Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KRYŽIUS NEŠA DŽIAUGSMĄ

CHIARA LUBICH

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi" (Lk 9,23).

      Nemanyk kad eidamas miesto gatvėmis gali stebėti visas reklamas ir nepasirinkdamas pirkti bet kokį leidinį kioske ar knygyne. Nemanyk kad tik dėl to, jog gyveni pasaulyje, turi priimti viską, ką pasaulis siūlo, pavyzdžiui, nuolaidžiaujančią moralę, skyrybas, abortus, neapykantą, prievartavimą, nesąžiningumą...

      Ne! Ne! Tu esi pasaulyje, to niekas paneigti negali. Bet esi krikščionis; todėl negali pasauliškai galvoti. Iš tikrųjų tai ir yra tasai ypatingas skirtumas. O tas skirtumas vienija tuos, kurie nesilaiko to, ką pasaulis sako, bet gyvena pagal tai, ką Dievo balsas iš vidaus jiems kalba. Juk Dievas gyvena kiekviename asmenyje. Jei mes Jo klausysime, Jis mus ves į tą karalystę, kuri yra ne iš šio pasaulio, kurioje tikroji meilė, teisingumas, nekaltybė, nuolankumas ir evangeliškas neturtas gyvena, kurioje savitvarda viską normuoja.

      Kai kurie jauni žmonės domisi Tolimųjų Rytų religijomis, tikėdamiesi rasti ramybę ir norėdami suprasti dvasines paslaptis Rytų mokytojų, kurie po ilgo savęs apsimarinimo dažnai suspindi nuoširdesne meile, kuri paliečia kiekvieną, kurį jie sutinka.

      Tokių jaunų žmonių ieškojimas yra labai suprantamas kaip jų reakcija triukšmingam pasauliui ir nemaloniems garsams aplink juos, o taip pat ir aplink mus, nes toksai triukšmas nepalieka vietos tai tylai, kurios mums reikia, kad galėtumėm girdėti Dievo balsą.

      Argi mums tikrai reikėtų eiti į Indiją mokytis tokio apsimarinimo, kai jau du tūkstančius metų Kristus mums vis sako: „Išsižadėk savęs... išsižadėk savęs”?

      Pasaulis mus veikia kaip patvinusi upė, o mes turime eiti prieš tą jo srovę. Krikščionims pasaulis yra tartum tankiais miškais apžėlusi žemė, o mums reikia stengtis kaip per tuos tankumynus galėtumėm praeiti. O kur mes turėtumėm eiti? Tik sekdami Kristaus pėdsakais, kuriuos Jis mums paliko, eidamas šiuo pasauliu; tie pėdsakai yra Jo žodžiai, kuriuos Jis vis mums kartoja: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs...”

      Bet jei mes seksime paskui Kristų, būsime niekinami, nesuprasti, išjuokti, šmeižiami, atskirti. Bet būdami krikščionys negalime siekti patogumų ir neturime pasiduoti žemiškiems rūpesčiams. Bet mes turime daryti daugiau: „...teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi”.

      Mes norime ar ne, bet kentėjimas yra kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kentėjimai maži ar dideli ir mus aplanko. Gal mes stengiamės jų išvengti? Gal prieš juos maištaujame ir juos keikiame? Tada mes negalime būti krikščionimis. Tikri krikščionys priima kentėjimus, nors ir su ašaromis, nes žino jų prasmę ir vertę. Žmonijai gelbėti Dievas turi įvairiausių būdų. O kai Jis parenka mums kentėjimą, tam turi pagrindą.

      Tačiau labai svarbu atsiminti kad Jėzus, po kryžiaus nešimo ir nukryžiavimo, prisikėlė. Prisikėlimas yra taipgi ir mūsų paskirtis, jei jo svarbumo nepaneigiame ir, būdami ištikimi krikščioniško gyvenimo būdui, priimame kiekvieną kentėjimą, kurį kiekviena diena mums atneša. Taip darydami, mes patirsime, kad net mūsų žemiškame gyvenime kryžius gali nešti džiaugsmą, kurio niekada prieš tai nebuvome patyrę. Tada mes augsime dvasiškai, ir Dievo karalystė apsigyvens mumyse. O pasaulis aplink mus atrodys kaip dirbtinis kūrinys, lyg jis būtų padarytas iš kartono, kurio mes niekam nepavydėsime.

     Tada mes galėsime save laikyti Kristaus sekėjais: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi”. O eidami paskui Kristų, mes galėsime nešti šviesą daugybei žmonių, kurie kenčia šio laiko pasaulyje.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius