Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šeimos gyvenimo ciklai

Irena Lukoševičienė

Koks vaidmuo tenka vestuvėms?

         Vestuvės ir visas jų ritualas priklauso nuo šeimos, nuo bendrų tradicijų ir nuo aplinkos reikalavimų bei spaudimo. Vestuvinės tradicijos ir apeigos yra pasikeitimo ritualas šeimos gyvenimo procese. Tradicijose beveik visur pabrėžiamas statuso pasikeitimas ir šeimos gyvenimo persiorganizavimas. Tradicijos išreiškia ne tik jaunųjų, bet ir dviejų šeimų susijungimą. Labai dažnai vestuvės yra rimtų konfliktų pradžia tarp abiejų šeimų, o kartais ir tarp pačių jaunųjų.

Pasikeitimai ir jų priėmimas

         Mus supantis pasaulis nepasižymi pastovumu, bet šeimos gyvenime visi laukia ir tikisi pastovumo ir tam tikro tęstinumo. Tai nereiškia, kad šeima turi atsiriboti nuo gyvenimo ir archajiškai laikytis tradicijų ar gyvenimo būdo, kuris yra visai priešingas gyvenamajam laikmečiui ir aplinkai. Svarbūs pakeitimai turi būti paremti aiškiais principais ir pateisinami. Neįmanoma, kad visos tradicijos ir gyvenimo būdas persiduotų iš kartos į kartą visai nepakitę. Kiekviena nauja karta ateina su savo veidu ir su nauju žvilgsniu į gyvenimą; tai, kaip ji moka sukurti tą naują įvaizdį, ir parodo tos kartos civilizuotumą bei subrendimą. Dideli pasikeitimai yra tiek prasmingi, kiek garantuoja tęstinumą ir būna kūrybiški, atnešdami šviežumo ir atgaivos bangą, sustiprindami ir naujai įprasmindami šeimos gyvenimo siūlą.

Redaktorius įteikia I premiją Marytei Stankus-Saulaitei.

         Meilė, pasitikėjimas ir šeimos narių solidarumas — tai pagrindiniai šeimos gyvenimo darnos elementai. Ir tai nebūtinai reiškia aiškiai pabrėžiamą jausmų pasireiškimą, romantizuotą elgseną ar nuolatines dovanas. Tai bendrų interesų ir nuomonių, ištikimybės, mandagumo ir pagarbos, dosnumo ir visapusiško pasiaukojimo bei kasdieninio pasitikėjimo visuma. Savo esme — tai šeimos gyvenimo principai, paremti krikščioniškais pagrindais ir pasaulėžiūra, pagal kurią žmogus ir šeima yra daugiau negu daiktas. Tejeras de Šardenas (Teilhard de Chardin) teigia, jog Dievas žmogui patikėjo ypatingas galias save sutverti, ką nors iš savęs padaryti. O šeimą pasirinkusiems žmonėms tenka didelė ir ypatinga misija — sutverti ir išauginti žmogų. Tai darydami jie ugdo arba net tveria save — atranda savyje glūdinčias naujas jėgas. Mat naujos situacijos, nauji poreikiai — tai vis naujos galimybės ką nors iš savęs padaryti, o ne užsisklęsti nuo kūrybos ir augimo. Šeimos židinys — tai savotiška gyvenimo apraiškų bandymo ir žmogaus egzistencijos kūrimo laboratorija. Tai, ką mes šioje “laboratorijoje” realizuojame, rezultatus pamatome, kai šeimos nariai išeina į pasaulį, palikę savo šeimos židinį. Įdomu pabrėžti, kad iki šiol net su visom moderniausiom technikom dar niekas pasaulyje nesugebėjo atrasti šeimai pakaitalo. Net ir mus daugiau nei 50 metų niokojusi sistema, mėginusi institucijomis, žmogaus sudaiktinimu, dvasingumo sulyginimu su visatos galiom, sukūrusi tą populiarų “homo sovie-ticus”, nesugriovė šeimos. Sugriovė tik savo sistemą. Įdomu būtų pažvelgti į visa, kas vyko per pastaruosius keletą metų, kokį vaidmenį visuose šituose pasikeitimuose atliko šeima.

         Prieš pradėdama nagrinėti šeimos gyvenimo etapus ar ciklus, manau bent trumpai pažvelgti, kaip susiformuoja žmogaus identitetas, tapatybė ar, lietuviškai tariant, savivoka.

Erik H. Eriksonas išsamiai analizuoja šį klausimą ne vienoje savo knygoje; aš pasinaudosiu jo knyga “Identity, Youth and Crisis”.

         Savo identiteto sukūrimas — tai viso gyvenimo darbo vaisius. Žmogaus identiteto vystymasis trunka keletą fazių, kurios yra glaudžiai tarpusavyje susietos ir priklauso nuo įvairių aplinkos sąlygų: fizinių, psichologinių ir socialinių. Marie Johoda apibūdina, kad žmogus subrendęs yra tada, kai yra pritapęs savo aplinkoje, kai jo asmenybė yra harmoninga ir kai jis priima save ir pasaulį be jį trikdančių kompleksų ir konfliktų. Visi apibrėžimai visuomet yra šiek tiek reliatyvūs ir priklauso nuo žmogaus praeities, dabarties, nuo jo aplinkos aspiracijų ir nuo ateities siekių. Ta prasme ir Eriksono pateikta schema yra daugiau ar mažiau natūrali žmogaus evoliucijos eiga, pradedant kūdikio esminiais ir eiliniais poreikiais bei jų patenkinimu. Nuo pat pirmųjų kūdikio užuomazgos momentų motinos įsčiose dedami pamatai žmogaus priėmimui ir pasitikėjimui, o jų pagrindas yra nemeluota meilė.

         Jeigu mes apsidairytume atvirom akim ir atvira širdim po aplinką, nustebtume atradę daug beveik beraščių žmonių, kurie yra kupini pasitikėjimo, šilumos, gėrio ir tos natūralios išminties, kurių dažnai prisitinga ir keletą universiteto laipsnių turintys daktarai. O jeigu tokius žmones išklausysime ir paanalizuosime jų gyvenimą, su nuostaba atrasime tas Eriksono pateiktas fazes. Svarbu atsiminti, kad primityvesniame gyvenime žmonių santykiai ir poreikiai yra natūralesni ir mažiau komplikuoti, nes visa aplinka ir gyvenimo sąlygos mažiau reikalauja ir mažiau komplikuotos (prisiminkim, kaip senovėj mūsų promočiutės gimdydavo ir savo kasdieninius darbus dirbdavo). Aplinkoje, kurioje laiko ritmas lėtas, eilinės pereinamųjų gyvenimo laikotarpių krizės išsisprendžia natūraliai, be gilesnių konfliktų, nepalikdamos gilesnių pėdsakų. Nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo momentų galime pajusti skirtingą jo egzistencijos poreikių pasireiškimą ir reikalavimus, kurie yra nulemti jo genų, jo santykių su artimaisiais ir jį supančia aplinka.

         Mėginkime pažvelgti, kas vyksta kūdikiui ateinant ir jau atėjus į pasaulį. Pirmiausia jis dramatiškai palieka savo ramią gūžtelę motinos įsčiose ir didelio darbo bei pastangų dėka atkeliauja į šį pasaulį. Pirmasis kūdikio poreikis yra egzistencija — kvėpavimas ir maitinimasis, taip pat kiti poreikiai, susiję su fiziniais ir psichologiniais kūno reikalavimais. Nuo to, kaip į tuos poreikius atsakoma, vystosi vaiko savijauta, savivoka — identitetas. Pirmieji kūdikio išgyvenimai kloja pamatus jo ateičiai: ar vaikas rėkdamas ir desperatiškai šaukdamas turi išsireikalauti valgį, nes dar nepraėjo 3 ar 4 valandos, ar paguldytas miegui klykia iki balso netekimo, kol užmiega, ar verkia, nes nepatogu gulėti.

         Jau tų pirmų gyvenimo akimirkų metu reiškiasi ir vaiko autonomija, kai jis mėgina išlaisvinti savo rankas eiliniams judesiams, arba pasitenkinimas, kai kūdikis nuogas gali pasispardyti ir t.t. Šie kasdieniniai eiliniai rūpesčiai nulemia vaiko asmenybės pagrindus, vystymosi procesą ir būsimą žmogaus potencialą. Aišku, kad kūdikis prižiūrimas tik pagal jo reikalavimą riksmu: gauna valgyti, pakeičiami vystyklai, panešiojamas ar susilaukia kitokio dėmesio. Net ir fiziškai vaikas vystosi skirtingai, jeigu didžiumą savo laiko praleidžia lopšyje vienas: jis vėliau šypsosi, vėliau apsiverčia, vėliau sėdasi, vėliau ima domėtis savo aplinka, vėliau rėplioja ir t.t. Šiose pirmose stadijose yra svarbu, kad kūdikio poreikis gauti būtų koordinuotas su motinos ar visos šeimos poreikiu duoti. Tais pirmaisiais momentais žmogus gauna pagrindus, kaip gauti ir kaip duoti. Mes visi, turėję ryšį su kūdikiais, lengvai pajaučiame, kokioj pozicijoj, kokiais momentais jie jaučiasi laimingi, saugūs, pasitikintys. Koks nuostabus jausmas, išgyvenant pirmą vaiko šypsnį, motinos balso atpažinimą, motinos glėbio saugumą ir t.t. Visuose vaiko vystymosi etapuose yra svarbu ne tik “ką” darai, bet ir “kaip” darai, išreiškiantis jausminį santykį, kuris ir perduoda kūdikiui tą pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos jausmą.

         Mes visi žinom, kiek reikia laiko ir kantrybės, kai vaikas pradeda pats valgyti, — jis čiulpia pirštą, deda į burną žaislus, nes tik pačiulpdamas ir paragaudamas pajaučia, kas yra aplink jį. Vaikas pirmiau išmoksta pirštais įsidėti maistą burnon, negu naudotis šaukštu ar šakute; jis susitepa, pribarsto trupinių aplink save, bet tai nereiškia, kad vaiką reikia maitinti tol, kol jis bus visiškai koordinuotas ir be priekaištų pats tai padarys.

         Lygiai tą patį galime pasakyti apie kitas vystymosi fazes: vaikas pirmiau rėplioja, negu vaikščioja, eina laikydamasis sienų, krenta, nurėplioja, kur gali pasilaikyti, kad atsistotų, ir t.t. Ir motinos, ir kitų šeimos narių kantrybė bei tolerancija deda pagrindus vaiko pasitikėjimui, autonomijai, iniciatyvai, savarankiškumui. Geriausias pavyzdys, kaip stinga to, kai lygini su vaikais, kurie auga institucijose ar dėl sveikatos turi praleisti ilgą laiką ligoninėje, kur asmeniškas kontaktas ir dėmesys yra labai riboti. Ypač svarbus yra pasitikėjimas, nes juo remiasi visi kiti etapai. Pasitikėjimas įgalina žmogų ne tik pasitikėti kitu, kuris juo rūpinasi, bet ir savimi bei savo galiomis. Pastebėkim vaiko išdidumą, kai jis nusineša į vietą puodelį pieno ir kai įsipila stiklinę vandens, kai jis kantriai sega sagas, riša batų raiščius.

         Tie tokie paprasti ir eiliniai “aš pats”, “aš moku” — yra prasmingi ir daug pasakantys pasiekimai, kai jie yra suprasti ir įvertinti. Tuos momentus sveikai išgyvenęs vaikas su pasitikėjimu keliauja į kitą fazę. Kiekvienas individas bijo būti apleistas, bijo nepritekliaus: ar užteks, ar liks ir man, bijo nepasisekimų. Ir tik sveikai išgyvenęs pirmuosius išsiskyrimus, pirmąsias frustracijas, kad reikia palaukti, o nebūtinai rėkti, kad gautų, suaugęs mokės nugalėti baimę ir nusivylimą gyvenimo nepasisekimais ir nepuls į neviltį, pavydą, smerkimą, net depresiją ar neurozę.

         Augdamas žmogus vis daugiau ir daugiau ugdo savo potencialą ir plečia bei pasisavina jam priklausančius gyvenimo vaidmenis. Tai reiškia, kad kartu ugdoma jo atsakomybė sau ir aplinkai —

Kalba laureatė Indrė Bartašiūnienė.

visiems, su kuo jis gyvena ir bendrauja. Vystantis vaiko fizinėms ir motorinėms galioms, jam susidaro daugiau galimybių patenkinti savo smalsumą ir padaryti savus atradimus; kalbos išvystymas atveria naujus kelius pažinti tai, ką iki tol pastebėjai ir girdėjai, bet nesupratai ir nemokėjai paklausti ar išsiaiškinti (tik prisiminkim, kiek “kodėl” gali būti be paliovos pakartota, kol gauna patenkinamą atsakymą; arba koks nusivylimas, kad jo klausimų suaugusieji nelaiko rimtais ir net pasijuokia; koks didelis atradimas, kai vaikas, atsinešęs gniūžtę sniego, įsitikina, kad ji tampa vandeniu, ir t.t.). Kalba ir fizinis išsivystymas atveria naujas galimybes vaizduotei ir kūrybai įsivaizduojamų situacijų, kurios iš dalies yra vaiko realybėje ir jo fantazijose: piratai, skraidantys stebukladariai, geros ir blogos raganos ir pan.

         Eidamas per šias fazes, vaikas vis daugiau ir daugiau pajunta savo tapatybę, savęs dalį, kuri yra skirtinga nuo jo tėvo ir motinos. Jis yra veikiamas daugelio įvaizdžių, kurie jam daro įspūdį. Mes nuolat girdime, kad jis norįs būti gaisrininku, šiukšlių vežėju ir pan.

         Mokyklinis amžius atveria naujus horizontus, kurie ugdo individo identitetą per intelektualino smalsumo patenkinimą, per socialinių santykių ir socialinės aplinkos praplėtimą bei praturtinimą arba, priešingai, per stresus ir frustracijas, kurios gali sukelti baimę, nepasitikėjimą, izoliaciją, atsakomybės baimę ir pan. Čia mokytojo ir tėvų vaidmuo labai svarbus: kaip išmokti pasidalyti autoritetu, nepažeidžiant žaidimo džiaugsmo; kaip įvertinti pastangas, nors rezultatai tik vidutiniai; kaip suderinti gabumus, nepaverčiant vaikų tinginiais. Mokykla yra vieta ne tik įgyti žinių, bet taip pat vieta, kur galima išmokti dirbti ir išugdyti savyje pasitenkinimą gerai atliktu darbu.

         Kas vyksta paauglystėj? Jaunas žmogus išgyvena dvilypumą tarp to, kas jis yra, ir to, kuo jis norėtų ar turėtų būti pagal savo, pagal savo šeimos ar savo aplinkos standartus. Ir čia daug stipresne forma yra išgyvenamas pasitikėjimo kitais ir savimi jausmas. Laisvė pasirinkti ir kartais nereali fantazija dėl savo ateities orientacijos. Čia dažniausiai individams, kurie mokykloj neturėjo progos dirbti ir būti pripažinti, bus sunku pasirinkti gyvenimo orientaciją ir pasijusti jiems priklausančioje vietoje. Jaunuoliai patiria daug eksperimentų: seksualinių, gėrimo, draugysčių, politinių ir ideologinių judėjimų patirtį, kol pasiekia tam tikrą stabilumą.

         Intymumas, jo ieškojimas reiškiasi visose identiteto fazėse. Seksualinės apraiškos ir trauka brendimo laikotarpiu dažnai reiškia savo subrendimo parodymą. Intymumo stadija yra gal geriausiai charakterizuojama išsireiškimu — mylėti ir dirbti, suprantant meilę plačiau negu seksualinės apraiškos, o darbas taip pat nereiškia viso žmogaus gyvenimo uzurpavimo. Meilė reiškiasi abipusiu atsidavimu ir ryšiu, kuris garantuoja bendravimą, ateinančios kartos kūrimą ir bendrą kooperaciją. Yra posakis, kuris apibūdina žmogaus identitetą: “Mes esame tas, kurį mes mylime”.

         Subrendęs žmogus siekia didesnės patirties, dalydamasis savo žinojimu ir mokėjimu, savo gyvenimo patirtimi. Ta prasme yra garantuojamas žmonijos, kartu ir žmogaus tęstinumas, kuris vyksta per jo nuolatinį atsinaujinimą ir kūrybingumą, prisitaikant prie gyvenimo kaitos ir naujų sąlygų bei reikalavimų. Geriausiai žmogaus subrendimą matome jo pasikartojime kitoj kartoj, jo tęstinume, jo palikuonyse. Tęstinumas — savęs perdavimas ateinančioms kartoms yra viena iš kūrybingiausių jėgų žmonių institucijose.

         Galutinė žmogaus identifikacija, arba žmogaus asmenybės integracija, pasiekiama amžiaus saulėlydyje, jeigu žmogus pajėgė savo gyvenimo brendimo fazėse išspręsti savo konfliktus, nusivylimus, blaiviai priimti savo pasiekimus ir dalį savęs perduoti kitai kartai. Tai asmenybės, kurios pajėgia vadovauti ir būti kūrėjais savo kartoje, bet, laikui atėjus, pajėgia užleisti vietą jaunsenei generacijai be kartėlio ir kovos. Pasiekus tos identiteto integracijos, pajėgiama prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus, priimti žmones, su kuriais riša gyvenimas, nenorint jų pakeisti ar gailėtis, kad būtų buvę laimingiau su kito tipo žmogumi.

         Tai žmonės, kurie tiki ir visada tikėjo tuo, kuo jie gyveno; kurie ir senatvėje, atsigręžę atgalios, pasiruošę apginti savo žmoniškąjį orumą bendrame gyvenimo kelyje. Jeigu mes sugebam stabtelėti ir išgirsti vyresnius žmones, dažnai stebimės jų išmintimi, gyvenimo patirtimi, nuosaikumu ir daugelio dalykų bei išgyvenimų priėmimu, besąlygiškai visa tai suprantant. Nemanykite, kad visi žilos senatvės sulaukusieji yra pajėgę pasiekti savo identiteto integracijos. Dažniausiai tai yra rezultatas didelių ir nuolatinių pastangų save be paliovos sutverti naujiems gyvenimo etapams, atrandant ir sukuriant ar kitaip katalizuojant savo gyvenimo jėgas ir energiją. Tai ir garantuoja tą nemirštamą ir nesunaikinamą mūsų palikimą kitoms kartoms.

         Lieka pasitikėjimas ir tikėjimas idealais, gėrio siekimas, valia ir gyvenimo tikslai bei pasiekimai, ištikimybė, meilė, rūpinimasis kitais, išmintis ir kitos vertybės, kurių nepajėgia sugriauti nei politika, nei pati blogiausia sistema, nes individas sugebėjo panaudoti savo galias ir potencialą savo gyvenimo ir savo kartos gyvenimo cikluose, neati-trūkdamas nuo aplinkos ir atitinkamai darydamas jai įtaką.

(B.d.)