Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SENUTĖ IR ŽIDINYS

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

JURGITA LUKAVIČIŪTĖ

     Tyliai plūsta sutemos į mažą, jaukų kambarėlį. Tyliai plazdena sename židinyje ugnis. Nebyli sėdžiu mediniame krėsle ir žvelgiu į nedrąsiai besiplaikstanti šilumos šaltinį. Pašalinis žmogus, žvilgterėjęs į mane, pamanytų, jog snūduriuoju ir visiškai nepastebiu pamažu, bet negailestingai mane gaubiančios tamsos bei bailaus ugnies šokio. Ir jis būtų teisus. Aš žiūriu į židinį, žiūriu į jame plazdenančią liepsną, bet matau ką kita. Visos mano mintys pradeda skęsti į tokią tolimą ir, atrodo, taip neseniai buvusią praeitį. Jos pamažu atitrūksta nuo realaus pasaulio ir pasineria į tą, kurio jau nebėra. Todėl aš namatau ugnies, nematau šviesos bei tamsos, bet prieš akis aiškiai regiu taip gerai pažįstamus tėvų veidus. Jų liūdnas akis, atspindinčias gyvenimo išmintį, patirtį, kurios aš nenorėjau priimti. Nenorėjau, nes troškau būti savarankiška, nepriklausoma. Ir tik dabar, kai pati atsidūriau jų vietoje, supratau, kaip skaudinau tėvams širdį savo poelgiais, kuriuos drąsiai galima pavadinti nepagarba. Juk ir tėvai bei tėvų tėvai, pasakodami apie senovę, pabrėždavo, kad protėvių pagalbos buvo prašoma, prieš atliekant kokį nors poelgį — tariamasi. Vadinasi, buvo gerbiami. Ir gerbiami ne tik tėvų, bet ir anūkų bei kitų aplinkinių žmonių. Dar ir dabar galime pamatyti tokį vaizdą, kai vienoje aplinkoje gyveno dvi šeimos: vaikai ir tėvai bei tėvai ir jų gimdytojai. Ir čia tėvų elgesys su seneliais yra puikiausias pavyzdys vaiko elgesiui su savo tėvais, taipogi nebloga pamoka ateičiai. Čia vaikai mokosi pagarbos iš tėvų, pagarbiai besielgiančių su savo tėvais.

     Menu, seniai seniai, dar kai mano močiutė gulėjo ligoninėje, mes su mama kiekvieną vakarą važiuodavome jos aplankyti, nuveždavome kokių nors skanėstų. Žinoma, šios kelionės pirmyn ir atgal užimdavo daug laiko, ir vėliau, grįžusios iš močiutės, mes tvarkydavomės ir ruošdavomės iki išnaktų, kad atliktume tos dienos darbus. Tačiau neabejodama galiu pasakyti, kad laikas nenuėjo veltui. Juk šie mūsų apsilankymai gydė močiutę labiau negu vaistai, nes ji nesijautė vieniša, apleista. Mes gydėme jos sielą, ugdėme norą kuo greičiau pasveikti ir sugrįžti į tą aplinką, kurioje ji yra mylima ir laukiama visada. Ir tada aš dažnai pagalvodavau, kad jeigu mano tėvams atsitiktų kokia nors nelaimė, aš elgčiausi lygiai taip pat, kaip ir mano gimdytojai.

     Tėvai pasakodavo, kad senovėje protėviai buvo gerbiami dėl gyvenimiškos patirties, įgytos per nugyventą amžių, išmintingumo, tačiau manau, jog ne tik. Buvo gerbiami galbūt ir dėl to, kad jų dėka gyvuoja žmonija. Jų dėka esame mes, o būdami galime pažinti šį gyvenimą, į kurį jau daugiau nebegrįšime. Tik jų dėka galime stebėti mus supantį pasaulį ir suvokti daugelį paslaptingų dalykų šioje žemėje. Tik jų dėka galime ištarti: “Mes gyvename! Mes esame!” Tačiau tėvai, duodami gyvybę, turi ja rūpintis, nes niekas negali augti vienas, be kitų pagalbos. Todėl ir už tai mes turime būti dėkingi savo gimdytojams, juos gerbti. Nors gana dažnai vaikai nesupranta tėvų rūpesčio, atsisako jų pagalbos, nes nori būti nepriklausomi. Ir tik kai kuris laiku susimąsto dėl įspėjančių tėvų žodžių. Štai kad ir mano gyvenimo atkarpėlė, puikiai atspindinti padarytą klaidą.

     Tai atsitiko prieš daugelį metų, kai aš dar buvau moksleivė, galima sakyti, tikras vaikas, vos peržengęs aštuonioliktųjų slenkstį. Tada man gyvenimas atrodė nepaprastai žavus, puikus, mielas. Tą akimirką norėjosi šypsotis visam pasauliui bei jame kratantiems gyviams, beribei erdvei bei joje sklandantiems paukščiams; šviesai, kuri karaliauja atėjus dienai, bei tamsai, užvaldančiai žemę nakties metu. Žinoma, tokia palaiminga vidinė būsena negalėjo atsirasti “iš nieko”. Tam turėjo būti kažkokia priežastis. Ilgai galvojau bei naršiau savo vidinį pasulį, kol pagaliau, vieną saulėtą rugpjūčio popietę, supratau, jog tai — meilė. Taip, aš mylėjau! Tą žmogų, su kuriuo netrukus nusprendėme susitkuokti. Buvau laiminga. Ir tos skaidrios nuotaikos netemdė nei tėvų priekaištai bei graudenimai, nei jų pastabos dėl daromo žingsnio pasekmių, nei patarimai, prieštaraujantys mano sprendimui. Taigi, nepaisant kilusio vėjo šeimoje, ištekėjau. Vėliau, dėl susiklosčiusių aplinkybių, turėjau palikti mokyklą. Ir tai buvo pirmasis skaudus žingsnis mano vedybiniame gyvenime. Tačiau ne paskutinis. Ilgainiui pajutau nepilnavertiškumo jausmą, žinių stoką. Ir tai atsitiko galbūt todėl, kad vyras vis dažniau priekaištaudamas užsimindavo apie mano išsilavinimo lygį. Ir vieną vakarą pareiškė, kad tokia “nemokša” esanti nereikalinga. Tad, neprabėgus nė dvejiems metams, mes išsiskyrėme. Beveik taip pat, kaip ir susitikome. Tik šįkart nusišypsoti norėjosi ne iš laimės. O, ne! Su skausminga šypsena norėjosi prieiti prie šių vedybų baigtį nujautusių tėvų ir pasakyti: “Jūs buvote teisūs!” O vėliau, bejėgiškai susmukus prie jų kojų, išlementi: “Kodėl aš tada nepaklausiau jūsų, kodėl nenorėjau atverti savo akių ir pažvelgti į tariamų žodžių prasmę? Juk viskas tuo atveju būtų buvę kitaip!” “Būtų buvę...”, bet taip neatsitiko, nes aš nepaklausiau tėvų patarimų. Net nenorėjau jų girdėti. Ir tik vėliau supratau, kiek daug reikia dvasios išminties, gyvenimo patyrimo, kad iškęstum vaikų padarytą skriaudą bei sugebėtum jiems atleisti. Ir užmiršti tai, kas atsitiko. Jau vien dėl to tėvai yra verti amžinos mūsų meilės ir pagarbos. Tačiau tik nedaugelis susimąsto, kodėl tėvai rūpinasi savo vaikais. Kodėl aukoja visą savo gyvenimą, panardindami jį į pilką buitį? Manau, jog atsakymas galėtų būti tiktai vienas. Jie myli savo vaikus. Ir tik iš meilės tėvai daro viską vardan jų gerovės. Duoda viską, ką tik gali duoti. Ir duoda ne tam, kad sulauktų atlygio. Jau pats davimas suteikia daug džiaugsmo jų sieloms. Tėvai rūpinasi vaikų dvasiniu ugdymu, fizinėmis reikmėmis, ateitimi...

     Net pati nepajutau, kaip vėl išvydau prieš akis židinį ir jame plazdenančią liepsną. įsižiūrėjau į ją. Liepsna, lyg kažko siekdama, greitai pakildavo aukštyn, lyg balerina rankutėm dailiai pavingiuodavo, ir tą pat akimirką vėl susigūždavo. Ir taip be galo. Žvelgiau į židinį ilgai ilgai, kol vėl nuklydau mintimis į praeitį. Šįkart prieš pat mano akis taip aiškiai, lyg tikrovėje, iškilo antrųjų mano vestuvių diena. Vargu, ar įmanoma aprašyti ją žodžiais. Tai buvo kažkas pasakiško, nepakartojamo. Bet ne tik ta diena. Visas tolesnis gyvenimas buvo toks pat saulėtas ir puikus. Mes mylėjom vienas kitą, o aplink bėgioją vaikučiai teikė džiaugsmo gyvenimui.

     Tačiau ne visiems žmonėms duota tokia laimė. Teko girdėti, kaip vaikai priekaištauja savo tėvams dėl to, kad nenuperka kokio nors labai norimo daikto, neleidžia nueiti į šokius ar šiaip kokius pasilinksminimus. Gana dažnai dėl tokių smulkmenų kyla nereikšmingi konfliktai, kurie sudrumsčia vyravusią ramybę. Ir vaikai net nepagalvoja, kad tėvai visa tai daro tik iš meilės jiems. Neperka, nes galbūt tai tuštybės kupinas noras, visiškai nereikalingas pirkinys. Neleidžia, nes galbūt ten nesaugu, kenksminga.

     Dar ir dabar menu, kaip greižtai elgdavausi su savo vaikais. Tada buvo šalta, bet labai graži žiemos diena. Nuo saulės spindulių žėruojantis sniegas viliote viliojo vaikus į lauką. Aš, pastebėjusi jų vylingus žvilgsnius į baltąjį pasaulį, tariau: “Na, vaikai, bėkit į lauką!” Su džiaugsmingais šūkiais visi vienas per kitą puolė rengtis paltukus, autis batukus, mautis pirštinaites, bet kepuraites... “pamiršo”. Aš jiems priminiau. Tačiau vaikai, vos ne choru, ištarė: “Mes nesušalsim, mamyt!”, ir buvo besprunką pro duris, tačiau visus grąžinau atgal į kambarį ir kategoriškai pareiškiau: “Užsimaukite kepuraites, arba liksite namuose”. Žinoma, vaikai pasirinko pirmąjį variantą, nors jų nuotaikos po to šiek tiek priblėso. Tačiau visų šių liepimų bei draudimų rezultatai puikūs: dabar mano vaikai visi sveiki, gražūs ir, be kita ko, to paties reikalauja ir iš savo mažylių. Taigi ir už tuos tėvų liepimus, kurie vaikystėje buvo ne ypatingai mėgstami, turime gerbti savo gimdytojus. Juo labiau, kad jie dvelkė meile, rūpesčiu, atsakomybe. Tačiau tėvai rūpinasi savo vaikais ir daro viską ką tik gali dar ir todėl, kad yra įpareigoti Dievo tai daryti. Tėvai — tai lyg Viešpaties pavaduotojai, atliekantys savo misiją žemėje. Ir labai atsakingą. Jie turi auklėti vaikus taip, kad, stovint prieš Dievo karalystės vartus, šis galėtų plačiai juos atverti ir drąsiai, neabejodamas pakviesti į vidų. Tėvai — tai mūsų žemiški dievai, kurie yra atsakingi už vaikus prieš Visagalį, amžinąjį Dievą. Todėl tie, kurie elgiasi nepagarbiai su gimdytojais, skaudina Aukščiausiajam širdį, nes atstumia jo išrinktus žmones, kuriems patikėjo mūsų gyvybes. Kuriems leido auginti, auklėti ir padėti žengiant sunkiu gyvenimo keliu. Todėl turime gerbti tėvus, nes tokiu būdu atliekame ir savo pareigą Tėvui, kuris ketvirtuoju įsakymu liepia “gerbti savo tėvą ir motiną”. Todėl vykdykite, žmonės, šį įsakymą, kol dar nevėlu, kol dar galite jį vykdyti. Darykite viską, kad kiekviena diena tėvams būtų lyg mažutė šventė, kurią sukurti galite jūs. Ir elkitės taip, kad, žvelgiant į supiltus smėlio kauburėlius prie linguojančio beržo, nereiktų kankinti savęs priekaištais ir prašyti atleidimo, kaip tai atsitiko man.

     Staiga židinyje trakštelėjo apdegusios malkos, ir aš, kiek krūptelėjusi, sugrįžau iš savo praeities bei apmąstymų pasaulio į šį jaukų kambarėlį. Ir dabar, lyg pirmą kartą jį matydama, apsidairiau aplinkui. Štai stovi gremėzdiška spinta prie šoninės pilkos sienos, prie kitos — tokia pat sena lova, priešais kurią pastatytas grubaus darbo stalas. Virš jo yra nedidelė angelė — langas, pro kurį dažnai palydžiu bei sutinku besileidžiančią ir kylančią saulę. Prie kitos sienos kabo keli pageltę portretai, o čia, priešais mane, senas senas židinys, į kurį žvelgdama beveik visada klajoju po praeitį. Ir dabar pagalvoju, kad čia jauku. Jauku ir gera. Ypatingai mano vaikams, kurie yra visada laukiami. Aš prisimenu savo tėvus, kurių veidai trykšdavo džiaugsmu, laime sugrįžtant vaikams į namus. Tačiau laimingi būdavo ne tik jie. Džiaugdavomės ir mes, vaikai, nes tėvų namuose jausdavomės lyg pasakoje, kurioje viešpatauja gėris, ramybė, supratimas, dvasinė harmonija, artumas ir jaukumas. Šeima mums tapdavo būtent toji vieta, kurioje būdavome išklausyti, suprasti bei paguosti. Ji mums atrodė lyg rami, nuo gyvenimo skersvėjų apsaugota užuovėja, kurioje, kad ir kaip būtų buvę sunku, nesijausdavome vieniši, nemylimi, apleisti. Ir taip neatsitikdavo todėl, kad mes visą laiką regėdavome šalia tėvus, kurie kentėdavo ir džiaugdavosi kartu su mumis, stengdavosi mus apsaugoti, padėti. Taip. Šeima — nuolatinė užuovėja, kurią ir senatvėje prisimename su ilgesiu, nostalgija.

     Nuo darnos šeimoje priklauso ne tik vaiko vidinė būsena, jo jausmai, išgyvenimai, bet ir valstybės likimas. Juk šeima — tai lyg mažas kambarėlis, iš kurio vėliau žmogus išeina į “platųjį”, pilną blogio ir neteisybės, pasaulį. Ir būtent nuo ankstesnio vaiko auklėjimo priklausys, ar jis sugebės atsispirti neigiamiems veiksniams, ar suklups prieš juos ir “plauks pasroviui”, gramzdindamas valstybę į prapulties liūną. Mažesni vaikai savo tėvus laiko idealiausiais žmonėmis pasaulyje, todėl stengiasi būti panašūs į juos. Tėvų mąstysena, poelgiai turi didelę įtaką vaiko gyvenime. Tokiu būdu jie formuoja vaiko požiūrį į daugelį dalykų, vykstančių aplinkui. Tad tėvų vaidmuo yra labai atsakingas. Kažkas yra pasakęs: “Ką šeimoje pasėsime, tą tautoje išauginsime”. Taigi ir už tai, kad turime tokią tvirtą, pasiryžusią iškęsti visas nesėkmes tautą, turime dėkoti tėvams ir visų pirma prieš juos nulenkti galvas.

     Nežinau, kiek laiko išsėdėjau krėsle palenkusi galvą, kai ją pakėliau, vėlgi prieš akis išvydau židinį, pamačiau, kad ugnis jame jau seniai užgesusi. Nebuvo likę nė žymės, kad čia visai neseniai liepsnos atšvaitai glostė mano veidą, rankas... Nebent tik sudegusių malkų likučiai bylojo, kad kažkada šiame židinyje degė kaitri ugnis. Pasukau galvą ir pažvelgiau į kambarį. Tik dabar tepastebėjau, kad jis skendi tamsoje. Nors mėnuo nedrąsiai pro langelį ruožais skleidė šaltą nakties šviesą. Nusišypsojus savyje atsikėliau iš krėslo ir priėjau prie lango. Pakėliau akis į gilų, žvaigždžių nusėtą dangų ir pažvelgiau į mėnulį. Jis taip pat, kaip ir aš, šypsojosi. Ir staiga aš pagalvojau: nejau ir jis žino, kad rytoj pas mane atvažiuos vaikai bei anūkai? Nejaugi žino, kad tvirtai susikibę už rankų nueisime į bažnyčią, pasimelsime už mano vyro sielą, o grįžę ilgai ilgai kalbėsimės, apgaubti laimės, džiaugsmo perpildyta aureole? Turbūt kad žino, nes šypsosi... Lygiai taip pat, kaip ir aš...

★ ★ ★