Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MIRUSIŲ ŠVENTŲJŲ MĖNUO

Juozas Vaišnys, SJ

      Esame įpratę galvoti, kad lapkričio mėnuo yra skirtas prisiminti mirusius, nes lapkričio 2 dieną yra Vėlinės. Turbūt būtų tiksliau sakyti, kad šį mėnesį Bažnyčia nori pagerbti šventuosius, t.y. visus tuos, kurie po šios žemiškos kelionės yra išlaikę “egzaminus” — yra laimėję arba turi teisę laimėti amžinąjį gyvenimą danguje. Juk lapkričio pirmoji —Visų šventųjų diena. Tą dieną mes prisimename ir pagerbiame ne tik tuos, kuriuos Bažnyčia yra iškilmingai paskelbusi šventaisiais, bet visus, kurie yra danguje. Kas patenka į dangų, yra šventas. Tad lapkričio pirmąją yra ir mūsų tėvų, brolių, seserų ir visų pažįstamų, esančių danguje, šventė.

      Vėlinės - tai prisiminimas sielų, esančių skaistykloje. Ten esantieji dar nėra šventieji, bet tik kandidatai į šventuosius. Jie,

Šv. Kazimiero kapinių steigėjų paminklas. Jame įrašyta 12 lietuvių parapijų vardai.

jau žemėje gyvendami, yra užsipelnę amžiną laimę, bet jiems dar šio to trūksta iki visiško šventumo. Jie dar nėra pakankamai atsilyginę už savo nusikaltimus bei netobulumus. Už tai atsilyginti jie gali tik kentėjimu. Jiems padeda ir mūsų maldos, ypač šv. Mišios.

     -Mums, žinoma, labai įdomu, kokias kančias skaistykloje jie turi kęsti. Teologai kartais įvairiai apie tai kalba, bet visi sutinka, kad pagrindinė kančia yra dar nematyti Dievo, dar būti atskirtam nuo jo. Sakoma, kad toji kančia yra skaudesnė už didžiausias fizines kančias. Mums, be abejo, sunku tai suprasti, nes mes dar nesuprantame, ką reiškia būti amžinai su Dievu ir ką reiškia būti nuo jo atskirtam, nors ir laikinai. Sieloms, atsiskyrusioms nuo kūno, tai yra labai aišku ir suprantama. Tad tas negalėjimas būti amžinoje laimėje juos degina skaudžiau negu fizinė ugnis. Bet, kaip minėjome, jie jau išlaikė tą pagrindinį “egzaminą”, tik gavę tam tikrą “pataisą”, jie dar turi atlikti tam tikrą “vasaros darbą”, kad pasidarytų visiškai verti būti amžinai su Dievu. Kadangi jiems dangus jau yra užtikrintas, tad Vėlinės mums turėtų būti džiaugsmo, o ne liūdesio šventė. Žinoma, tame džiaugsme turi teisę būti ir maža liūdesio dalelė, nes jie dar turi laikinai pakentėti.

      Po II Vatikano susirinkimo reformų į mirtį esame raginami žiūrėti kitaip negu tais dar taip nesenais laikais, kada mirusiųjų liturgijoje vyravo juoda gedulo spalva. Nors mes save laikėme tikinčiais, bet į mirtį žiūrėjome nekrikščioniškai, nes ją laikėme liūdniausiu žmogaus gyvenimo įvykiu, didžiausia tragedija. O juk turėtume suprasti, jog tai visiškai nesiderina su mūsų tikėjimu, kad tai prieštarauja Kristaus misijai šiame pasaulyje, kuris savo mirtimi mums užpelnė prisikėlimą.

      Čia galėtume pasimokyti iš šv. Karolio Boromėjo, Milano kardinolo, kuris stengėsi kasdien prisiminti mirtį, nes gerai suprato, kad tokiu būdu galima geriau jai pasiruošti, ir ji mums tada nebus baisi. Kartą jis pasikvietė dailininką ir liepė ant savo kambario sienos nupiešti mirtį, kad pažvelgęs galėtų dažnai ją prisiminti. Dailininkas mielai sutiko. Baigęs savo darbą, pakvietė kardinolą pasižiūrėti ir įvertinti. Ten buvo nupiešta sulinkusi senutė, rankoje laikanti dalgį.

      —    O kam tas dalgis jos rankose? - paklausė nustebintas ir nepatenkintas kardinolas.

      —    Eminencija, juk visuomet taip piešiama mirtis. Ji be jokio pasigailėjimo lyg pjovėjas su dalgiu visus nušienauja, - aiškinosi dailininkas.

      — Taip, tai tiesa, kad ji nė vieno neaplenkia, - sakė kardinolas, - bet ji žmogui atidaro vartus į amžiną laimę. Tad ištrink iš jos rankų tą dalgį ir jo vietoje nupiešk auksinį raktą !

      Iš tikrųjų. Jeigu taip į mirtį žiūrėtume, ji mūsų negąsdintų, nes gerai suprastume, kad tai raktas į amžinybę, į niekad nesibaigiančią laimę. Šią mintį puikiai išreiškė Marija Pečkauskaitė, viename savo veikale, rašydama apie mirtį: “Ak ne! Mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų, džiaugsmas — už sopulių, tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais”. Toliau ji paaiškina, kad yra toks augalas, žmonių vadinamas balžiedžiu. Ankstyvą pavasarį jis pražydi, bet paprastai būna miške uždengtas sudžiūvusiais, apipuvusiais lapais. Bet praskleisk tuos lapus, ir pamatysi puikų, nuostabiai baltą žiedą.

      Taip. Ir mirtis pirmu pažvelgimu mums atrodo apdengta tais sudžiūvusiais, apipuvusiais lapais, bet pamėgink savo tikėjimo akimis praskleisti tuos lapus, ir pamatysi mirties grožį, tikrąją jos prasmę.

      Gražu, kad lietuviai jau nuo neatmenamų laikų yra įpratę gerbti mirusiuosius. Kai laidotuvių koplyčioje būna pašarvotas koks nors jų pažįstamas, būriai žmonių jį lanko, ypač paskutinį vakarą prieš laidotuves. O kai velionį veža į kapines, tai automobilių palyda kartais nusitęsia bent kilometrą.

      Tai tikrai girtinas paprotys, bet kartais čia įsimaišo ir vienas kitas veiksmas, kurį reikėtų ne girti, o smerkti. Pvz., žmonės, susirinkę į šermenis, vienas su kitu garsiai kalbasi, juokauja, kliudo kitiems susikaupti ir pasimelsti.

      Paskutinį vakarą prieš laidotuves yra įprasta suruošti atsisveikinimą su mirusiuoju. Čia artimųjų bei įvairių organizacijų vardu prisakoma daug kalbų. Velioniui nesigailima gražiausių žodelių, didelių panegyrikų. Dažnai jis nupiešiamas tikru šventuoju. Velioniui, žinoma, dėl tų kalbų nei šilta, nei šalta. Vis dėlto jis turbūt lauktų ne tų kalbų ir panegyrikų, bet maldų. Tos kalbos dažnai įgrysta gyviesiems, kurie jų klausosi ir kartais pagalvoja, ar tik čia nebus tikra veidmainystė. Juk kai velionis buvo gyvas, jie apie jį kitaip kalbėdavo. Kartais jį kritikuodavo, apkalbėdavo, iškeldavo jo įvairias neigiamas ypatybes, stengdamiesi pažeminti. Manytume, kad tokį žmonių elgesį ne visuomet būtų galima apkaltinti veidmainiškumu. Galima į tai visai kitaip pažvelgti. Juk kai tas žmogus buvo gyvas, kai su kitais kartu dirbo, bendravo, tai pačiai organizacijai priklausė, tai gal kitiems jis buvo konkurentas, į jį su pavydu kiti žiūrėdavo ir stengdavosi jo nuopelnus vienu ar kitu būdu užtemdyti. Bet dabar, kai jis guli karste, jau niekam nėra konkurentas, niekam neatsistos skersai kelio, užtat dabar tie patys žmonės jau objektyviau į jį pažvelgia. Jo gyvenimą ir atskirus veiksmus jau vertina ne analitiniu žvilgsniu, knibinėdamiesi visokiose smulkmenose, ieškodami kokio nors krislelio, bet į jį pažiūri sintetiniu, visą jo gyvenimą apimančiu žvilgsniu. Dabar jie pamato ir įsitikina, kiek gero tas žmogus yra padaręs. Ir kaip jie iki šiol to nepastebėjo! Tad sąmoningai ar nesąmoningai ir stengiasi šia proga bent kiek savo buvusią klaidą atitaisyti.

      Tos atsisveikinimo kalbos gyviesiems nepadaro didelio įspūdžio, nes dažniausiai būna pasikartojančios ir šabloniškos. Ypač smerktinas tas daugelio kiekvienose šermenyse kartojamas posakis: “Tebūna tau lengva žemelė”. Tai ne tik tuščias, bet gal ir ne visai krikščioniškas linkėjimas, nes toje žemelėje guli tik negyvas, nieko nejaučiantis kūnas, o siela jau yra visai kitur.

      Šermenyse yra įprasta duoti vokelį su auka Mišioms arba atsiųsti brangių gėlių. Dabar daug kas spaudoje paprašo, kad vietoj gėlių būtų aukojama kokiam nors kilniam tikslui. Tai yra gražu ir girtina. Tik reikėtų įsidėmėti, kad vietoj gėlių,o ne vietoj Mišių.Tos gėlės greitai nuvys, mirusiam nieko nepadės. Aukoti kokiam kilniam tikslui, žinoma, yra labai geras paprotys, tik nebūtų gerai, jeigu tai sumažintų aukas Mišioms, nes jeigu būtų galimybė paklausti mirusįjį, ko jis labiausiai pageidautų, atsakymas turbūt visiems turėtų būti aiškus.

     Jokiu būdu neturime pamiršti papročio užprašyti už mirusįjį Mišias ne tik laidotuvių, bet ir kitomis progomis. Mišiomis ne tik padedame mirusiajam, bet jose dalyvaudami paguodžiame ir pasilikusius jo gimines bei kitus artimuosius. Melsdamiesi už mirusįjį, tartum pakviečiame jį kartu su mumis dalyvauti jam skirtose nuoširdaus prisiminimo, padėkos ir pagarbos pamaldose, tai lyg ir toliau tęsiama su juo dvasinė draugystė.