Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šypsuliai

—    Kaimynėle, jūsų dukra kas vakarą važinėja su tuo jaunu inžinierium į mišką motociklu. Ar nemanote, kad kas nors gali atsitikti?

—    Ne, juk inžinierius visada važinėja labai atsargiai, be to, jie abu su šalmais.

★ ★ ★

—    Daktare, aš sergu. Pastaruoju metu blogai girdžiu. Ką sako mano žmona, nesuprantu nė žodžio.

—    O tai ne liga, tai tikra laimė!

★ ★ ★

—    Vesti ar likti viengungiu? — kažkas paklausė Sokratą.

—    Kaip bepasielgsi, visuomet gailėsies, -— atsakė Sokratas.

★ ★ ★

Jonukas sako savo sesytei, gavusiai obuolį:

—    Gal mudu pažaistumėm Adomą ir Ievą? Aš būsiu Adomas, o tu Ieva. Tu man paduosi pagundos obuolį.

★ ★ ★

—    Panele, man rodos, kad aš jus kažkur mačiau.

—    Gali būti. Aš ilgą laiką tarnavau bepročių ligoninėje už slaugę.

★ ★ ★

—    Kodėl, Maryte, tu atrodai taip susijaudinusi?

—    Ir kaip aš galiu būti rami? Onutė man pasakė vieną paslaptį ir prašė niekam jos nesakyti.

O kam tik aš apie ją pasakau, visi jau žino.

★ ★ ★

Rūbinėje kalbasi du “Lituanikos” futbolininkai:

—    Kaip baigėsi tavo skyrybų byla?

—    Pralaimėjau 1:2.

—    Kaip tai suprasti?

—    Paprastai: žmonai atiteko namas, man du vaikai, o advokatui visos mūsų santaupos.

★ ★ ★

Keli turistai užlipo į vieno bažnytkaimio varpinę.

—    Šis varpas, — aiškina zakristijonas, — yra didžiausias, kuriuo skambiname tiktai atvykus vyskupui, ištikus gaisrui ar kitoms didelėms nelaimėms.

★ ★ ★

—    Vincai, aš girdėjau, kad tave paliko sužadėtinė. Negi tu jai nesakei, kad tapsi savo turtingo dėdės paveldėtoju?

—    Taip, sakiau.

—    Na, ir kaip?

—    Dabar ji mano teta.