Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTE

ŠV. ARKANGELO MYKOLO (ĮGULOS) BAŽNYČIA

      Šis „Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas kun. Ričardo Mikutavičiaus nuotraukomis iš Kauno Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, kurioje dabar vykdomi dideli atnaujinimo darbai.

      Ši bažnyčia, esanti dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje, buvo pastatyta 1890-1895 m. Kauno rusų stačiatikių reikalams, todėl buvo vadinama soboru (pravoslavų katedra). Stačiatikių ji buvo naudojama iki I pasaulinio karo pradžios. Vokiečiams užėmus Kauną, čia būdavo pamaldos vokiečių evangelikų kariams. Vėliau, kuriantis nepriklausomai Lietuvai, bažnyčia buvo perduota Lietuvos kariuomenei. Ji buvo vadinama Kauno Įgulos bažnyčia. Tai yra gražus, didingas bizantiško stiliaus pastatas su dideliu centriniu kupolu ir šonuose su mažesniais kupolais.

Kun. R. Mikutavičius prie paminklo maketo rezistencijos ir politinių kalinių aukoms. Skulptorius P. Deltuva.

      Po II pasaulinio karo sovietų okupacinė valdžia bažnyčią iš katalikų atėmė. Iš pradžių joje buvo įruoštas sandėlis, vėliau buvo remontuojama ir ruošiama vitražo muziejui. Paskui iki pat komunizmo žlugimo joje buvo paveikslų galerija, skulptūros bei vitražų muziejus ir paveikslų galerija.

      Lietuvai išsivadavus iš komunistų jungo, bažnyčia vėl grąžinta tikintiesiems. Nuo 1992 m. jos klebonas yra kun. Ričardas Mikutavičius. Jis rodo daug pastangų bažnyčios atnaujinimui ir pagražinimui. Bažnyčia yra gausiai lankoma. Joje telpa apie 2 tūkstančiai žmonių. Dabar sekmadieniais ją aplanko apie 12-15 tūkstančių tikinčiųjų, kasmet būna apie 1300 santuokų ir apie 2200 krikštų (iš jų apie 1000 suaugusiųjų).

KAIP VADOKLIŲ MOTERYS SUPRANTA FUTBOLĄ

      Penkiasdešimt aštuonerių metų Panevėžio rajono Vadoklių miestelio gyventojai Veronikai Zupkaitei ir jos kiek jaunesnei draugei Zitai Jarmolkienei iškelta baudžiamoji byla už tai, kad jos pavogė iš Vadoklių vidurinės mokyklos futbolo aikštelės vartų tinklą.

      Kaip teigė pati V. Zupkaitė, šiek tiek išgėrusi nutarė su drauge aptverti stadione esančiu tinklu savo vištas. Kadangi tinklas sunkus, moterys vežėsi jį karučiais. Tąkart niekas jų nepastebėjo ir V. Zupkaitės namus moterys pasiekė sėkmingai.

      Mokyklos direktorius su moksleiviais pastebėjo, kad V. Zupkaitės vištos vaikščioja aptvare, kurio tinklas panašus į pavogtąjį. Direktorius sakė su šeimininke bandęs tartis gražiuoju, tačiau buvo nesuprastas —jį išplūdo. (Lietuvos rytas Nr. 118)

DU RUONIAI IR PINGVINUKAS JAU TURI VARDUS

      Pagausėjo Klaipėdos jūrų muziejaus gyventojų šeimyna — pasaulį čia išvydo du ruoniai ir pingvinas. Nuo šiol jie bus vadinami Judre, Drumzliu ir Drakiu.

      Muziejaus darbuotojai kreipėsi į Lietuvos vaikus, kad jie išrinktų vardus naujagimiams. Pasak muziejaus ryšių su visuomene skyriaus vedėjos O. Žalienės, vaikai iš visos šalies atsiuntė per šimtą laiškų su pasiūlymais ir piešiniais. Tinkamiausiais išrinkti klaipėdietės Deimantės Andrijauskaitės, kretingiškės Astos Terleckytės ir Kristinos Žemaitytės iš Šakių mažyliams pasiūlyti vardai. Muziejuje įvyko iškilmingos vardynos, kurių metu buvo apdovanoti vardų konkurso nugalėtojai. Jiems įteikti žaisliniai ruoniai ir pingvinas, tortai, muziejaus suvenyrai.

      Jūrų faunos skyriuje atidaryta paleontologijos paroda. Ją padovanojo iš Klaipėdos krašto kilęs, dabar Vokietijoje, Štralzundo mieste gyvenantis Bruno Endrusseitas. (Lietuvos rytas nr. 116)

PIRMOSIOS MINUTĖS PADANGĖJE — SU LIETUVOS ŽENKLAIS

      Geriausias Lietuvos lakūnas J. Kairys pirmą kartą pakilo lėktuvu Su-31, ant kurio užrašyta LY-LJK.

 „Istros” aerodrome, netoli Panevėžio, akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys pirmą kartą pakilo naujausiu Rusijos P. Suchojaus firmoje sukurtu lėktuvu Su-31, ant kurio nėra jokių ženklų, kurie liudytų, kad lėkutvas ar jo pilotas kokiu nors būdu yra priklausomas nuo Maskvos.

      Jau ketvirti metai žymiausiuose aviacijos forumuose J. Kairys atstovauja Lietuvai, pelnė Europos ir pasaulio čempionatų apdovanojimus, tapo abiejų „Breitling” Pasaulio taurės varžybų vicečempionu. Tačiau visus tuos laimėjimus Lietuvos lakūnas iškovojo skraidydamas Rusijai priklausančiu lėktuvu — už puikią Su-31 reklamą J. Kairiui buvo leidžiama atstovauti savo šaliai.

      Ant naujojo lėktuvo sparnų ir fiuzeliažo, be atpažinimo ženklų LY-LJK, matyti Lietuvos taupomojo banko reklama. Šiuo lėktuvu J. Kairys gali skraidyti tik todėl, kad bankas anksčiau už kitus įvertino išskirtinę šio lakūno vietą sporto ir aviacijos pasaulyje.

      Lėktuvas, lakūnui leidęs atsikratyti dviprasmiškos priklausomybės nuo Rusijos, į Lietuvą krovininėje atkeliavo anksčiau. Padedamas panevėžiečio aviatoriaus Sigito Noreikos, J. Kairys per kelias dienas sumontavo lėktuvą, o netrukus jis buvo įregistruotas Lietuvos civilinių oralaivių registre. (Respublika Nr. 110).

SUPROJEKTUOTAS GEDIMINO PAMINKLO SKVERAS

      Vilniaus miesto savivaldybėje sostinės vadovams, architektams bei archeologams buvo pristatytas skvero, kuriame stovės paminklas Vilniaus įkūrėjui Gediminui, paminklas-projektas. Jį parengė kartu su skulptoriumi Vytautu Kašuba konkursą laimėjęs architektas Henrikas Šilgalis.

      3,5 m kunigaikščio Gedimino skulptūra ant 6,5 m pjedestalo bus atsukta į Pilies gatvę. Skulptoriaus sumanytą pjedestalą H. Šilgalis siūlo dar pakylėti ant aštuoniakampio (tokia Gedimino pilies viršaus forma) 0,5 m pjedestalo. Skverą, išklotą tokios pat spalvos kaip Gedimino pilies bokštas plokštėmis, iš dviejų pusių ribos atkastos gynybinės sienos liekanos, dalis medžių bus iškirsta, bet liks trys didžiosios liepos. Visi kioskai, esantys šalia Katedros, bus išvežti.

      Šiais metais, anot H. Šilgalio, paminklas dar nebus pastatytas, tačiau iki rugsėjo mėnesio bus atlieta gipsinė jo forma. Akmens ieškoma Ukrainoje. (Lietuvos rytas Nr. 115)

DAILININKAS — BAŽNYČIAI

      Šiaulietis dailininkas Valdas Barkauskas sukūrė penkiolika Kristaus kančios kelio paveikslų. Jie pašventinti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. Iškilmių procesijai vadovavo pats Kryžiaus kančios kelio stočių autorius.

      Dailininkas V. Barkauskas, kurdamas kančios kelio paveikslus, stengėsi, kad jie būtų netradiciniai, derintų šiuolaikinio meno stilių su kančios ir atpirkimo samprata. Tokiai stočių interpretacijai pritarė ir bažnyčios klebonas Alvydas Vainoras. Naujosios Kristaus kančios kelio stotys — graži dovana Šiaulių tikintiesiems. (XXI amžius Nr. 28)

METŲ KNYGOMIS PRIPAŽINTI SEPTYNI PRAĖJUSIŲ METŲ LEIDINIAI

      Baigėsi Metų knygos konkursas, kurį jau antrą kartą surengė „Santaros” žurnalo redakcija drauge su EBSW grupe, skyrusią 10 tūkst. litų apdovanojimų fondui.

      14 Lietuvos leidyklų šįkart vertinimui pateikė 34 pernai išėjusias knygas. Metų knygos diplomais bei pagrindinėmis piniginėmis premijomis pažymėti 7 leidiniai, dar 5-iems paskirti specialūs prizai.

      Tarp geriausiai įvertintųjų — Vytauto Merko istorinis enciklopedinis leidinys apie knygnešystę „Draudžiamos lietuvių spaudos kelias.” Knyga dedikuota spaudos atgavimo 90-mečiui, parengta Mokslo ir enciklopedijų leidyklos.

      Metų knyga tapo ir pirmasis leidinys anglų kalba apie didįjį lietuvių menininką „Čiurlionis: painter and composer”, parengtas „Vagoje”.

      Tokio pat pripažinimo susilaukė dvi „Baltų lankų” leidyklos knygos — Vokietijoje gyvenančios poetės Aldonos Gustas „Eilėraščiai” vokiečių ir lietuvių kalbomis bei knyga „Radauskas”, suteikianti naujų žinių apie išeivijoje mirusį poetą.

      Metų knygos vardą taip pat pelnė Justino Marcinkevičiaus „Tekančios upės vienybė”, pasaulį išvydusi „Spindulio” leidykloje, „Alma litera” parengta Tomo Sakalausko knyga „Čakona”, naujom varsom atskleidžanti Kuršių žemę, bei „Šviesos” leidyklos padovanota knyga vaikams „Saulės kelias”, talpinanti jiems skirtus mūsų tautosakos, prozos bei poezijos perlus. Už kūrybinio palikimo puoselėjimą specialiais prizais apdovanotos penkios šalies leidyklos. (Lietuvos rytas Nr. 118)

PAŠVENTINTAS PAMINKLNIS AKMUO

      Renginys Vilniuje, skirtas Lietuvos pasipriešinimo okupacijai penkiasdešimtmečiui, prasidėjo šv. Mišiomis arkikatedroje. Po pamaldų dalyviai Gedimino prospektu žygiavo į Lukiškių aikštę, tylos minute pagerbė prie buvusių saugumo rūmų kankintus rezistentus.

      Kunigas Algimantas Keina Lukiškių aikštėje pašventino paminklinį akmenį Nežinomam partizanui; numatoma čia pastatyti paminklą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusiems partizanams. Ta proga kalbėjo Vilniaus meras A. Vidūnas, prof. V. Landsbergis, buvę partizanai. Skambėjo dainos, poezijos posmai. Prezidentas, Vyriausybės atstovai renginyje nedalyvavo. (XXI amžius Nr. 39)

ŠIAULIETĖ SUMUŠTA... BAŽNYČIOJE

      Į policiją kreipėsi šiaulietė A.R., kurią sekmadienį Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje sumušė nepažįstama moteris. Nukentėjusiajai ambulatoriškai buvo gydoma muštinė galvos žaizda.

      Paaiškėjo, kad užpuolike bambėjo ir burnojo prieš kunigą, kol neapsikentusi nukentėjusioji paprašė liautis. Tada agresyvioji maldininke ir paleido moteriai į galvą ryšulėlį su akmeniu. Policininkams 1931 m. gimusi chuligane paaiškino, kad „bažnyčios tarnautojai ant jos supyko už žinias, kurias perduoda jos akmenėlis”. (Respublika Nr. 115)

ANTRASIS LIFE FESTIVALIS VILNIUJE

      Po dvejų metų pertraukos Vilniuje vyko antrasis festivalis LIFE, vėl sukvietęs iš viso pasaulio garsius atlikėjus bei teatro kolektyvus. Festivalyje savo meną demonstravo ir geriausi Lietuvos teatrų menininkai.

      Žiūrovai vieningai teigė, kad tokio keisto spektaklio, kokį pateikė Niujorko žvaigždė Diamanda Galas, Vilniuje dar niekas nėra matęs. Koncertas „Nebėra bilietų į laidotuves” vienus šiurpino ir šokiravo, kiti džiūgavo neregėtu reginiu, bet visi pripažino nepaprastą atlikėjos talentą.

      Festivalis prasidėjo trupės iš Prancūzijos „Turbo Cachuete” vaidinimu „Mamytės laidojimas” Vilniaus gatvėse dieną, o vakare prancūzų artistai suvaidino „Kanibalų kokteilį”, gerokai šokiravusį vilniečius.

      Neeilinis buvo ir Operos Circus teatro iš Anglijos pasirodymas. Penktus metus eksperimentuojantis kolektyvas siekia klasikines operas interpretuoti naujoviškai, ir Vilniaus spektakliai patvirtino, kad talentingiems menininkams tai pavyksta. Abu spektakliai — „Be gėdos” ir „Žudyk mane. Tave aš myliu” sulaukė žiūrovų pritarimo.

      LIFE programoje pasirodė ir Lietuvos teatrai. Ne tik vilniečiai, bet ir festivalio svečiai turėjo progos susipažinti su E. Nekrošiaus „Trimis seserimis”, to paties režisieriaus spektakliu pagal A. Puškino mažąsias tragedijas ir R. Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie”. Teatrologai pastebėjo, kad dauguma užsienio kolektyvų remiasi garso ir šviesų efektais, o Lietuvos teatro meistrų centre — aktorius. (XXI amžius Nr. 38)

PASKUTINYSIS ALAUS TEISMAS

      Jei legendinis alaus globėjas karalius Gambrinusas iš aukštybių pažvelgtų į Lietuvą, kažin ar pamatytas vaizdas pamalonintų jo širdį — liūdni aludariai, nelinksmi alaus gėrovai. Alus maukiamas karštligiškai — o jei rytoj uždraus?

      Žmonės buvo ir tebėra pagedę, nes vis nenustoja gėrę protą drumstančius gėrimus. Įdomu, kad beveik visas pasaulio valstybes galima suskirstyti pagal alkoholinių gėrimų rūšis. Daugumos civilizuotų kraštų gyventojai labiausiai mėgsta alų, kiti — vyną, dar kituose gėrovai mielai maukia degtinę. O kas mieliau broliams lietuviams?

      Lietuvoje 1994 metais vienas gyventojas išgėrė 40 litrų alaus. Švedai — 80, vokiečiai — 130, čekai — 140 litrų. Lyg ir neblogai atrodytume, jei čekai ir vokiečiai būtų girtuokliai, o mes — ne. Deja, blaiviausiai į alų pernai žiūrėjo Rusija, kur vienam gyventojui teko vos 15 litrų. „Deja”, nes Rusijos piliečių pomėgis degtinei yra rekordinis. Šiuo požiūriu rusams nėra lygių pasaulyje. Lengva atspėti, kad Lietuvoje neišgertas alus buvo kompensuojamas išgerta degtine, todėl drąsiai galime save priskirti prie „degtininių” valstybių sąjungos. Ir liūdnai palinguoti apsunkusias galvas. (Lietuvos rytas Nr. 115)

KETVIRTASIS KUPIŠKIO NARSUOLĖS GIMTADIENIS

      Apie narsiąją Aušrelę Sakalauskaitę iš Budrionių kaimo, Kupiškio rajono, „Lietuvos ryte” jau buvo rašyta. Vasario 17-osios vidurdienį, užsidegus nuo netvarkingos elektros įrangos gyvenamajam namui, ketverių metukų dar neturinti mergytė iškėlė iš lovelės 7 mėnesių broliuką ir, įsupusi į užvalkalą, nutempė atokiau nuo sodybos. Gaisras visiškai sunaikino gyvenamąjį namą ir visą jame buvusį turtą.

      Dabar Sakalauskų gyvenimas jau grįžta į normalias vėžes. Kaimynai, artimieji ir nepažįstami juos sušelpė drabužiais, baldais. Skverbų žemės ūkio bendrovė, kurioje darbuojasi A. Sakalauskas, pažadėjo pridėti pinigų, perkant sodybą netoli nuo buvusios, Butrimų kaime. Pinigines pašalpas nelaimės ištiktai šeimai paskyrė kai kurios Kupiškio įmonės, bendrovės, žemės ūkio banko skyrius, rajono valdybos globos ir rūpybos skyrius, premiją mergaitei paskyrė „Akistatos” laikraštis.

      Neseniai Aušrelę Sakalauskaitę atsiminė ir Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos departamentas. Jo vadovai pasirašė įsakymą apdovanoti mergaitę už drąsą gelbstint broliuką 350 Lt premija. Balandžio 27-ąją Aušrelė atšventė savo 4-ąjį gimtadienį. (Lietuvos rytas Nr. 115). .

ŠALIES REKORDININKU TAPO 30 KG DIDŽKUKULIS

      Agentūra „Factum”, įsikūrusi prie Kultūros fondo, į Lietuvos rekordų knygą įrašė naują didžkukulį-rekordininką. Kaip informavo agentūros „Factum” direktorius Vytautas Navaitis, 65 centimetrų ilgio didžkukulį, svėrusį apie 30 kilogramų, išvirė Vilniaus privačios įmonės „Šaltuo-na” kulinarės Regina Kazakovskaja ir Laima Jedeškaitė.

      Didžkukuliui pagaminti joms prireikė 28 kg bulvių, kurias sutarkavus, išspaudus bei pridėjus dar 6,8 kg virtų bulvių, 3 kg krakmolo, 600 g druskos, buvo paruošta 23 kg bulvių tešla. Į didžkukulio vidų buvo įdėti 27 įprasto dydžio didžkukuliai. Šis gigantiškas patiekalas, viręs tris valandas, buvo patiektas sostinės „Lietuvos” viešbučio naktiniame bare įvykusiame renginyje „parengimas storuliams ir juos mylintiems žmonėms”.

Ankstesnis didžkukulis-rekordininkas „Vaiduoklis” buvo išvirtas 1993 metų gruodį Kauno „Trijų mergelių” restorane. Jis svėrė 15,5 kg, buvo 54 cm ilgio bei 78 cm apimties ir virė dvi valandas. (Lietuvos rytas Nr. 114)

PENKIASDEŠIMT VAGŲ

       „Vagos” leidykla mini savo veiklos penkiasdešimtmetį, Leidyklos kelias — nuo pokario metų cenzūrų varžomos leidybos iki nepriklausomybės metais susikūrusios uždarosios akcinės bendrovės. Tai labai sudėtingas kelias, pažymėtas nuo puošnaus jubiliejinio Mažvydo „Katekizmo” iki pirmą kartą mūsų leidybos istorijoje pradėto didžiulio darbo — „Pasaulinės literatūros biblioteka” nuo „Lietuvių liaudies meno tomų” iki ne kartą pastaraisiais metais premijuotų gražiausių metų knygų. Sovietmečiu leidykla turėjo originaliosios bei klasikinės grožinės literatūros leidimo monopolį, šiandien gyvuoja greta daugelis kitų organizacijų, leidžiančių įvairiausio pobūdžio knygas. Nors „Vagos” knygų perkama mažiau, nors sumažėjo ir tiražai, ir išleidžiamų knygų kiekis, leidykla nepasidavė komercijai, stengiasi išlaikyti garbingą savo vardą, leidžia šiuolaikines prozos, poezijos knygas, geriausią užsienio literatūrą (Serijos „Pasaulinė literatūros biblioteka”, „Nobelio premijos laureatai” ir kt.). (XXI amžius Nr. 41)

BIJO, BET PRAVARDŽIUOJA

       „Slowo Wilenskie” straipsnyje „Policininkas ne visada mėgstamas” rašoma, kaip pravardžiuojami policininkai:

       „...anksčiau policininkas buvo vadinamas „mentu”, „sobaka”, o karais net „otiec rodnoj”. Beje, visi policininkai žino, kad vairuotojams jie „faraonai”, „varnai”. Anksčiau, matyt, dėl aprangos spalvos juos vadino „klevais” — tačiau šis pavadinimas neprigijo. Panašiai atsitiko su vardu „musorarai” (nuo rusiškojo musor — šiukšlė). Labiausiai paplitusiu ir kartu universaliausiu tapo pavadinimas — „agurkas”.

GULAGO LAGERĮ PRIMINĖ TELEFONO SKAMBUTIS

      Kupiškiečių Mockų namuose ankstų rytą suskambo telefonas. Pakėlusi ragelį Veronika Mockuvienė susijaudino, nes išgirdo kalbėsianti su abonentu Tokijuje. Jos ieškojo Tamara Mori-Mijadzava, japonė, su kuria prieš geras keturias dešimtis metų kalėjo Sibire, gulago lageriuose. Anuomet joms, jaunoms merginoms, politinių kalinių vargą, kančias ir šviesesnes akimirkas teko išgyventi vienai šalia kitos šešerius metus.

       „Lietuvos rytui” Veronika Mockuvienė sakė, kad laikas iš atminties jau buvo išdildęs draugės pavardę, ji nežinojo, kaip susiklostė Tamaros Mori gyvenimas. O Tamara, pasak V. Mockuvienės, irgi jos ieškojusi, težinodama buvusios bičiulės tautybę ir vardą. „Norėdama surasti Lietuvoje Verutę”, ji kreipėsi į Tokijuje gyvenančią lietuvaitę Gabiją Čepulionytę.

      V. Mockuvienė sakė, kad su Tamara MoriMijadzava pirmas pokalbis telefonu buvęs ilgas bet visko, kas rūpi neiškalbėjusios. Dabar, ji laukia draugės laiško, o vasarą Tamara žadėjo pati atvažiuoti į Kupiškį. (Lietuvos rytas Nr. 114)

PASKUTINĖ SMAUGLIŲ KELIONĖ UTENOS RAJONE

      Utenos rajono Joneliškio kaime, 300 metrų nuo kelio sankryžos į Švenčionis, Utenos valstybinės įmonės “Utenos rajono keliai” darbuotojai rado maišą. Pakračius jį, išdribo du dideli smaugliai. Ropliai buvo negyvi, matyt, uždusę.

      Vienas smauglys buvo 3,2 metro, kitas — 2,5 metro ilgio. Pagulėjo smaugliai Utenos rajono aplinkos apsaugos agentūros šaldytuvuose, juos nufilmavo vietos televizija. Neaišku, kieno jie, iš kur. Galbūt juos išmetė koks nors pravažiuojančio automobilio vairuotojas. Aiški tik jų ateitis — taps egzotiškomis iškamšomis. (Lietuvos rytas Nr. 92)

ATLYGINIMAI BALTIJOS VALSTYBĖSE

      Statistikos departamentas paskelbė duomenis apie minimalų darbo užmokestį Baltijos valstybėse. Lietuvoje jis lygus 25 JAV doleriams, Latvijoje — 51,76, Estijoje — 36,96. Minimalus atlyginimas vasario mėnesį Baltarusijoje buvo 2,57 JAV dolerio.

      Vidutinio darbo užmokestis Lietuvoje vasario mėnesį sudarė 110 dolerių, Latvijoje — 164, Estijoje — 172. Baltarusijoje šis rodiklis siekia vos 33 JAV dolerius. (XXI amžius Nr. 25).