Kun. K. J. Ambrasas, SJ
Štai žmogus pasiekė, ko norėjo: Dievas-žmogus sumuštas, iškankintas, išniekintas taip, kad net Motina negalėjo Jo pažinti. Jis jau miręs. Ar nėra čia mano rankų pridėta prie šio didžiausio pasaulio istorijoje nusikaltimo? Yra. Ir netgi nemažai. Juk kiekviena nedora mintis, mano įsiūtis, pagieža, melas, neištikimybė, dvasinis ir fizinis nesaikingumas, — kiekvienas nedoras poelgis paženklintas Kristaus kūne. Tad ne veltui Kotryna Emerich, mačiusi visas savo kaltes, kurios paliko pėdsakus Kristaus kančioje, persigando. Manai, kad tų pėdsakų nepadarei TU? Padarėme jų aš ir TU, bet daugiau negalim taip daryti.
Pažvelkime į Kristaus karstą įvairiose mūsų bažnyčiose. Jis visur išpuoštas gėlėmis, dega daug žvakių, žmonės nuolat jį lanko ir meldžiasi. O kaip šiandien atrodo Kristaus karstas ten, ant Golgotos, Jeruzalėje, kur, anot Jn 19, 41-42, “buvo sodas, ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų...”
Dabar toje vietoje jokio sodo visai nėra. Stovi Kristaus Karsto bazilika, IV a. pastatyta imp. Konstantino. Po jos kupolu — tarsi koks romėniškas sarkofagas, padabintas kolonėlėmis, žibintais,
Guido Reni Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Jn 13, 1
didžiulėmis žvakidėmis, dvi nedidelės, marmuru išklotos patalpėlės. Pirmojoje artimieji gedėdavo velionio, antrojoje — suvyniotas į drobules su kvepalais, ant akmeninės plokštės buvo paguldytas Kristaus Kūnas. Čia Marija Magdalietė, atėjusi Velykų rytą, pamatė sėdinčius ant to akmens — vieną galvūgalyje, kitą — kojūgalyje, kur būta paguldyto Jėzaus, du angelus (Jn 20,12). Toje kelių kvadratinių metrų belangėje, uoloje iškaltoje kamaraitėje kabo trys skirtingi graikų, armėnų ir lotynų stiliaus Prisikėlimą vaizduojantys paveikslai, keliose įvairių formų vazose pamerktos puokštės gėlių, dega kelios žvakės.
Mokslininkas M. Rouhaut beveik visą gyvenimą paskyrė V. Jėzaus relikvijų tyrinėjimams, kuriuos įdomiai aprašė prancūzų rašytojas Ernesto Heilo savo knygoje “Physionomies de saints” (Šventųjų veidai). Remiantis Torino drobule ir kitais duomenimis, manoma, kad Kristus buvęs aukšto — apie 184 cm — ūgio. Kryžius galbūt apie penkių metrų ilgio ir apie trijų metrų skersinis.
Kai šv. Elena atrado Kristaus kryžių, tuomet buvo pastatyta Kristaus Karsto bazilika, kur ir buvo padėtas tas šventasis medis. Tačiau 636 m. šitoji bažnyčia, užpuolikų gerokai apnaikinta, sudeginta, pasidarė netinkama tokiai brangenybei saugoti; kryžius išdalintas po gabalą dešimčiai didžiausių pasaulio bažnyčių. Vėliau kiekviena bažnyčia norėjo turėti bent mažytę Kristaus kryžiaus dalelę. Kryžius turėjo maždaug 178 milijonus kubinių milimetrų, ir apskaičiuota, jog turėjęs sverti apie 90 kg. Šio kryžiaus nedidelių gabalėlių yra net lietuvių bažnyčiose. Per Didįjį Penktadienį pagerbiamas ir išaukštinamas Kryžius. Netgi duodamas bučiuoti žmonėms, kad galėtų laimėti įprastomis sąlygomis (išpažintis, komunija, vienas poteris šv. Tėvo intencija) visuotinius atlaidus.
Ar nėra daugiau su Kristaus kančia susijusių relikvijų? Toje pačioje Kristaus Karsto bazilikoje stovi pailga, 2,7 ilgio ir 1,3 m pločio akmens plokštė, ant kurios, tikima, Juozapas iš Arimatėjos su Nikodemu, nuėmę nuo kryžiaus Kristų, žydų papročiu nuvalė, apkuopė, patepė aliejais, kvepalais, įsupo į baltą drobulę.
Viena vinis, kuria buvo Kristus prikaltas prie kryžiaus, manoma, buvo šv. Elenos rankomis įmesta į Adriją, kai iškilo pavojus, jog laivas gali nuskęsti jūroje, kuri iškart nurimo. Kitos dvi vinys atsidūrė Paryžiaus katedroje, kur vietos arkivyskupas pastebėjo ant vienos iš jų nedidelę medžio kruoplelę. Moksliškai ištyrus, rasta, kad medis yra toks pat kaip ir kryžiaus.
Erškėčių vainiką Konstantinopolio imperatorius, tikėdamasis paramos savo imperijai, XIII a. padovanojo Prancūzijos karaliui šv. Liudvikui. Šiam tikslui karalius pastatė koplyčią. Per revoliuciją erškėčių vainikas iš koplyčios paimtas į nacionalinę biblioteką, bet 1806 m. vėl grąžintas Bažnyčiai ir atiduotas saugoti Notre Dame katedrai, kur padarytas specialus relikviorius. Tiktai to vainiko spyglių maža telikę, — pamaldusis karalius ir jo pasekėjai išdalino juos į įvairius pasaulio kraštus.
Laiptus, kuriais Antonijaus pilyje, Pontijaus Piloto prieangyje, vaikščiojo Kristus, šv. Elena 326 m. atgabeno į Romą. Daug kas ir dabar, būdamas Amžinajame Mieste priešais Lateraną esančioje bažnyčioje, gali pamatyti juos ir daugelį žmonių, pagarbiai einančių keliais tais pačiais laiptais ir besimeldžiančų.
Nendrė, kuria pasityčiodami Romos kareiviai kaip skeptrą — valdžios ženklą — įspraudė Jėzui į rankas, neišliko sveika. Viena dalis buvo Florencijoje, kita — Bavarijoje, bet, sudėjus dabar visus žinomus gabalus, vis vien dar šio to trūksta.
Ietis, kuria Lionginas pervėrė Kristui šoną, Heraklito laikais iš Jeruzalės buvo atgabenta į Konstantinopolį, o iš čia 1492 m. jos gabalas atsidūrė Romon į Šv. Petro baziliką. Anuomet trūko smaigalio, buvusio Prancūzijoje. Popiežius Benediktas XIV, iš Paryžiaus tą dalį atgavęs, prijungė prie koto.
Stulpas, prie kurio buvo pririštas ir plakamas Kristus, ilgai buvo saugomas Jeruzalėje. Vėliau atgabentas Romon, ir dabar jį galima pro geležines grotas pamatyti Šv. Praksedos bažnyčioje.
Drobulė, į kurią buvo suvyniotas Kristaus kūnas ir kurioje buvo atsispaudę kruvini Kristaus žaizdų pėdsakai, per karą buvo paslėpta Monte Vergine. Vėliau ji atvežta į Romą. Garsiąją relikviją imta saugoti Torino (Italijoje) katedroje specialiai skirtoje koplyčioje. Ji ne taip seniai daugybės mokslininkų buvo nuodugniai ištyrinėta, bet paskutiniu metu išaiškėjo, kad tyrinėtojai padarė neatleistinų klaidų: bandymams paimtas netinkamas drobės svoris, todėl rezultatai gauti klaidingi.
Bažnyčia dėl relikvijų tikrumo nėra tarusi galutinio žodžio, bet daug mokslininkų išvadų yra vertos dėmesio.