Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SANTUOKOS IŠTIKIMYBĖS ŽIEDAS

Kun. Antanas Saulaitis SJ

Šiek tiek istorijos

     Įjungiame televizorių ar sėdime teatre, žiūrėdami kine vaizduojamas bažnytines vestuvių apeigas. Prie (katalikų ar protestantų) altoriaus stovi dvasininkas, padėjėjai, netoli jų -jaunasis ir pabroliai. Iškilmingus tarpus palikdamos, jau įėjo pamergės, o baltai papuoštą jaunąją atveda jos tėvas. Tik tada vestuvių svečiai atsistoja, šypsodamiesi ar ašarodami žvelgia bažnyčios angos glūdumon. Priartėjus prie altoriaus, tėvas nukelia dukters veidą dengiantį šydą ir ją perveda jaunajam. Senoviškais rūbais aprengtas dvasininkas nuobodžiai skaito ar kalba, žmonės žvalgosi, jaunieji žibėdami pasako „Taip”. Prie bažnyčios laiptų apibarstyti ryžiais jaunieji iškilmingu vežimu iškeliauja.

Zenonas Bulgakovas

     Nenagrinėdami visos vestuvinių apeigų vystymosi eigos, iš karto pastebime kelis savotiškus dalykus. Kodėl giminės, draugai ir kiti svečiai teatsistoja, jaunajai įeinant? Kur jaunosios motina? Ar jaunasis neturi tėvų ar globėjų? Kodėl vestuvių rytą ligi apeigų jaunasis „negali” jaunosios „pamatyti”? Ką gali reikšti gražaus galvos gaubto nukėlimas? Kodėl kino jaunieji atrodo lyg dvasininko vadovaujamų apeigų aukos, o ne veikėjai? Kodėl kas antras dalyvis nešinas foto aparatu? Kodėl (katalikiškose apeigose) jaunoji viena eina prie Marijos statulos gėlių padėti?

     Sugrįždami praeitin, filmo veikėjus galime pakeisti kaimiečiais. Dar prieš ekrane rodomą reginį tiesiogiai ar per piršlį vieno kaimo šeimos galva susitaria savo dukrą atiduoti kito kaimo šeimos tėvo sūnui. Jau tarp vyrų sutartas kraitis, pvz., 200 kupranugarių, kurie kaimo akyse nuvesti į gardą. Tėvas atveda uždengtu veidu dukrą, kurios jaunasis išvis nėra matęs. Visa apylinkė smalsiai subėga pamatyti, ką „atidengs”. Ligi 1969 m. atnaujintų santuokos bažnytinių apeigų jauniesiems tereikėjo stovėti priešais altorių, nes pagrindinis veikėjas buvo kunigas, savo stula apdengęs į jį nusisukusių jaunųjų žieduotas rankas. Ką tik sujungtos poros jaunoji atskirai priklaupia prie Mergelės Marijos altoriaus, kol jaunasis laukdamas galvoja, ar nereikėjo jam prie šv. Juozapo statulos pasimelsti. Po vestuvių visi skubame kaime įspūdžiais pasidalinti, t.y. nuotraukas išryškinti, kad matytume, ką išgyvenome.

     Pažvelkime į šiuolaikines Vakarų Bažnyčios vestuvines apeigas, nors netrukus ši sakramentinė šventė po 25 m. patirties dar labiau bus atnaujinta.

Įžanga

     Bažnyčioje sukviestieji svečiai jau sėdi. Vargonai, kiti instrumentai, choras nuteikia dalyvius bendruomenėje susitelkti. Liturginei eisenai rikiuojasi pagrindiniai veikėjai, suprasdami savo užduotį - sudaryti tokią aplinką, kad Dievo buvimas savo tautoje būtų kone apčiuopiamas , ir kad jaunųjų nuosprendis atspindėtų sąmoningą ryžtą santuokoje vienas kitam (ir visiems) liudyti Kristaus meilę Bažnyčiai.

     Kaip ir kiekvienose pamaldose, susirinkę atsistoja, kai tik taku altoriaus kryptin žengia patarnautojų nešamas kryžius, žvakės, kunigas (ar diakonas), poromis sukibusi palyda, jaunieji. Nuo seno „lietuviškose” vestuvėse jaunieji, bažnyčion eina drauge, net ir tais laikais, kai tėvai už akių susitardavo dėl savo vaikų vedybų. Šiais laikais vis dažniau matoma, kaip tėvas ir motina įveda jaunąjį, nuotaką lydi jos tėvas su motina, prie altoriaus vieni kitiems savo vaikus atiduoda (reikalui esant, tėvus atstoja broliai, dėdės, krikšto motinos ar kt.).

     Dvasininkas, patarnautojai, vestuvininkai taip sustoja (vėliau susėda), kad su vestuvių dalyviais sudarytų ratą, t.y. veidu į žmones, kurie jaunuosius brangina, gerbia ir malda lydi. Rečiau patiriamas bendruomeniškesnis būdas tikinčiųjų šeimoje santuoką švęsti, kai apie altorių ratu sustoja kelios besituokiančios poros (tai labai praktiška, jei kunigas teatvyksta kartą per mėnesį arba kaip pakaitalas keliolikai 15 min. vestuvių iš eilės).

     Pasibaigus įžanginei giesmei, kunigui (ar diakonui) tenka esminis uždavinys sklandžiai ir švelniai susirinkusius sutelkti į dvasinę bendruomenę arba tokiam susiklausymui sąlygas sudaryti. Neretai yra vieni kitų nepažįstantys, retai bažnyčią lankantys, nutolę, atbaidyti ar nedrąsūs, kitos krikščionių bendruomenės nariai, nekrikščionių tikėjimo žmonės. Vyskupų nuorodos santuoką liudijančiam dvasininkui įsakmiai primena vestuvių (kaip ir laidotuvių, kur visokių žmonių būna) progą Gerjąją Naujieną skelbti (evangelizuoti). Jeigu dalyvių tarpe kelių kalbų žmonės, sujungti visus keliais žodžiais antrąja ar trečiąja kalba. (Dalyviams iš anksto parūpinami lapeliai ar lankstinukai, kad apeigų gerai nepažįstantieji galėtų nesunkiai įsijungti.)

     Po pasveikinimo, įžanginių žodžių - pirmoji garsiai kalbama malda. (Kitos įžanginės apeigos išleidžiamos, kai būna procesija, pvz., „Prisipažįstu”, „Viešpatie, pasigailėk”, įžanginis priegiesmis.) Lietuviai kartais gieda „Dvasia Šventoji, ateik” (Veni, Creator Spiritus) iš senovinių apeigų.

Skaitiniai - žodžio liturgija

     Visi susėda skaitiniams, kaip per Mišias. Jaunųjų pakviestieji skaitytojai, skaitytojos skaito iš Senojo bei Naujojo Įstatymo, gieda (iš bėdos skaito) psalmę, kunigas (ar diakonas) skelbia Evangeliją ir taria žodelį.

     Santuokos apeigoms jaunieji ruošėsi kursuose, kurių metu gauna knygelę su visomis maldų, skaitinių, judesių galimybėmis. Įprastiniuose rėmuose jie sužymi sau, dvasininkui ir talkininkams, kokių skaitinių, maldų, laiminimų, apeigų norėtų savo sutuoktuvių šventei. Tai proga jiedviem sąmoningai iš keliolikos siūlomų ar pačių mėgstamų Šv. Rašto vietų parinkti tai, kas atspindėtų jų sąmoningą supratimą apie juodu jungiantį tikėjimą. Neretai pamokslą sakančiam iš anksto pamini, kas būtų svarbu žmonėms bažnyčioje sakyti. Kadangi santuokai galioja bendrieji liturginiai dėsniai, labai tinka Žodžio liturgijos metu visiems giedoti psalmę ar tinkamą giesmę (lietuviai evangelikai turi gražių tradicinių vestuvinių giesmių, kurias lietuviai katalikai tik dabar pradeda kurti). Kunigas iš patirties žino, kad pamokslo viso turinio nei jaunieji, nei žmonės neatsimins, todėl kalba santūriai, gerbdamas apeigų visumos galią Dievo buvimą išreikšti.

Sutuoktuvių apeigos

     Seniau, kai altorius buvo prie sienos, pasauliečiai (nebent vyriškos giminės patarnautojai) negalėdavo „presbiterijon” (už grotelių) įžengti, jaunieji klūpėdavo veidu į altorių, o dalyviai tematydavo kunigą. (Kai kur dar šiandien atokiau nuo altoriaus į žmones padedamas staliukas su kryžiumi, žvakėmis, švęstu vandeniu ir kitais reikmenimis). Išsiaiškinus, kad ne kunigas suteikia moterystės sakramentą, o jaunieji vienas kitam patys esti sakramento ženklai (kaip duona, vynas, aliejus, rankų uždėjimas kituose šešiuose sakramentuose), dabar jaunieji mielai sutinka taip priešais susirinkusią bendruomenę atsistoti (ir su palyda), kad visi juos, jų veidus matytų. Atsukus altorių į žmones, atsisuka ir visi apeigų veikėjai. Labai dažnai jaunieji sustoja prie pat altoriaus aukštai, matomoje vietoje, o kunigas užima labiau Bažnyčios įgalioto liudininko vietą, veidu į jaunuosius.

     Klausiami įprastiniai laisvos valios klausimai, priesaikai sujungiamos rankos. Dalyviai savaime jaučia, kad čia tenka atsistoti, kaip per visas priesaikas, įžodžius, įžadus. Jeigu jaunieji pasiruošę ir per daug nesijaudina, santuokos žodžius taria patys; kai reikia, kunigas žodžius pašnibžda, o jaunieji juos pakartoja, žvelgdami vienas į kitą. (Katalikų apeigose privalomų žodžių nėra, todėl jaunieji gali pasinaudoti kitokiais - ir nebūtinai vienodais.)

     Jaunųjų pasirinkta malda kunigas peržegnoja ir pašlaksto švęstu vandeniu žiedus. Jeigu seniau kunigas maudavo abiem žiedus, lyg jis būtų sutuokėjas, dabar jaunieji mauna vienas kitam santuokos ištikimybės žiedą, tardami „Tebūna šis žiedas tau dangaus palaimos ženklas ir tepadeda pasiekti amžinąjį gyvenimą”, o pora atsako „Amen”.

     Prieš 1969 m. dar kunigas rankas apdengdavo savo stula, tačiau dėl minėtos priežasties tai nebedaroma. Užsienio lietuviai, norėdami į bendrines apeigas įnešti lietuvišką atspalvį, neretai čia prašo pabrolio ir pamergės jaunųjų rankas lietuviška juosta apjuosti. Kaip įspūdinga, kai juostą išaudė pati jaunoji, močiutė, gauta iš Lietuvos su abiejų vardais (jei pakankamai didelė, apjuosiami abu, stovėdami vienas šalia kito), nešiota jau mirusio tėvo ar motinos. (Jeigu tuoktųsi Amerikos indėnai, šioje apeigų dalyje jaunasis sava antklode apgaubtų jaunąją; šį judesį pažįstame ir iš įvykio Senojo Įstatymo Rūtos knygoje.)

     Jiems abiems sujuostiems ir su palyda stovint aukštai prie altoriaus, skaitoma visuotinė (arba tikinčiųjų) malda. Šiuos prašymus jaunieji arba jiems artimi žmonės surašė, pritaikydami žodžius prie šių vestuvių, pvz., jei labai trūksta mirusio artimo žmogaus, jei vienas ar abu dirba sveikatos srityje (pvz., už visus gydytojus, gailestingas seseris...) ar mokytojauja (už visus auklėtojus, mokinius...); užsienio lietuviai neužmiršta pasimelsti už Lietuvą ir lietuvius. Jeigu apeigos vyksta dviem kalbom, dažnai pusė skaitoma viena, kita dalis -antrąja kalba. Tardami „Meldžiam tave, išklausyk mus”, žmonės prieš save mato rankomis susiėmusius (ir juosta apjuostus) jaunuosius, o jaunieji - savo artimuosius, juos Dievo akivaizdoje užtariančius. (Jau visi išmokome pamainomis maldose minėti pirma tai jaunikio, tai sužieduotinės vardą.)

     Šioje vietoje liturgija numato galimybę kalbėti „Jaunavedžių maldą”, kurią patys jaunieji sukuria iš anksto. Jeigu įmanoma, patys maldą garsiai taria drauge ar vienas po kito; jeigu per daug jaudintųsi, paprašo artimą žmogų (pvz., iš palydos) perskaityti. Ši malda, lygiai kaip jaunųjų išsirinkti skaitiniai bei apeigos, visai bažnyčiai liudija jų sąmoningai suprantamą krikščionišką santuokos ryšį, slėpinį, sakramentą. Kartais šioje vietoje paskaitomas jaunųjų parinktas eilėraštis ar tinkama mintis iš kitokių raštų.

     Žiloje senovėje visuotinė malda baigdavosi „Tėve mūsų” malda (prieš tai, kai buvo nukelta Komunijai ruoštis) ir jeigu santuokos sakramentas švenčiamas be Mišių, čia Viešpaties malda kalbama (iš pagarbos bei vienybės Kristuje ženklan pridedant protestantų ir Rytų Bažnyčios įprastinę tąsą „nes tavo valdžia, ir galybė, ir garbė per amžius”).

     Šiame apeigų tarpsnyje reikalinga visai tikinčiajai bendruomenei judesiu ar žodžiu pritarti jaunųjų ką tik išreikštam ryšiui ištikimai Dievo ir žmonių akivaizdoje šeimoje gyventi. Todėl apeigos čia nustato giesmę, kurion visi galėtų įsijungti (arba gerai žinomą, arba išspausdintais žodžiais). Labai gražiai skamba (iš anglų kultūros pasiskolinta) „Siekite pirma Dievo karalystės”, kita šlovės ar dėkingumo giesmė. Kaip per kunigų šventimus, tinka ir visiems plojimu pritarti tam, ką Viešpats savo žmonių tarpe jų labui veikia.

     Jei nebūtų Mišių, tada kalbama laiminimo malda ir iškilmingas peržegnojimas, kuris šiaip būtų Mišių pabaigoje.

     Tačiau, kai švenčiama Mišių žodžio liturgijos dalimi, kunigas užbaigia visuotinę maldą, prasideda atnašų paruošimas.

Eucharistijos liturgija

     Ypatingomis progomis tinka seniau vadintą „aukojimą” tinkamu priedu pabrėžti. Kai kuriose kultūrose jaunieji bažnyčiai paaukoja žvakių (taip kaip būdavo per vienuolių įžadus ar kunigų šventimus). Iš čia kilo liturgistų neskatinamas paprotys po santuokos apeigų abiem jauniesiem drauge uždegti vestuvinę žvakę, kartais paėmus liepsneles iš dviejų mažesnių abiem šeimoms atstovaujančių žvakučių, kurias tėvai anksčiau uždega. Labai gražu jauniesiems namie turėti žiedais, gėlytėmis, lietuviška juostele papuoštą stambesnę žvakę ir tuo būdu savo vestuves prisiminti (kaip Krikšto žvakė taupytina Pirmajai Komunijai ir ligonių patepimo sakramentui), tačiau ir žiedai, ir jie patys vienas kitam jau yra ženklai, simboliai, kuriais apeigos neperkrautinos.

     Kur laikomasi papročio prie Marijos altoriaus padėti gėlių, „aukojimas” labai tinkamas laikas.

     Labai gražu, jeigu sutuoktinių tėvai per „aukojimą” prie altoriaus atneša dovaną, išreiškiančią naujam šeimos židiniui perduodamą tikėjimą, pvz., Šventąjį Raštą (laiminga tauta, kuri turi vadinamą „šeimos Bibliją”, kurios puslapiuose įrašomi seneliai, tėvai, Dievo duosimi vaikai, atmenami mirusieji ir kt.). Kartais dovanojamas (išeivijoje lietuviškas) kryželis, koplytėlė ar Rūpintojėlis. Tėvas ar motina gali tarti ir žodelį, dovaną padėdami ant altoriaus, nuo kurio jaunieji parsineša namo. Yra buvę, kad jaunoji atneša savo pačios nuaustą lietuvišką altoriui staltiesę, kuri šiuo metu užklojama. Būna parapijų, kurios kiekvienai savo bažnyčioje susituokiančiai porai įteikia dovanėlę.

     Pagaliau atnešamas vynas, vanduo, duona. Kartais juos neša tėvai, motinos, Krikšto tėvai ar motinos, kiti brangūs žmonės. Kartais ir patys jaunieji, arba jiems paduodamos atnašos, o jiedu padeda ant altoriaus (ne prie presbiterijos slenksčio, bet ant altoriaus, prie kurio Krikštu jie turi teisę artintis).

     Kalbama didžioji krikščionių padėkos (Eucharistinė) malda, prasidedanti jaunųjų išsirinkta prefacija (pirmąja dalimi). Prieš Eucharistinę maldą kunigas gali tarti įvadinį žodelį, pvz., dėkinga širdimi prisiminti tuos, kurie mus išmokė šeimyninio gyvenimo ir ištikimybės Dievui, kurio ryškiausiu pavyzdžiu yra Jėzus, visą gyvenimą kitiems skyręs.

Šventasis bendravimas

     Kalbama „Tėve mūsų”, po kurio yra pridėtinė, gan ilga malda arba laiminimas. Čia numatyta, kad kunigas rankas virš jaunavedžių ištiesia (rankų uždėjimas yra Susitaikinimo bei

     Kunigystės sakramentų ženklas). Šiandieną kunigas kviečia visą bendruomenę į šį veiksmą įsijungti - iš savo vietų ištiesti savo rankas į jaunavedžius. Matydami savo senelius, tėvus, brolius, seseris, kitus artimuosius, ištiesusius laiminančias rankas, jaunieji akivaizdžiai jaučia visos tikinčiųjų šeimos maldą, paramą ir žadamą išmintingai meilingą globą. (Naujesnėse apeigose šis laiminimas tikriausiai bus nukeltas anksčiau, tuoj po jaunųjų pažadų ir visuotinės maldos, nes pertraukia sklandų ryšį tarp „Tėve mūsų” ir Komunijos.)

     Po ramybės maldos jaunieji vienas kitam linki Kristaus ramybės, nueina prie savo šeimos narių, palydos, kartais ir kitiems palinkėti. JAV yra paprotys motinoms (ir senelėms) rožę įteikti, nors tai nėra būtina, o ir aplenkiama vyriška giminė....

Marijonas Baranauskas

     Šventoji Komunija dalijama duonos ir vyno pavidalu jauniesiems ir pagal vietos paprotį kitiems. Tada labai tinka pokomuninė malda, „sujungęs juos viena duona ir viena taure...”. Komunija yra jautrus atvejis, jeigu vienas sutuoktinių arba jų artimi žmonės nebūtų katalikai ar, būdami katalikai, šia proga nepajėgtų Komunijos priimti. Čia, aišku, tenka laikytis vyskupijos (ar Vyskupų konferencijos) gairių. Kadangi Komunija yra giliausios vienybės ženklas, labai artima žmonėms gerai suprantamai santuokinės vienybės reikšmei. Jeigu abu sužieduotiniai drauge Komunijos nepriimtų, apie tai tenka iš anksto pasikalbėti. Komunijai jaunieji (ir svočia, svotas ar kiti du iš palydos) ateina už altoriaus šalia kunigo taip, kaip ateitų Komunijos priimti Eucharistijos ministrantai, apsupdami altorių - Viešpaties stalą.

Pabaiga

     Malda po komunijos, o paskui palaiminimas keturiais sakiniais, į kuriuos visi pritardami atsako „Amen”. Jauniesiems išeinant, dažnai plojama. Išeivijoje pritaikomi tautinių šokių vartai, kai palyda (ar tautinių šokių ansamblio nariai) bažnyčioje nuo jaunųjų sustato juostų vartus. Visi jaučia ir supranta juostos išreiškiamą pagarbą, o jeigu sutuoktiniai ne tik po vartais eina, o per nuleidžiamas juostas žengia, tai didesnės pagarbos negali būti.

     Ten, kur paprotys prie Marijos statulos ar paveikslo pasimelsti ir padėti gėlių, ir jeigu tai neatlikta tuoj po žodžio liturgijos, po komunijos maldos ir prieš palaiminimą giedama Marijai pagerbti giesmė. Naujesnėse ar labiau atnaujintose bažnyčiose esama Šventosios Šeimos atvaizdo ar statulų - Juozapo, Marijos, paauglio Jėzaus. Abu jaunieji prieina ir pasimeldžia. Seniau jaunikis likdavo prie altoriaus su kunigu bei patarnautojais, kol jaunoji viena nueidavo ir pasimelsdavo. Tokį paprotį kai kurie supranta labai tiesiogine prasme, lyg čia ryšys tarp Dievo Motinos mergystės ir tik nuotakos. Geriau reikšmę paaiškina pačios liturgijos malda, kad jaunųjų santuoka ir šeima spindėtų sutuoktinių skaistumu.

Repeticija

     Kur jaunieji tėra apeigų neveikiamieji dalyviai, apeigoms ruošos nereikėtų - viską atlieka kunigas. Atsižvelgiant į būtinumą liudyti sąmoningą tikėjimą pačiose apeigose, kurias jaunieji suplanavo, įprasta iš vakaro trumpai visą vestuvių eigą perbėgti. Prieš repeticiją kunigas, diakonas ar parapijos vestuvinių apeigų žinovas, žinovė žodžiu ir malda primena šių veikėjų uždavinį vestuvių svečiams patarnauti, būti svetingais pamaldų globėjais, sudarančiais maldai, giliam džiaugsmui, sąmonei sąlygas savo pavyzdžiu ir sklandžiu dalyvavimu.

     Antrasis svarbus repeticijos uždavinys -tėvams, palydai, skaitytojams susipažinti, suartėti, ypač kai iš toli atkeliauja. JAV-se paprotys po repeticijos vakarieniauti, dar labiau stygas suderinti.

     Jaunieji paprastai iš anksto švenčia Susitaikinimo sakrmentą (eina išpažinties), bet ir repeticijos proga kiti dalyviai gali susitarti Dievo gailestingumo šventę išgyventi.

     Paprastai apeigų veikėjai nedaug repeticijos atsimena, vestuvėms atėjus. Jiems svarbu žinoti, kad čia ne atkartojamas vaidinimas, o vestuvės. Kartais dėl apeigų eigos būna iš anksto aiškiai nesusitarta, ir tėvai ar motinos ima jaunųjų pageidavimus keisti. Tada, kaip kartą buvo, vienas iš palydos atsistoja ant suolo ir klausia: „Kieno gi čia pagaliau vestuvės?”

     Vestuvėms bei repeticijai paruošiama medžiaga suteikia progą jauniesiems tartis apie apeigas ir jų reikšmę, dalytis tikėjimu, įsitikinimais, pvz., kai pasirenka skaitinius, apsvarsto kažką savito, kunigui (diakonui) pateikia pamokslo minčių.

Nuotraukos

     Kaip brangu albume ar rėmuose turėti senelių, tėvų vestuvinę nuotrauką. Prieš foto prietaisų atsiradimą žmonės apeigas nešiodavo savo širdyse. Šiais laikais pasamdomas fotografas ar uždavinys pavedamas giminaičiui, draugei. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, perdėtas dėmesys kuriam nors reikalui iškreipia visą tikslą.

     Dažnai parapijos turi nuostatus, apie kuriuos jauniesiems iš anksto pranešama, pvz., iš viso negalima per pačias apeigas fotografuoti. Tuo atveju po apeigų visi vėl sustoja lygiai tose pačiose vietose, mauna žiedus, laimina, skaito ir kt. Kitur leidžiama fotografuoti, bet be šviesų, žaibo, kad būtų išlaikoma rimtis ir pagarba. Geri fotografai sugeba savo pareigas atlikti nepastebimi, nesekdami pavyzdžio tokių, kurie per apeigas atsistoja tarp dvasininko ir jaunųjų, alkūnėmis atsiremia į altorių, kad foto prietaisas nedrebėtų ar pn. Tinka dalyviams priminti, kad jaunieji brangiai už fotografo darbą moka, todėl kiti vestuvių svečiai kviečiami foto aparatus pataupyti vaišėms ar kitai progai.

     Žinoma, nuotraukų reikalas prašoksta vienų vestuvinių apeigų klausimą. Keliaujame kultūron, kurioje atvaizdas yra tikresnis už tikrovę, dirbtinis už tikrą, kaip sakoma: „Šios gėlės tokios gražios, beveik kaip dirbtinės”. Pirmykščiai žmonės vengia nuotraukų, kadangi atvaizdas „atima” žmogaus dvasios (katalikiškai tariant, šventųjų statulos ar paveikslai tikintįjį paveikia labiau negu šiaip kažkieno atvaizdas). Hegelio filosofinės įžvalgos įpėdiniams modernus atvaizdo supratimas labai savas -pirma atvaizdas (idėja), po to tikrovė. Tol kas nors neįvyko, kol „Draugo” pirmajame puslapyje nuotraukos nebūta.

Mišrios santuokos

     Juokais (išeivijoje) mišriomis vadiname vedybas, kuriose vienas yra kilęs iš skautų, antrasis dalyvavęs pas ateitininkus. Tiesiogine prasme mišrios yra skirtingų tikybų (pvz., katalikas ir evangelike, katalikė ir nekrikštytas krikščioniškos šeimos narys). Lietuviška prasme mišrios yra, pvz., lietuvių kilmės nuotakos su italų kilmės jaunuoju. Kultūriškai mišrios gali būti kelintos kartos jaunasis su lietuvaite iš Lietuvos. Lygiai gerbtinos skirtingų katalikiškų apeigų tradicijos, pvz., Vakarų (lotynų) su Rytų apeigų pora (ukrainiečiu, rutėnu, gudu ar kt. „graiku” kataliku).

     Bažnyčios gairės tiek vedyboms, tiek apeigoms labai gražiai ir aiškiai surašytos. Jeigu abu katalikai, laikomasi įprastinių apeigų; jeigu vienas nekatalikas, prašoma (ir gaunamas) leidimas ne pagal įprastines apeigas tuoktis, kaip ir nekatalikų bažnyčioje. Gairės aiškiai reikalauja gerbti abiejų religinę tradiciją ir pirmon vieton stato jaunavedžių vienybę, artumą. Todėl ekumeninėse pamaldose (katalikų kunigas ir evangelikų pastorius) ar visai nekrikščionių atveju (žydė ar musulmonė su kataliku) apeigas vesti, joms pirmininkauti teturi vienas iš dvasininkų; antrasis (ar antroji) prisideda malda, laiminimu, skaitiniu, žodeliu, kaip abu dvasininkai susitaria ir jaunieji pageidauja.

     Tas pats su tautybe ir kalba. Jeigu jaunieji paruošia dalyviams pamaldų lankstinuką, pvz., viršelyje supina rūtų vainiką su airių trilapio tautinio augalo vainiku - tai jau išreiškia jų sąmonę bei ryžtą. Tokiu atveju dažnai skaitiniai, maldos ir kt. padalinami maždaug pusiau lietuviškai ir antrąja kalba, susitarus su jaunaisiais. Kartais tautybė tebėra jautrus klausimas; labai reta, kad net nepageidaujama lietuviškai pusei per vaišes giedoti „Ilgiausių metų”. Kadangi mums rūpi mūsų byla, stengiamės gražiai ir švelniai įpinti, kiek sąlygos leidžia lietuviškai ir lietuviškų papročių, lygiai kaip ir kitos kultūros atspalvių, pvz., kolumbiečių vestuvėse iš bažnyčios uošviai išeina susikibę su antrojo uošviais. Gražiai sutampa žydų rabino maldos skara su katalikų kunigo lietuviška išausta stula. Kaip gražu, kai jaunoji lietuviškais tautiniais rūbais arba palyda juostomis persijuosusi, nors ir kiekvienas nebūtų lietuvių kilmės.

     Lietuvoje ruošiami nauji sakramentams apeigynai, JAV Vyskupų konferencija leis naują santuokos apeigų laidą. Visų tų pastangų tikslas yra jauniesiems bei tikinčiajai bendruomenei sudaryti sąlygas kuo sąmoningiau ir suprantamiau liturgiją švęsti, nes, kaip prieš beveik šimtą metų popiežius šv. Pijus X sakė, „sąmoningas tikinčiųjų dalyvavimas liturgijoje yra nepamainomas krikščioniškos dvasios šaltinis”. Santuokos atveju nebeužtenka tik „apeigas atlikti”, kad negyventų nuodėmėje. Suprantamai reikalaujama, kad jaunieji ir visa bendruomenė suprastų ir aiškiai išreikštų sakramentinę santuokos reikšmę, laisvai ir atvirai.

     Šiame rašinyje daugelis santuokos klausimų neaptarti, tik paminėti. Aišku, kad jaunųjų rankose yra visas planavimas ir apeigų prasminga reikšmė.