Janina Štrimaitienė
Tu— Motina su drobine skara
Gini apglėbusi Vilties švieselę.
Tvirtai žinai— to džiaugsmo jau nėra,
Kuris minias į saulės šviesą kelia.
Nėra! Kas pasakys, ar bus kada.
Kai vėl vieningai susiimsim rankom?
Nesrūva kraujas, bet kokia žaizda
Tau, mano Lietuva, klestėti kenkia.
Kiek dirvonuoja apleistų laukų,
Kur mūs senoliai sėjo aukso grūdą!
Apginsi, Motina, vaikus— tikiu—
Nuo negandų, nuo išdavystės Judo.
Tik daug vandens dar upėm nutekės,
Liekni berželiai oš tvirtais subrendę.
O Lietuva! Tai kur ta mūs kaltė,
Kad viens kitam tiek pykčio išgalandom?