Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAVUTĖ VYSKUPŲ SINODE

ANTANAS SAULAITIS, SJ

     1994 spalio 1-29 d. Vatikane 245 vyskupai suskrido iš viso pasaulio IX-tajam Vyskupų sinodui, skirtam vienuoliškajam gyvenimui aptarti. Vatikano II suvažiavimo įvesta įstaiga Šventajam Tėvui padėti visuotine Bažnyčia rūpintis šį kartą be įprastinių 20 vyrų vienuolijų generolų (vyresniųjų vadovų) pasikvietė beveik 60 seserų vienuolių, vyrų vienuolijų pareigūnų, patarėjų ir tuziną kitų krikščioniškų bažnyčių vienuolių (anglikonų, reformatų, liuteronų, kelių tautybių stačiatikių). Ankstyvesnieji sinodai nuo 1967 m. svarstė šeimas, pasauliečių pašaukimą, kunigų auklėjimą, tad savaime liko pasirūpinti milijono vienuolių vaidmeniu Katalikų Bažnyčioje.

     350 asmenų pusšeštos dienos kas savaitę posėdžiavo, išklausė keturių pusantros valandos pranešimų, keliolika 15 min. žodžių, per 200 aštuonių minučių ir apie 80 šešių minučių pasisakymų, įvertinančių vienuolijų gyvenimą, darbą, sunkumus ir viltis. Paskutiniąją dieną sinodas savo vardu išleido raštą, dėkojantį vienuolynams už jų įnašą Bažnyčios gyvenime, švietime, ligoninėse, sielovadoje, o popiežiui Jonui Pauliui II buvo įteikti metmenys jo išleisimam dokumentui.

St. James Chapel, Quigley Seminary.

     Pasisakymų bei kitų sinodo įvykių (iškilmingų pamaldų, pokalbių su Šv. Tėvu ar kitais sinodo dalyviais) ištraukos buvo kasdien spausdinamos Vatikano laikraštyje “L’Osservatore Romano” ir žurnalistams pateikiamos penkiomis kalbomis, tačiau pasaulinės spaudos sinodas buvo beveik nepastebėtas. Viešus raštus išleidžia katalikiškos spaudos įstaigos, o savo įspūdžius namo parsiveža visi sinodo liudininkai, mėnesį praleidę toli nuo savo įprastinių darbų.

     Kadangi neapsimoka tų dokumentų turinio kartoti, būtų galima pusvalandį praleisti rytinės posėdžių pertraukos kavutėje Pauliaus Vl-tojo salės prieangyje su kardinolais, patriarchais, arkivyskupais, vyskupais, kunigais, broliais, seserimis (tokia tvarka posėdžių salėje sėdėjo pagal bažnytinę pirmenybę).

     Jeigu eilinis pilietis tik nedrąsiai numatytų galimybę prie kavutės su Bažnyčios veikliausiais bei žymiausiais asmenimis pasikalbėti, pasitikėjimo savimi religinės diduomenės aplinkoje suteiktų spalvingi šveicarai sargybiniai savo kareivišku pasveikinimu, nei nenukreipdami ilgos ieties į besiartinantįjį.

     Dar dvi eilės sargybinių, o paskui jau didžiulėje salėje.

     Kairėje vyskupai renkasi nuotraukų iš vakarykščių susitikimų su popiežiumi, daugelis nusifotografavo ir su Motina Terese. Už jų specialus Vatikano pašto, telefonų bei faksų skyrius; dar kiti tvarko skrydžius ar užsiima kitais žemiškais darbais. Dešinėje — Vatikano leidyklos stalas su knygomis keliomis kalbomis. Priešingoje pusėje pastatytos visų 400 dalyvių bei talkininkų pašto dėžutės, kuriose randami atitinkama kalba pranešimai spaudai ir kiti padalai. Už visos šios turgavietės — auksinės užuolaidos ir kavutės užkandinė, pilna raudonai, baltai, juodai, mėlynai, rudai, margai ir kitaip apsirengusių sinodo dalyvių.

     Kadangi kiekvienas žmogus ieško, kas tokioje ne visai kasdienėj aplinkoj sava, visų pirma ieškai Kauno vyskupo padėjėjo vysk. Sigito Tamkevičiaus. Lietuvos vyskupų konferencijos parinktas šaliai atstovauti jėzuitas atsiveža savo vienuoliškąją patirtį, pusšeštų metų išgyvenimus sovietiniame lageryje ir Lietuvos Bažnyčios rūpesčius. Savo žodyje vyskupams perdavė lietuviškųjų vienuolijų įnašą, mokant vaikus katekizmo, talkinant šeimoms, auklėjant jaunimą, kovojant už žmogaus bei tikinčiųjų teises, jėgų semiantis iš pamaldumo Eucharistijai ir Dievo Motinai Marijai.

     Ką vysk. Tamkevičius sakė ir kas iš kitur kalbėjo apie religinius reikalus, žinoma, atsispindėjo kitų buvusių komunistų valdomų šalių pranešimuose ir dar dabar panašiose sąlygose esančių Kubos bei Vietnamo: kaip nužmogintoje visuomenėje ugdyti žmogiškumą, tikėjimą, pagarbą, kaip užpildyti dešimtmečių skriaudos paliktą tuštumą, pasinaudoti geriausia visuotinės Bažnyčios patirtimi, neįkliūvant į pasaulinės civilizacijos neigiamybių pinkles.

     Sinodo dalyvių sudėtis kuo įvairiausia, nes šalių vyskupų konferencijų išrinktuosius bei Vatikano tarnybų pareigūnus popiežius papildė, kviesdamas asmenis iš įvairiausių kraštų. Tame visuotinės Bažnyčios skerspjūvyje daugiau kaip keturiems šimtams JAV vyskupų atstovavo keturi, o devyniems Lietuvos vyskupams — vienas. Panašiai ir su vienuolėmis, nes JAV 100.000 moterų vienuolių atstovavo trys, o Lietuvos tūkstančiui viena — sesuo Adelė Petraškaitė iš Vilniaus.

     Ses. Adelę lengviausiai rasti prie knygų stalo, kadangi moka prancūzų kalbą ir savo bei kitų vienuolių darbui parenka naudingų ir dar lietuvių kalbon neišverstų veikalų. Sinode be bendrų posėdžių beveik ketvirtadalį laiko vyko kalbų rateliai, iš šimtų pasisakymų iškošę bendrus rūpesčius bei siūlymus. Prancūzų kalbos būrelyje ses. Petraškaitė dalyvavo drauge su Lietuvos vyskupų atstovu, kuris su šia kalba susipažinęs.

     Šv. Tėvas savo koplyčioje kas rytą Mišioms pasikvietė būrelį, pusryčiavo, pietavo ir vakarienavo su kitais, dar tarp sinodo pasitarimų priimdamas dalyvius bei kitus svečius. Vienas neišdildomų sinodo įspūdžių vyskupams liko popiežiaus nuolatinis užsiėmimas su žmonėmis. Sesuo Adelė per atidarymo bei uždarymo iškilmingas pamaldas Šv. Petro bazilikoje priėmė šv. Komuniją iš popiežiaus ir kartą su kitomis vienuolėmis dalyvavo pietuose jo valgomajame. Lietuviškai metus po viešnagės Lietuvoje primiršęs, visuomet su lietuve ar lietuviu pasisveikindamas sako: “Garbė Jėzui Kristui”.

     Atrodytų, kad jau visi lietuviai, tačiau galima surasti dar daugiau lietuviškai kalbančiųjų, nors neužtenkamai, kad lietuvių kalba būtų viena iš oficialiųjų sinodo kalbų šalia lotynų, italų, ispanų, prancūzų, anglų ir vokiečių.

     Rygos arkivyskupas Janis Pujats savo žodelyje rūpinosi, kaip Vakaruose ne visuomet pritariama ar be klausimų priimamas mokymas iš Romos, o turėdamas gražios patirties ekumeninėje srityje, iškėlė tarpreliginio pokalbio svarbą. Arkiv. Pujats gerai lietuviškai kalba, o Romoje subūrė aštuonis esančius latvius kunigus, vienuoles ir studentus, taip kaip vysk. Tamkevičius aukojo sekmadienines Mišias per Vatikano radijo lietuviškąją laidą, aplankė Šv. Kazimiero kolegiją, vienuoles salezietes, Romoje dirbančius marijonus, jėzuitus bei Lietuvoje dirbsiančius širdiečius.

     Du kiti vyskupai gražiai lietuviškai išmoko Kauno kunigų seminarijoje: Maskvos arkivyskupas Tadas Kondrusevičius ir Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius. Abu būdami lenkų kilmės, sielojosi, kad jiems patikėti tikintieji bręstų tikėjime savosiomis kalbomis ir sava kultūra.

     Abiejų padėtis tebėra sunki. Pavyzdžiui, Gudija tebeturi kulto ministrą kaip sovietų laikais, su kuriuo reikia tartis. Nedideli asmenų bei medžiaginiai ištekliai varžo abiejų darbą, nežiūrint Vakarų Bažnyčių pastangų Vidurio bei Rytų Europos kraštams padėti. Maskvoje nusistatymas vyrauja, kad Rusijos žemės yra stačiatikių nuosavybė, ir nėra ko katalikams maišytis (žinoma, čia reikėtų ištirti, kaip milijonai katalikų išvis Rusijoje atsirado...).

     Vysk. Kaškevičius išgyveno dar kitą sunkumą sinodo metu, vos spėjęs sugrįžti su savo motina atsisveikinti ir ją palaidoti. Visas sinodas kreipė už mirusiąją ir jos šeimą savo maldas, o vysk. Kondrusevičius pasirūpino specialiomis Mišiomis.

     Prie lietuviškai kalbančiųjų priklauso ir ses. Anna Stara iš Gudijos, dirbusi ligoninėje Vilniuje. Savo žodį susirinkusiems vyskupams tarė sklandžia gudų kalba, o vertėjai klausytojams vertė iš paruošto italų kalba rašto. Sesuo Anna atspindėjo tai, ką vienuolės iš visos Rytų Europos patyrė ir numato. Jos Angelų kongregacijos seserys, neatgaudamos jokių savo pastatų, statosi namelį Gudijos kaime, kad turėtų kur naujas kandidates auklėti ir savo vadovybę raštine aprūpinti.

     Kadangi pirmoji ir vienintelė teologiją užsienyje studijuojanti gudė studentė neturi stipendijos ir vargingai uždarbiaudama siekia mokslo savo tautos katalikams padėti, sesuo Anna nuo savo stalo ją Romoje globojančiame vienuolyne taupydavo vaisius, kuriuos šeštadieniais studentei atiduodavo. Be to, jai buvo nedrąsu Italijos apsčių vaisių valgyti, pagalvojus apie saviškes namuose, kurios, išskyrus rudenį, maitinasi be jų.

     Kai šie septyni asmenys sustoja prie stiprios kavutės ir saldžių pyragėlių, galima apskaičiuoti: septyni lietuviškai kalbantys; suvažiavę iš penkių valstybių; patys būdami keturių tautybių; keturių bažnytinių luomų ar pašaukimų. Iš tokio mažo ir laikino kavos stalelio jau matosi visuotinės Bažnyčios bruožų: vienybė didelėje ir įdomioje įvairovėje.

     “Lietuviški” dalykai sinode tuomi nesibaigia. Užkalbinti ar sutikti vyskupai gerai žinojo apie “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką” ir jos redaktorių vysk. Tamkevičių. Lietuvius žmones ar kunigus pažįsta vardu vyskupai, kurių globoje lietuvių parapijos, kurie vienur ar kitur lietuvius pažįsta, pvz., Urugvajuje, Brazilijoje, JAV, Čilėje ar kitur.

     Tą pačią dieną, kai vysk. Tamkevičius 101-asis iš vyskupų kalbėjo, Vatikano dienraštis buvo įdėjęs didžiulę popiežiaus Kryžių kalnui dovanoto kryžiaus nuotrauką su išsamiu aprašymu, o šeimų dieną, kai 150.000 žmonių su žvakutėmis užpildė Šv. Petro aikštę, tarp gražių nuotraukų buvo tautiškai apsirengusi lietuvių šeima.

     Sinodo proga pasinaudojo ir pasaulinis vienuolijų junginys, dar nesugebėjęs į savo tarpą Lietuvos vienuolijų įtraukti. Iš milijono vienuolių pasaulyje 72% yra seserys, 10% yra broliai vienuoliai ir 18% — kunigai vienuoliai. Šių 5.000 skirtingų vienuoliškų šeimų vyriausieji vadovai bei vadovės sudaro konferenciją, savo seime išrenkančią ryšininkus pasaulio sritims ir pačiam židiniui Romoje. Kai Lietuvos 1.100 seserų ir 250 vyrų vienuolių bus pasaulinėje konferencijoje atstovaujama, lengviau bus ryšius užmegzti, visuotinės Bažnyčios ištekliais dalintis.

     Lietuvių kalba atspindi vienuoliškojo gyvenimo pradus žodžiu “vienuolis” nes pirmieji vienuoliai buvo atsiskyrėliai Afrikos dykumoje. Ir šiandieną “uždarus” vienuolynus, kurių nariai didesnę dalį laiko skiria maldai ir tyliam darbui savo namuose, būtų tinkama vienuolynais vadinti. Nuo XVI amžiaus įsteigtuosius vyrų bei moterų veikliuosius, tarp žmonių dirbančius telkinius šio amžiaus pradžioje lietuvių religinėje spaudoje imta vadinti “bendruolynais” kai šis žodis parodo jų gyvenimo bei darbo pobūdį tiksliau.

     Sinode irgi iškilo pavadinimų klausimas, kadangi yra įvairiausių Bažnyčioje “pašvęsto gyvenimo” būdų, pvz., sekuliariniai institutai (kurių nariai ar narės dirba savo eilinius darbus pasaulyje, pasišvęsdami trimis vienuolių neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadais), apaštalinio darbo draugijos, pasišventusių mergelių luomas (tai jau Naujajame Testamente minimas gyvenimo būdas). Šiandien atsiranda naujų sąjūdžių, turinčių vienuoliškų bruožų, kaip bendrus darbus ar uždavinius, ilgalaikį įsipareigojimą, sutartinį ir kuklų gyvenimo būdą. Vyskupai buvo skatinami tokius sambūrius palaikyti, lydėti ir žiūrėti, kas ilgainiui išsivystys.

     Vyskupams taip pat rūpėjo, kiek ir kaip vienuoliškasis gyvenimas suprantamas. Vienur, labiau tradicinėje visuomenėje, vienuoliškasis rūbas bei gyvenimo būdas gerbiamas ir žinomas, kad ir tokioje Indijoje, kurios vietinės tikybos vienuolynai žinomi daug seniau negu krikščioniškų vienuolių pradžia. Kitur, labiau sekuliarizuotoje visuomenėje, pokomunistiniuose kraštuose ir nevakarietiškos kultūros šalyse toks pasiaukojimas kukliai, skaisčiai ir paklusniai gyventi gali būti visai nesuprantamas, o vienuoliško gyvenimo simboliai nebūtinai kultūriškai suvokiami.

     Vidurio bei Rytų Europos vyskupai ir vienuolės bei vienuoliai rūpinasi, kad kandidatų bei jaunųjų auklėtojai būtų išsilavinę, savo uždaviniui pasiruošę, kai jiems patiems nebuvo sąlygų daugiau lavintis priespaudos metu. Užplūdus šiuos kraštus pasaulinei civilizacijai, tenka atrinkti, kas vertinga, kas nenaudinga, tuo pačiu įaugant į visuotinę Bažnyčią, kuri per pastaruosius dešimtmečius daugiau pasikeitė negu per kelis šimtmečius.

     Tai tokios mūsų per trumpą kavutės pertrauką, kur pusketvirto šimto Bažnyčios žmonių, įskaitant septynis lietuviškai kalbančius, sielojosi dėl Kristaus Bažnyčios ir Evangelijos taip įvairiame pasaulyje ir sudėtingais laikais.

★ ★ ★