti.
Nakties paukšti,
Pasirink mane, tik palik mano vienintelę viltį—
Ateiti pasaulin iš naujo ir iš naujo tikėti vaikyste.
R. Keturakis dar tik prašo, o aš iš tikrųjų patikėjau skaidria vaikyste Harisonų šeimoje. Ne tik tada, kai vaikai gaudė plaštakes pievoje, bet ir kai jų juokas skardeno lyg paukščių klegesys, bet ir tada, kai jie su manim dalinosi savo saldumynais ir visą laiką klausinėjo apie Lietuvos praeitį ir jos vaikus. Mano gimtadienio proga buvo suruoštos didelės vaišės, pakviesta apie dvidešimt žmonių, ir visa tai buvo daroma tyliai, man apie tai nieko nežinant. Net vaikai tą paslaptį išlaikė ir tik tą atmintiną dieną puolė mane sveikinti, visi nešdami po savo dovaną ir bučiuodami iš eilės. Net mažoji Elizabetė sunkiai atnešė savo dovanėlę, meiliai nusišypsojo ir ištarė savo sunkiai suprantamą
— Ė...jak...—
ir didelė seilytė nutekėjo perjos lūpeles, kai siekė mano lūpų ...
