Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Aušra Mongirdaitė

     Dvasinį ir moralini prisikėlimą suprantu kaip tautinį ir religinį sąmonėjimą ligi brandaus sąmoningumo. Tautiškumo daigai ryškūs. Tačiau kol kas tik daigai. Iki brandaus sąmoningumo dar toloka. Reikia ilgo auklėjimo ir auklėjimosi. Religinio prisikėlimo ženklai irgi darosi ryškesni. Ilgų dešimtmečių bedievystės akcija padarė savo. Dalis žmonių nutolę nuo bažnyčios, o be religijos visuomenės moralumo kol kas nesu girdėjusi.

Pavasaris. Paulius Augius

     Mes labai ilgai miegojom — tarsi sunkūs ligoniai prarasdami sąmonę, kliedėdami ir krūpčiodami nuo košmariškų sapnų. Lietuvos atgimimas panašus į Lozoriaus prisikėlimą iš numirusių. Žmonėms grąžinti šventi žodžiai ir simboliai. Nebeslepiamas nepriklausomybės susigrąžinimo džiaugsmas. Tikintiesiems grąžinamos ir statomos naujos brangiosios šventovės, Lietuvos sodybos ir pakelės puošiasi rūpintojėliais, atkelti vartai į uždraustuosius religinio gyvenimo sodus. Į juos prigužėjo senų ir jaunų prašytojų, dėkotojų, nuoširdžių dvasinio peno ieškotojų. Tačiau dar daug reikia nuveikti, kol mūsų tautoje sumažės sunkių nusikaltimų, nusikalstamų įpročių, žmonių susvetimėjimo atvejų. Tai juk prieštarauja įsakymui „mylėk artimą kaip pats save”. Dar pasigendama dvasingumo. Praėjo dešimtmečiai, kol jis buvo sužlugdytas, turbūt ne mažiau reikės laiko, kol jį vėl išsiugdysim. Tai auklėjimo kelias, o jis ilgas ir duobėtas. Jo sąlygos: atgaivinti šeimą, kad ji būtų tvirta ir gausesnė, o vaikus auklėtų motinos, susigrąžinti Dievą, prisiminti ir gyventi pagal dešimt Jo įsakymų, imti mylėti savo artimą. Mokykla turi ne vien mokyti, bet ir auklėti, ir ne bet kaip, o krikščioniškai, katalikiškai, padėti surasti kelią į bažnyčią ir jos nebebijoti. Būtina tinkamai išspręsti tikėjimo tiesų skleidimo klausimą, bet kurių neįmanomas dvasingumas, suaktyvinti katalikiškų organizacijų veiklą ir per jas ugdyti dvasingumą. Turėtume visi suprasti, kad dabar dirbame nusimetusiai okupacinį jungą savo Tėvynei-Lietuvai, jos gyvastingumo išlaikymui, stengdamiesi gydyti jos gilias dvasines žaizdas, kad turime gyventi su Dievu ir Dievui, su amžinomis dieviškomis dorybėmis: Tikėjimu, Viltimi, ir Meile.

     Tiesiant kelią į Tautos dvasinį prisikėlimą, kaip niekuomet šiandien skamba Kristaus raginimas skelbti Evangeliją visiems žmonėms. Tai pasauliečių apaštalavimas. Pasitvirtino beveik prieš aštuoniasdešimt metų pasakyti palaiminto Jurgio Matulaičio žodžiai, kad pasauliečių apaštalavimas yra „ypatingas mūsų laikų uždavinys”.

     Katekizacija suprantama kaip sistemingas tikėjimo tiesų išdėstymas žmogui, jau atsigręžusiam, įtikėjusiam į Kristų. Evangelizacija — asmeniškai patirtos Gerosios Naujienos paskelbimas dažniausiai dar jos negirdėjusiam. Ne veltui Šv. Tėvas kalba apie krikščioniškąją naująją evangelizaciją. Kad išgirstų negirdėję ir atsiverstų širdys tų, kurie tariasi žiną. Mūsų katalikai pagrįstai didžiuojasi Evangelijos skelbimu, nes jie daugiau remiasi pavyzdžiu negu žodžiu, vykdo popiežiaus Pauliaus paliepimą skelbti „laiku ir nelaiku”. Tuo energingai vadovaujasi mūsų tikėjimo broliai ir seserys.

     Ką šiandien Evangelija gali pasakyti Lietuvai? Koks bus tautos dvasinis prisikėlimas? Pažvelkime iš arčiau į Lietuvos dvasinį veidą ir rasime atsakymą. Jaunimas ir vidurinioji karta labai mažai tenusimano apie religinę praktiką, Mišias, sakramentus, visai nesusipažinę su Evangelija. Mokytojai, tėveliai ir jų vaikai — visi vienodo dvasinio lygio. Daugelis žmonių nepažįsta Evangelijos, retai arba niekada nelanko bažnyčios, nedalyvauja šv. Mišiose, tačiau laiko save krikščionimis, gerais žmonėmis, nesijaučia nuodėmingi. Kita tikinčiųjų dalis yra tie, kurie tik lanko bažnyčią, vos praktikuojantys, nesidomi Evangelija. Jie nieko neranda Jėzuje bei jo Evangelijoje, kas keistų jų gyvenimą. Jie net nesuvokia savo varganos padėties. Kita dalis tikinčiųjų — pareigingi krikščionys, turį stiprų troškimą tarnauti Dievui, tačiau Evangelijos žinių stokoja, bet be vienybės jausmo, linkę daugiau prie materialinių vertybių.

     Taip atrodo šiandieninis mūsų tautos veidas. Taigi yra pavojus pražiopsoti progą atnaujinti savo tautą Kristuje, ją evangelizuoti. Dabar yra galima ir būtina tai daryti. Mūsų laikai teikia geriausią progą įstatyti tautą į naują kelią. O kas tai padarys, kas suvienys mūsų tautiečius, ar Lietuva žengs su Kristumi?

     Tai mūsų, mano uždavinys, man duotas paties Kristaus. Man reikia tai įsisavinti.

      „Eikite ir mokykite visas tautas...” (Mk 16,15). Kristus šiais žodžiais kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Pradėkime viską nuo savęs. Mums reikia eiti nauju vienybės keliu Kristuje ir Jo Bažnyčioje. Vienintelis dalykas, galįs sukurti tikrą dvasių ir širdžių vienybę, yra katalikybė. Lietuvą reikia evangelizuoti, o evangelizuoti galima tik tuomet, kai mūsų tikėjimas yra gyvas. Turime pabusti iš miego ir atverti savo sielą Dvasios įkvėpimui. Jei aš parodysiu savo laikams gyvą, patrauklią, dinamišką ir pilną jaunatviško džiaugsmo krikščionybę, tapsiu

     Kristaus įrankiu tautai atversti. Bažnyčia evanv gelizuoja stengdamasi atversti žmogų Dievo žodžio jėga, bet reikia, kad kiekvienas žmogus asmeniškai susitiktų su Jėzumi. Evangelijos žodžiai paliečia žmogaus sielos gelmes tik veikiant Šv. Dvasiai. Todėl leiskim Šv. Dvasiai veikti mus pačius taip, kad Dievo žodis būtų mūsų gyvenimo dalis ir būtinybė. Žmonės pasikeis ne nuo to, ką tu kalbi, bet kas tu esi. Labai svarbu yra asmeninis pavyzdys. Kiekvienas katalikas šiandien turėtų save klausti: ar su manimi susidūrę žmonės gali susižavėti krikščionybe? Ar aš esu gyvoji Evangelija, per kurią prabyla gyvasis Jėzus Kristus, kuri daro žmogų naują, dvasiškai atgimusį, pripildydama jį Šventosios Dvasios?

     Šventosios Dvasios pasiuntinybė Bažnyčioje ir pasaulyje, gavusi pradžią per Sekmines, privalo tęstis iki amžių pabaigos. Šis meilės darbas niekada nebuvo nutrauktas. Mums visiems būtina gręžtis į tobuliausios tiesos šaltinį — Dievo žodį. Juo Dievas išreiškė savo meilę, nurodė savo valią ir išganymo planą. Per Šv. Raštą Jis nori kalbėti su žmonėmis. Šventasis Raštas yra įkvėptas Šventosios Dvasios. Ten, kur leidžiama veikti Šventajai Dvasiai, pasireiškia ir Dievo malonė. Tuomet žodis apie Golgotos kryžių apima išgelbstinčią, atperkančią jėgą. Dievo žodis jau nebe teorija, o gyva, veiksminga žmogaus dvasinio prisikėlimo tiesa. Žmogus tampa Dievo vaiku. Svarbiausias Evangelijos tiesas: sukūrimą, nupuolimą, įsikūnijimą, išganymą, pirmiausia mes patys turime įsisąmoninti ir išgyventi, kad galėtume pasidalinti jomis su kitais. Evangelinės tiesos skelbiamos spausdintu žodžiu, garsu, vaizdu, gyvu žodžiu, masinės informacijos priemonėmis, katalikų spauda ir kitomis priemonėmis. Lietuvoje atnaujina savo veiklą katalikiškos organizacijos (skautai, ateitininkai) bei sąjungos, tarybos, privačios tikinčiųjų sąjungos, katalikiškos jaunimo grupės. Pažymėtina, kaip pavyzdys yra Lietuvoje katalikų jaunimo grupė „Gyvieji akmenys”. Evangelizaciniai sambūriai paprastai meldžiasi specialiai ir už konkretų susitikimą, žmones, aptaria jų eigą, giesmes, liudijimus. Ypatingą vietą skiriu giedojimui. Giesmė — mano asmenybės dalis. Žmonės, matydami džiugiai giedančius krikščionis, ateina pas Viešpatį, o giesmėms pritariama vis atviresnėmis lūpomis. Giesmėse ir maldoje skamba prašymas pagelbėti skelbiantiems Jo vardą. Mes, katalikai, su didesniu pasiryžimu turime dirbti ir liudyti Kristų. Dažnai susiduriame su mintimi, kad mūsų laukia išbandymai, kad sunku pasiekti vidinę dvasinę ramybę, nes nėra išorinės. Dar užgriūna materialiniai rūpesčiai, sprendžiami tik su meile, kur tave supa žmonės, tavęs nesuprantantys, kuriems reikia tavo pagalbos. Skelbkime jiems Kristų ir melskimės už juos. Reikia ištiesti ranką alkstantiems, pagirdyti trokštančius, parodyti kelią ieškantiems ir pažadinti miegančius. Katalikiškos pasauliečių organizacijos turi turtingas tradicijas. Tačiau tik II Vatikano Susirinkimas, pavadinęs pasauliečius lygiateisiais Dievo Tautos-Bažv nyčios tarnais, atvėrė naujas galimybes pasauliečių apaštalavimui. Tai ne tik asmeninė kiekvieno krikščionio apaštalavimo teisė, bet ir įvairių judėjimų bei sąjūdžių kūrimas. Mes turime įgyvendinti mums patikėtas tokias brangias Evangelijos tiesas, o jos yra pats mūsų gyvenimas. „Veikti žmones per žmones. Negailėti nei jėgų, nei lėšų, kad būtų galima parengti darbininkus įvairiems Bažnyčios darbams” (palaim. Jurgis Matulaitis).

     Dvasinis Lietuvos atgimimas turi ateiti per šeimų atgimimą. Su tikėjimu ir malda, su rimtumu ir atsakingumu, su tarpusavio supratimu ir atlaidumu mes tai pasieksime. Gražioji Dievo dovana šeimoje yra vaikai. Tie, ką Kristus mums rodo pavyzdžiu, kaip reikia nekalta ir nuoširdžia dvasia priimti Jį, Jo žodį, Jo meilę. Kristus mokė: „Leiskite mažutėlius prie manęs, nes jų yra dangaus karalystė...” Todėl didelė tėvų atsakomybė pasirūpinti, kad jų vaikai gautų tikėjimo pažinimą. Labai svarbu yra geranoriškas pačios šeimos nusiteikimas dorai auklėti savo vaikus. Pirmiausia žadinant ir puoselėjant dvasingumą, būtina atgaivinti gerąsias senos krikščioniškos šeimos tradicijas. Tos tradicijos jaunose šeimose turėtų sužėrėti naujomis spalvomis, išsilieti stipresniais jausmais, padedančiais didinti pagarbą vienų kitiems, ugdyti dorumą. Iš tokių gerų šeimos tradicijų reikia pažymėti Kūčias, kurios tampa dvasiniu namų branduoliu. Kiek laimės ir kilnumo, džiaugsmo dėl būsimo kūdikėlio Jėzaus gimimo ir rimties tuomet šeimoje! O Motinos diena! Tą dieną, atrodo, visas pasaulis suspindi tauriausiomis spalvomis nuo vaikų gerumo, nuo motinos tauraus pasididžiavimo savo vaikais. Nuostabi atgimimo šventė — Šv. Velykos. Šios šventės reikšmingos dvasiniam žmonių atsinaujinimui ir apsivalymui. O kiek dar kitų gražių katalikiškų šeimos tradicijų ir švenčių! O sekmadieniai? Ne sodų, laukų baudžiavai, ne tiktai pasivažinėjimams ir pramogoms, bet Dievo duota šventoji diena paskiriama šeimai ir Dievui. Tegul tėvai ir vaikai palaiko vieni kitų tikėjimo želmenis.

     Šeimą pašaukta aktyviai darbuotis taikos labui, ir ji gali tai padaryti per kiekvieno jos nario dalyvavimą visuomenės gyvenime. Prisikeliančiai Lietuvai reikalinga taika. Tačiau dažnai žmonės tarpusavio santykius aiškinasi ne proto, o jėgos pagalba, virte verda konfliktų, neramumų, karų ir vaidų sūkuryje. Tai jaučiame savo gatvėse, šeimose. Dirglumas, nesivaldymas užgožia atjautos, kantrybės, supratimo, atlaidumo bruožus. Tai atsispindi mūsų visuomenėje, ir šitokia padėtimi naudojasi Lietuvą žlugdantys žmonės. Toks pasaulis. Tad nenuostabu, jog Šv. Tėvas, mylintis žemę ir jos vaikus, taip susirūpinęs taika. Dievas, kurdamas žmogų „pagal savo paveikslą”, jo prigimtin įdėjo siekimą gyventi taikiai ir harmoningai. Ir tas dieviškas paveikslas ugdomas ne vien atskiroje asmenybėje, bet ir vyro, ir moters sąjungoje, kuriai Dievas patikėjo misiją pradėti ir puoselėti gyvybę žemėje — kaip Šv. Tėvas rašė XXVII pasaulinės taikos dienos proga. Šeima ir taika labai glaudžiai siejasi, tačiau kokios mūsų šeimos Lietuvoje? Mūsų šeimos apdraskytos, kaip žirniai prie kelio. Blogi įpročiai, nesantaika, kur visada niekinamas doresnis šeimos narys, kartu neuliojęs ar kitko nedaręs. Vaikai išlaužo kiemuose medelius, kankina gyvulėlius, gimdo penkiolikmetės, kur tėvai išveža ir pakelėj palieka savo vaikus. Yra labai skaudžių visuomenės žaizdų, tačiau tautoje, žengiančioje atgimimo keliu, mes neturime nuleisti rankų. Kiek daug gražių vaikučių matome bažnyčiose, kiek jų rengia gražias parodas, kokie dori ir šaunūs ateitininkai! Įvairiose šeimose visokie užauga, ir purve pražysta rožė, tačiau didesnė tikimybė ir daug daugiau vilties išauginti gerus vaikus tvarkingose šeimose. Tuo tikslu Lietuvoje yra įkurta speciali organizacija — Šeimos centras. Tai visuomeninė organizacija. Ateities Lietuvos šeimoms reikia padėti, siekiant atgaivinti Lietuvoje šeimos vertybes, vadovaujantis krikščioniškosios moralės principais. Reikia ginti gyvybę nuo pat pradėjimo momento iki natūralios mirties, ruošti jaunimą šeimai, teikti pagalbą nesutariantiems, o didelė dalis bedieviškai išauklėto jaunimo kelią į bažnyčią mažai težino. Jam kunigo įtaka bus nebetiesioginė. Derės veikti per kitus, lankantis šeimose ar pasiieškant būdų, kaip pasiekti jaunimą per veikiančias mokyklose katalikiškas organizacijas. Turime ištiesti pagalbos ranką ne tik nerandančiam tikro kelio jaunimui, bet rūpintis ir senais žmonėmis. Pastaruoju metu daugiausia rūpesčių kelia gyvybės išsaugojimo problema, nes mirtingumas Lietuvoje jau viršija gimimų skaičių. Bandoma Lietuvoje padėti vienišiems pensininkams, benamiams, o mūsų jaunimą reikia auklėti, aiškinti, saugoti. Ir tėvai, ir vaikai turi laikytis Dešimties Dievo įsakymų, gal tuomet Lietuva sugebės atstatyti savo dvasingumą. Mūsų žemės sūnūs ir dukros turi iš pagrindų atnaujinti savo visuomeninį, šeimų asmeninį ir tautinį gyvenimą.

     Tautos dvasinio prisikėlimo metu ypatingą vietą ruošiant mūsų jaunąją kartą ateities gyvenimui užima tautinė mokykla. Dar nuo ankstyvos vaikystės daug ką galima pasiimti iš jaukaus namų židinio. Jo aplinka yra dvasinis laukas, kurio vaizdai neblėsta, o vis stiprėja. Sunkiausiom akimirkom prie nuopuolio slenksčio pakanka tik užsimerkti, ir išvystu save, mažą mergaitę, su balta suknele Pirmosios komunijos dieną. Vargonai, išpažintis; didingas, nenusakomas jausmas, lyg eičiau per žydinčią pievą, atsargiai, kad nė vienos gėlelės nesutrypčiau, kad paukštelio neišgąsdinčiau, drugelio neužminčiau, o lūpos kalba maldą, kylančią į dangaus aukštybes. Šis dvasinis laukas palaiko mane sunkiausiomis minutėmis. Ačiū, Mama, kad tą šventą lauką man dovanojai. Ir dabar glausdamosi prie Tavęs, aš jaučiu Tavo žodžių, pamokymų, Tavo elgesio magišką galią. Kartais, žiūrėdama į ikimokyklinio amžiaus vaikus, skaudžiai pajuntu, kad jų tėvai, deja, neveda jų į stebuklingąjį lauką. Neveda jų ir auklėtojos. Negalima jų dėl to kaltinti, nes tik viena kita iš senelių, tėvų paveldėjo dvasinį lauką, kuris spinduliuoja ir šildo vaikus. Daugelio niekad niekas nenuvedė į bažnyčią, neišmokė žegnotis, neaprengė balta suknele... Nekaltinkime jų, nekaltinkime ir jų tėvų. Juk jie gyveno tokiu laiku, kai buvo meluota, vogta, gerta, veidmainiauta. Tik vaikystėje, tik pirmaisiais gyvenimo metais brėžiamos dvasinio lauko ribos, o jis bus toks, kokį sukursime mes, auklėtojos, tėvai, seneliai, kaimynai. Tuomet vaiko širdyje ras vietos gerumas, tilps šventovės skliautai su muzika ir neateis į I klasę bedvasis.

     Mūsų tautinė mokykla žengia naujus pertvarkos žingsnius. Ji turi turėti gilias ir tvirtas šaknis, būti dvasios židiniu. Mokinių auklėjimą reikia grįsti tautos, tėvų ir protėvių tradicijomis. Gali padėti dar gyvi mūsų senoliai. Reikia tik netingėti iš jų semtis gyvenimo išminties, gerumo, doros. Pedagogui būtina mokytis istorijos, skaityti Šv. Raštą. Juk mūsų tėvai juo gyveno. Mokytojui šiandien sunku. Greitai perorientuoti mokinius neįmanoma. Kartu dar mokytojo problema. Vienas kelių — atgaivinti savyje tautiškumą, krikščionišką dvasią, nes kas neturi savyje tautos ir Dievo, tas negali tautai nieko duoti. Šiandien visi sunerimę dėl Lietuvos mokyklos ateities. Atgimstant mokyklai, svarbu mokytojų požiūris, kaip jie vertina šiandieninę mokyklos būklę ir koks jų takelis į tautinę mokyklą. Žengti pirmieji žingsniai tautinės ir religinės kultūros link. Grįžo Vytis, Gedimino stulpai, Tautos himnas, kiti simboliai. Grįžo tautos papročiai, tikyba. Prisiminta garbinga tautos praeitis, susirūpinta gimtosios kalbos švarumu, kuriasi katalikiškos organizacijos. Lietuviškas tapo ir mokyklos interjeras. Atėjo valanda susikaupti, susimąstyti, kas aš esu, ką praradau, ką išlaikiau savyje, į ką galiu remtis, už ką privalau atlikti atgailą. Ir eiti tolyn. Eiti neraginamam, nekomenduojamam, nestumiamam, ieškoti savo kelio svarbiausios gijos. Reikia daug ryškių pėdų, kad nusitiestų takelis. Reikia daug viena kryptimi vedančių takelių, kad nusidriektų vieškelis. Dvasinį stebuklą mokinių širdyse turime padaryti mes, suaugusieji, kiekvienas pradėdami nuo savęs, nuo savo asmeninio pavyzdžio, įsitikinimų, gražaus, dvasingo elgesio, gerumo ir dar nuo daugybės kitų kriterijų. Reikia stengtis, kad kiekvienas daiktas, problema ar reiškinys būtų apsprendžiami Dievo ir amžinybės šviesoje. Kas nesirūpina vaiko auklėjimu, yra nusikaltėlis savo vaikams ir tautai.

     Mokyklai Bažnyčia davė pradžią ir reikiamą dvasią. Laikai keitėsi. Bažnyčios įtaka mokyklai visada jautėsi per tėvus ir mokytojus. Ir pačiais sunkiausiais laikais Bažnyčios įtaka iš mūsų tautos gyvenimo nebuvo pasitraukusi. Ir jeigu mūsų mokykla išlaikė gyvą tautinę dvasią, tai didelis Bažnyčios nuopelnas. Dabar atsirado galimybė Bažnyčios įtakai dar labiau pasireikšti, padėti tautinei mokyklai atsigaivinti ir atsinaujinti, einant Lietuvos dvasinio prisikėlimo keliu. Tik Bažnyčia gali būti tokia atlaidi ir pajėgi surasti bendrą Tautos ir mokyklos dvasinį taką. Ji visada buvo ir liko gražiausia vadovė į ateitį ir gėrį. Mokyklai ir Bažnyčiai duotas bendras kelias, kuriuo turime eiti. Bažnyčios rodoma kryptis, kaip ir mūsų tautos siekimo kryptis, yra ta pati: ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Šita kryptis — tautinė. Ja eina ir mokykla, o bendras mūsų visų tikslas — krikščioniškoji Lietuva. Noriu pabrėžti, kad pedagogai turi būti budrūs ir jaunimą turi saugoti nuo moralinio blogio, kuris šiuo metu labai grėsmingas mūsų tautai. Reikia dar geresnio, nuoširdesnio mokyklos ryšio su Bažnyčia. Tik Bažnyčia sukuria reikiamą auklėjimo aplinką, kurioje žmogui savaime kyla troškimas atsisakyti blogio ir būti geresniam. Širdy motulės Lietuvos dar teka lietuviškas kraujas.

Velykos.  Paulius Augius


     Ją šaukia naujas atgimimas:    
     Dar rymo kryžkelėse kryžiai,
      dar koplytėlės pakeliuos...
     Tad eik, šalie, kur pasiryžai,
      ieškot ir rast naujos dalios.

     Norėdami dvasiškai prisikelti, visi turime prisiminti Švenč. Mergelę Mariją, ištikimai vykdžiusią Dievo valią. Ji visiems žmonėms pavyzdys. Kreipkimės į Šiluvos Megelę Mariją, kaip Lietuvos užtarėją, dėkodami už jos globą lietuvių tautai. Prašykime Marijos, kad atgimstančioje Lietuvoje stiprėtų šeimų ir visuomenės dorovė. Laisva valia, sąmoningai atlikime ir atnaujinkime pasiaukojimą Švč. M. Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai, melskimės, dirbkime ir globojami Dievo Motinos eikime prie Kristaus. Lietuvai tai gyvybės ar mirties klausimas. Prisimenu vieno garbingo amžiaus sulaukusio ir didelę gyvenimo patirtį turinčio kunigo žodžius: „Išrauk iš lietuvių širdžių Švč. M. Mariją, nebebus Lietuvos!” Lietuvių pamaldumas į Dievo Motiną visada buvo ypatingas. Kiekviename krašto kampelyje yra garsios Marijos šventovės, kur tikintieji patiria Marijos užtarimo, gausių malonių. Žinomiausios šių šventovių — Aušros Vartai Vilniuje, Šiluvoje, Pivašiūnuose, Kalvarijoje ir kitur. Marija, leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai, kad tarp kitų tautų šviestų, spindėtų kaip šviesi žvaigždė.

     Medjugorės Dievo Motina ragina grįžti prie Kristaus. Labai padeda visų tikinčiųjų maldos. Turiu viltį, kad Lietuva taps krikščioniška tauta, nes reikia pripažinti, kad Lietuvos religiniam atsigaivinimui ypatingos reikšmės turėjo Kazimiero paskelbimas šventuoju ir Marijos apsireiškimas Šiluvoje. Lietuva tapo Marijos žeme. Dar prieš 82 metus minint Švč. M. Marijos apsireiškimo 300 metų sukaktį, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis pašventino Šiluvos koplyčios kertinį akmenį... Šiandien, dar sunkiomis atgimstančios Lietuvos dienomis, iš daugybės tūkstančių žmonių širdžių ir krūtinių liejasi karšta malda ir drebinanti orą lietuvių tautos mylima giesmė, laikoma antruoju lietuvių tautos himnu, „Marija, Marija”...

     Sveikindami tautos atgimimą, mes prisimename Pasandravį, kur gimė ir išaugo Maironis, kur teka dvi skaidrios upės, mename J. Marcinkevičiaus „Pavasario balsai Pasandravy” eiles ir žmones, kurie pirmieji tautos dvasinio atsinaujinimo metu pabudino visus poeto gimtinės atstatymui, o mes esame gimtosios Maironio žemės vaikai. Tai mus ir paskatino, tradicija tapo renginiai tautos dvasinio atsinaujinimo tema. Pasandravyje vyksta Maironio valandos, aukojamos Mišios, vyksta susitikimai su žymiais tautos dvasios žadintojais, menininkais, literatais ir kūrėjais. Šiuose renginiuose aktyviai dalyvauja moksleiviai, mokytojai, aplinkinių parapijų žmonės. Visi džiaugiamės atgimstančiu tautos pavasariu:

     Brangint išmokę Lietuvą Tėvynę,
     eisim tautos vienybės mes keliu.
     Kaip nemylėt gimtos Maironio žemės,
      aplaistytos mūs protėvių krauju...

     Į priekį reikia žvelgti su pasitikėjimu. Dabar šalis žengia į ramesnę ateitį, bręsta supratimas ir pakantumas, vėl religijai atsiveria laisvė, kuri ne vien tik skatina pagarbą Dievui, bet taip pat ir žmogui. Su pasitikėjimu ir viltimi mes žiūrime į atgimstančios Lietuvos jaunimą. Tai naujosios evangelijos skleidėjai, vilties, ateities, veržlumo, jėgos, ieškojimo žmonės. Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena, tebėra svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. Ją reikia priimti kaip išganymo dovaną, paversti ją kasdieninio gyvenimo norma, skelbti ją ir liudyti. Jiems priklauso ypatinga atsakomybė. Jaunimo laukia sunkus, bet garbingas uždavinys — ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį. Bažnyčia žengia išvien su jaunimu. Ji visų pirma siūlo amžinąjį išganymo Žodį — Evangeliją. Žmogaus širdis nerimsta tol, kol nesuranda poilsio Dieve. Todėl savo būties gelmėse būtina puoselėti Dievo Žodį. Pirmutinė ateities jaunimo pareiga — pagilinti asmeninį ryšį su Kristumi, nes Jis mus pažįsta ir myli. Turime tapti įsitikinusiais krikščionimis. Padėti plėsti Bažnyčios veiklą. Turime tapti tokiais, kokiais mes patys norėtume, kad būtų kiti: sąžiningi, dori, teisingi, draugiški, paslaugūs, jautrūs, mylintys laisvę, kaip sąžinės išmėginimą, pasišventę darbui ir trokštą prisiimti atsakomybę. Didžiulę pagalbą mūsų dvasiniame atsinaujinime gali duoti Susitaikinimo sakramentas. Jame Kristus ateina mūsų išvaduoti iš nuodėmių. Reikia išsilaisvinti dvasiškai, tuomet pajusime tikrąjį džiaugsmą. Turime būti veiklūs, kupini šventos liepsnos, atliekantys gailestingumo ir šventumo darbus, kilniaširdiškai tarnaujantys žmogui, savo asmeniniu pavyzdžiu ir žodžiu skelbiantys Jėzaus Gerąją Naujieną.

     Marija — pirmoji tikinčioji — pirmiausia priėmė Žodį, tapusį Kūnu. Tapo ne tik motina, bet ir Jo mokine. Jinai tepadeda mums sekti Jėzų kiekvieną gyvenimo akimirką, pajusti, kad patys esame Bažnyčia ir esame jos nariai. Tai būsime skaisti šviesa ir skalsi druska, kai mūsų Tėvynė atsiveria naujiems taikos ir vilties akiračiams. Tiktai dėka žmogaus širdies, kurią aplanko tiesos ir meilės jėga, tegali atsinaujinti žemė. Turime pakilti iš kasdienybės, iš neryžtingumo į tvirtą tikėjimą, tiesaus gyvenimo viltį. Kristus mūsų laukia ištiesęs rankas, nepaisant, kiek mes būtume nusikaltę ar klaidų padarę. Todėl liudykime Kristų šeimoje, liudykime Kristų lūpomis mokykloje, darbe. Liudykime Kristų, brangiausiąjį Išganytoją, kiekvieną gyvenimo

Žalčio pasaka.   Paulius Augius

akimirką — žvilgsniu, mintimi, darbu ir ketinimu...

     Šiandien mūsų mažos, bet kilnios tautos balsas girdimas visur. Šią malonę jai suteikė Viešpats. Todėl maldaujame Nukryžiuotąjį, kad ateityje mes galėtume ramiai ir taikingai gyventi, kad jaunimas nesibijotų sekti Jėzų kryžiaus keliu, pasirengęs tarnauti Bažnyčioje tiek, kaip kunigai, tiek kaip pasauliečiai. Turime pradėti gyventi atnaujintą gyvenimą. Lietuvoje tiek daug yra Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo liudytojų, tiek daug yra pasišventusių žmonių, kurių vardai nežinomi tikintiesiems, pasilieka žinomi tiktai vienam Dievui.

     Lietuvoje yra unikali vieta. Tai Kryžių Kalnas. Tai žmonių likimai, lūkesčiai, viltys, kančia ir džiaugsmas. Tai šventykla. Mes prisimename ją tuomet, kai mūsų skausmo nebepajėgia palengvinti niekas. Tai mūsų viltis. Lietuva dar gyvena sunkaus išbandymo dienas, kurias tikinti lietuvių tauta dar tebeturi kentėti. Viešpats tesuteikia jai šią malonę, užtikrindamas kryžiaus pergalę. Šis ypatingas ženklas primena Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Per jį einame į gyvenimą. Šis gyvenimas kyla iš Jo prisikėlimo. Tauta, kuri taip ištvermingai ir karštai rengia maldos keliones į tą kalvą ir stato ant jos vis naujus kryžius, yra ta pati tauta, kuri tiki gyvenimu, tiki dvasinį prisikėlimą.

      „Laiminga tauta, kuri Tave garbinti moka džiaugsmingai, Tavo veido šviesos apšviesta ji gyvena” (Ps 88, 16).

     Lietuva — mūsų brangiausia Motina, pilna sielvarto ir vilčių. Norėtume pabučiuoti kiekvieną tavo akmenį. Tu eini į tiesą, gėrį, dvasinį prisikėlimą. Mes atnaujinsime savo tautos namus. Kristaus žiburys neturi būti paslėptas. Jį reikia aukštai iškelti, kad visi galėtų pamatyti ir ieškoti dieviškojo tiesos ir meilės Mokytojo. Mes priartėjome prie Kristaus, prie žmonių ir tautų istorijoje Dievo ręsto pastato kertinio akmens. Statysime ant Jo visą mūsų ateitį, būsime gyvieji akmenys tos Sandoros, kurią mūsų protėviai sudarė su Dievu.