Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KRYŽIŲ KALNAS

V. Dunda

     Kryžių kalnas — vienas garsiausių ir įžymiausių Lietuvos kultūros paminklų, kurį aplankyti kasmet atvyksta tūkstančiai turistų ir maldininkų iš viso mūsų krašto bei užsienio.

     Kryžių kalnas — Jurgaičių piliakalnis, senovėje Pilies kalnu vadinamas. Čia stovėjo didžiausia Šiaulių gynybinio regiono pilis. Išliko ne visas piliakalnis, nes antrasis kalnas buvo sunaikintas pokario metais. Smėlį iškasė ir išvežė į aerodromo statybą. Šis kalnas buvo žemesnis ir platesnis, ant jo nestatė kryžių.

     Jurgaičių kaimo pavadinimas kilęs nuo žmogaus pavardės. Prie Lūponių piliakalnio taip pat yra Jurgaičių kaimas. Ir nuotolis, ir kryptis atitinka kaip ir prie Kryžių kalno.

     Per pirmąjį pasaulinį karą, tiesiant geležinkelio liniją, smėlis buvo kasamas ir vežamas iš Jurgaičių kaimo. Ten buvo surastos didelės kapinės. Jos visų buvo pamirštos, nežinomos. Tai parodė, kad senovėje yra buvusi gyvenvietė.

     Dar prieš karą kraštotyrininkai parašė nerūpestingai daug straipsnių laikraščiuose. Ir daug pasakojimų ir padavimų iš kaimyninių piliakalnių priskyrė Kryžių kalnui. Rašydami, kad senovėje ten dievams buvo aukojamos aukos, kūrenama amžinoji ugnis. Buvo norėta šį piliakalnį paversti į alkakalnį. Ir norėta įrodyti, kad dėl tos priežasties vėliau čia pradėti statyti kryžiai. Tai buvo žmonių klaidinimas. Dalis vertingų rankraščių dingo karo metu. Kita dalis buvo sunaikinta arba suklastota pokario metais. Buvo norėta nuslėpti, kad ši vieta stebuklinga.

     Neišliko stebuklų aprašymų, nes nebuvo sudarytos komisijos iš gydytojų ir mokslininkų dėl ištyrimo ir patvirtinimo šių stebuklų. Tik Meškuičių parapijos klebonas registruodavo stebuklus, surašydamas į knygą. Dabartiniu metu dar skelbiama pokario metų ateistų propaganda. Rašė, kad kryžiai čia pradėti statyti už 1831 m. žuvusius ir be žinios dingusius sukilėlius. Žuvusiems kryžių ten iš vis nestatė, nes nebuvo tokio papročio.

     Per pirmąjį pasaulinį karą caro kariuomenėje tarnavo daug lietuvių. Tarnyba buvo sunki ir ilga. Tai frontas, revoliucija ir suirutė. Jie pratarnavo 8 metus, negalėjo sugrįžti į Lietuvą. Buvo visi dingę be žiruos. Tėvai statė kryžius ant piliakalnio ir prašė Dievo, kad sūnūs sugrįžtų namo. Bet ne visi grįžo, tėvai pavėluotai pastatė kryžius, nes jie jau seniai buvo žuvę. Ir nereikia sakyti, kad Dievas neišklausė prašymo arba tėvai už žuvusius pastatė kryžius.

     Senovėje vietos gyventojai žinojo, dėl ko ši vieta šventa ir stebuklinga. Žinojo, kad piliakalnyje yra Švenčiausiasis — Ostija. Bet jie nežinojo kaip Švenčiausiasis pateko — atsirado kalne. Dėl to ir sugalvojo legendą, kad ant kalno stovėjo bažnyčia ir ji ten nugrimzdo. Žinoma, kartu su altoriumi ir Švenčiausiuoju.

     1236 m. į Lietuvą žygiavo kalavijuočių kariuomenė. Taip buvo pradėtas “Kryžiaus karas”. Jiems nepavyko sunaikinti Šiaulių gynybinio regiono pilių. Pasitraukianti priešo kariuomenė buvo apsupta ir sunaikinta. Čia įvyko garsusis “Saulės mūšis”. Mūšio lauke, žuvus kalavijuočių kunigui, buvo surasti bažnytiniai daiktai. Jų tarpe liturginis indas su Ostija. Daiktai buvo parnešti į artimiausią Jurgaičių pilį. Liturginis indas — tai brangus daiktas, pagamintas iš aukso, daug metų buvo saugomas pilies požemyje, gaisro metu nesudegė. Ši pilis 1348 m. kalavijuočių buvo sudeginta ir nebuvo atstatyta.

     Visi seni žmonės pasakojo, kad jų seneliai gerai prisiminė, kad piliakalnis buvo aukštesnis ir jo viršus buvo tiesus. O vėliau kalnas įgriuvo, viršuje pasidarė loma. Manoma, kad kalne buvo požemis ir rąstams supuvus jis įgriuvo. Bet archeologinių kasinėjimų metu tai nebuvo surasta. O gal ne toje vietoje buvo atlikti kasinėjimai.

     Prieš pirmąjį pasaulinį karą Meškuičių klebonas, kunigas K. Gaudešius atliko pirmąsias archeologines paieškas. Pasikvietęs į talką vyrus, kasinėjo piliakalnį. Jie iškasė du bažnytinius daiktus. Tai replės žvakėm gesinti, o antrojo daikto pavadinimą jau pamiršo žmonės. Kunigas sekančią dieną paieškos darbus nutraukė, neaišku, dėl kurios priežasties. Žmonės galvojo, kad jam uždraudė ten kasinėti. Vėliau kalną kasė archeologai, bet ne toje vietoje, ir nieko nerado.

     Prieš antrąjį pasaulinį karą ūkininko vaikai su rogutėmis važinėjosi nuo piliakalnio. Naktį per sapną vaikai buvo perspėti, kad ant piliakalnio žaisti negalima, nes ten yra Švenčiausiasis. Bet apie tą įvykį nebuvo rašyta.

     Manoma, kad kryžiai ant piliakalnio pradėti statyti po Šiaulių ir Meškuičių parapijų įsteigimo, po pirmųjų medinių bažnyčių pastatymo. Seni žmonės pasakojo, kad jų seneliai prisiminė, kai ant kalno stovėjo mažai kryžių. Pasakojo, kad senovėje, pamaldų metu, kai ant kalno susirinkdavo daug žmonių, visi vengdavo atsiremti, pajudinti supuvusius kryžius, kad jie neišvirstų ir neįvyktų nelaimė. Tie ąžuoliniai kryžiai jau buvo prastovėję apie 150 metų. O išvirtę kunigo priežiūroje buvo sudeginami. Prieš karą ten stovėjo nedidelė koplyčia, vėliau buvo nugriauta.

     1939 m. ant piliakalnio stovėjo 525 kryžiai. Iš jų apie 50 pagamintų iš akmens ir metalo. Čia buvo statomi tik dideli 5-6 m. aukščio kryžiai. Savo išvaizda nesiskyrė nuo kryžių, statomų pakelėse, prie sodybų. Dauguma kryžių be jokių užrašų. Ant kitų užrašai “Už sugrąžintą sveikatą”, be pavardžių. Jie buvo statomi tvarkingai, eilėmis išilgai kalno.

     Senovės žmonės žinojo nerašytą įstatymą. Kryžių kalne už žuvusius ir mirusius, pagal papročius ir tradicijas, niekas kryžių nestatė. Čia kryžius statė tie žmonės, kurie išgijo po sunkios ir nepagydomos ligos. Tie, kurie išsigelbėjo nuo mirties — sveiki sugrįžo iš karo. Tai įžadų kryžiai, pažadėti sergančiųjų ar šiaip nelaimingųjų.

     Pirmiausia ligonis melsdavosi ir prašydavo Dievo, kad sugytų ir pasižadėdavo pastatyti didelį kryžių. Ir jeigu jo prašymas likdavo išklausytas, jis sugydavo. Tada ir statydavo kryžių.

     Tai ne daugiau kaip 3-4 ligoniai susitardavo ir susidėję pinigus statydavo vieną didelį kryžių. Už ligonį vaiką tėvai turi pasižadėti pastatyti tik didelį kryžių. Jeigu ligonis neturtingas ir neturi pinigų pastatyti kryžiui, tai nereikia daryti jokių įžadų, bet jis turi daug melstis ir prašyti, kad sugytų.

     Antrojo pasaulinio karo metu vyrai, išeidami į frontą, pasižadėjo Dievui, jei nežūtų, pastatyti kryžius. Vėliau, jau po karo, pastatė kryžius.

     1961 m. pagal valdžios nurodymą, milicijai saugant, kad niekas neprieitų pasižiūrėti, nakties metu buvo sunaikinta tūkstančiai kryžių. Iš alebastro gamyklos ekskavatorius ir buldozeris buvo panaudoti kryžiams išversti ir sustumti į krūvas. Kryžius degino ir kitus darbus atliko kareiviai. Metalinius kryžius išvežė į metalo laužą, o kas buvo pagaminta iš granito, nuvežė į minėtą gamyklą. Ten jie buvo malami į skaldą. Bet, įmetus kryžių, pagamintą iš gelžbetonio, malimo mašina sulūžo. Tada likusieji kryžiai buvo nuvežti ir sumesti į Dubysos-Ventos kanalą. Per šaltinėlio vidurį iškasė griovį. Jis buvo įrengtas pokario metais.

     Buvo griežtai uždrausta statyti kryžius, o jų statytojai persekiojami. Piliakalnį saugojo sargas, vėliau milicija. Net pro piliakalnį uždraudė pravažiuoti. Skersai vieškelio iškasė griovį. Žmonės nakties metu nešdavo mažus kryžius ir statydavo. Tikslas buvo išsaugoti šį piliakalnį nuo galutinio sunaikinimo. Piliakalnis buvo lankomas žmonių ir prižiūrimas. 1975 m. valdžia paskutinį kartą sunaikino 400 kryžių. Po to mažiau besaugojo piliakalnį. Tik per Šiluvos atlaidus ir rugsėjo 1 d. būdavo griežta apsauga, ir prie kalno nė vieno neprileisdavo.

     Maldininkai čia atyvksta ne tuščiomis rankomis. Mašinų bagažinėse atsiveža mažus kryžius ir juos stato ant kalno (tai pigiau ir paprasčiau). Toks maldininkų savivaliavimas tęsiasi jau seniai, laiku nebuvo užkirstas kelias, nes Bažnyčią daug metų persekiojo. Tik Sąjūdžio metu uždraudė čia gabenti mažus kryžius, statyti įvairius paminklus ir kryžius, pagamintus iš granito, atlikti betonavimo darbus. Nupirktus kryželius ir rožančius liepė parsivežti namo, o nepalikti ant kalno.

     Apie tai buvo skelbta ne vieną kartą. Tačiau tvarkos įvesti nepavyko, nes savivaliautojų daugėjo. Jie ant Jurgaičių piliakalnio pastatė 14.260 mažų ir mažyčių kryžių. Organizacijos ir pavieniai žmonės už sudėtus pinigus yra pastatę 130 didelių kryžių. Stovi 96 koplytstulpiai. Senovėje ten testovėjo tik du koplytstulpiai, neaišku, dėl kokios priežasties nestatė jų. Kryžių kalnas — viena nuostabiausių vietų pasaulyje.

★ ★ ★