Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DAUGIALYPIS BIRŽELIS

Danutė Bindokienė

     Mūsų vyresnieji mėgsta tvirtinti, kad kadaise, gyvenant Lietuvoje, daug lengviau buvo galima atskirti metų laikus — nebūtinai reikėjo ir kalendoriaus. Kiekvienas metų laikas, ir net kiekvienas mėnuo, pasižymėjo savita nuotaika, darbais, gamtos ženklais. Lengva buvo dainuoti apie gegužio žiedus soduose ir pievose; gera minėti birželį, pakvipusį bijūnais, jazminais ir rožėmis, o šienapjūtės dalgių žvangėjimas aiškiai sakė, kad jau vasara.

     Gyvenant krašte, kur klimato zonos mainosi kone iš valstijos į valstiją, kur net amžina vasara nesiliauja džiuginusi žmones, sunkiau išgyventi pavasario džiaugsmą, snieguotos žiemos grožį ar rudens spalvingumą. Tad nėra ko stebėtis, jei

Šv. Ignaco altorius Romos Gesù bažnyčioje.

ir lietuvio, gyvenančio tokio “sumaišyto” klimato šalyje, metų laikų sąvoka kartais sutrinka.

     Tačiau mes mėnesius jau išmokome žymėti ir tautinių švenčių ar svarbių Lietuvai įvykių vardais. Čia jokia klimato zona netrukdo, nes tie vardai būdingi visiems lietuviams, nepaisant, kur jie begyventų. Joks kitatautis, pavyzdžiui, neįstengtų suprasti, kodėl mes žaliąjį, žydintį vasaros pradžios birželio mėnesį užsispyrę vadinti “baisiuoju”, bet lietuviams — bent vyresniesiems — bematant to vardo sąvoka aiški ir šiandien tiek pat opi, kaip prieš daugelį dešimtmečių.

     Dar daug tarp mūsų yra tautiečių, savo akimis mačiusių, savo ausimis girdėjusių ir net patirtimi išgyvenusių šiurpiąją lietuvių tautos tragediją, visiems laikams užrišusią tamsaus gedulo juostą birželio mėnesiui. Joks bijūnų žiedlapių lietus to gedulo nenuplaus, joks jazminų kvapas nepaslėps. Iš tikrųjų neturime teisės užmiršti tų įvykių, kurių liudininkais mes, arba mūsų seneliai, mūsų tėvai, anuomet buvome; esame įpareigoti jų atminimą, kaip rūstų savo tautos testamentą, perduoti ateinančioms kartoms.

     Juo labiau šiandien, kai vis dar stengiamasi įtikinėti, jog tautos kraujas, anuomet pralietas, nebuvo raudonas, kad jau tų liudininkų atmintis sušlubavusi. Buvusieji skaudūs įvykiai rodomi pasauliui tarsi suskilusio veidrodžio iškraipyti, tvirtinant, kad tai tikrasis vaizdas. Nėra ko tokiais iškraipymais stebėtis, nes juos daro tie patys asmenys, prisidėję prie “baisiojo birželio” įvaizdžio sukūrimo...

     Istorijoje daugybė pavyzdžių, kai stipresnieji, ypač užėmę silpnesnį, mažesnį kraštą, smurto veiksmais stengiasi sunaikinti jo šviesesniuosius, sąmoningesniuosius susipratusios visuomenės sluoksnius, nes juos sunku paversti vergais. Sovietų Sąjunga, okupavusi Lietuvą 1940 metais, veikė pagal istorijoje išbandytą formulę. Birželio mėnesio teroras — trėmimai, areštai, žudymai — turėjo priversti lietuvius parklupti ant kelių prieš svetimuosius ir klusniai jiems tarnauti.

     Deja, taip neįvyko, nes okupantai užmiršo ir antrąją istorijos pamoką: kančia gimdo didvyrius; spaudimas iššaukia pasipriešinimą; galima pavergti ir net sunaikinti kūną, bet dvasia visuomet lieka laisva, jeigu ji pasirenka laisvę, ne vergiją.

     Svarbu prisiminti priežastis, kurios mus vertė birželiui pridėti “baisiojo” epitetą, svarbu taip pat paminėti anuomet žuvusius savo tautiečius, pasimelsti už dar tebegyvus, tačiau būtų netikslu pernelyg sustoti tik ties tais šiurpiaisiais birželio įvykiais, nematant nieko kito, išvejant iš savo gyvenimo visą vasaros pradžios malonumą, mokslo metų pabaigos džiaugsmą, atostogų lūkesčius. Juo labiau, kad ir lietuviškoje visuomenėje, gyvenančioje toli nuo Lietuvos, jau yra ne visiškai suprantančių “baisiojo birželio” sąvoką. Tai mūsų jaunesnių kartų nariai, gimę ir augę užsienyje. Nors iš tėvų, senelių, lituanistinių mokyklų buvo girdėję šią mūsų tautos tragedijos pusę, bet, patys jos neišgyvenę, savo patirtimi pasiremti negalėdami, jaunesnieji kartais neturi ir noro, ir kantrybės į ją žvelgti iš vyresniųjų perspektyvos.

     Tad gydykime praeities žaizdas, bet neslėpkime jų randų, kad niekuomet neužmirštume okupanto klastos ir skriaudos. Pagerbkime kentėjusius, žuvusius ir mirusius, bet nepamirškime gyvųjų, kurių gyvenimas teka ramesne, saugesne vaga laisvame krašte. Birželio mėnesio vaizdai tebūna daugialypiai: ir šviesūs, ir gedulu pažymėti; su Sekminių dovanomis ir Devintinių procesijomis; su šeimos šventėmis ir 1940 m. trėmimų paminėjimais. Birželis turi 30 dienų, todėl daug kas jame gali išsitekti.

     Du nuošimčiu pasaulio vienuolių sudarančios Jėzaus Draugijos vienas nuošimtis atstovų vienuolika savaičių Romoje posėdžiavo 1995 metų pradžioje, pasisakydami 860 kartų po 3—5 min., balsuodami 950 kartų ir išleisdami beveik šimtą puslapių nutarimų. Svarstybos apėmė pastaruosius 30 metų nuo Vatikano II suvažiavimo, pasikeitimus Bažnyčioje, pasaulyje, vienuoliniame gyvenime, per tą laiką įvykusių trijų Generalinių kongregacijų (kaip jėzuitų seimas vadinamas) poveikį į darbą bei gyvenimą. 223 rinktų atstovų bei dalyvių iš pareigos susirinko iš vienuolijos visų 90-ties provincijų, 60 valstybių, tardamiesi oficialiomis anglų, ispanų bei prancūzų kalbomis, o mažesniuose rateliuose tuzinu kitų.