Kun. VYTENIS VAŠKELIS
Vis dažniau girdime, jog šen ir ten vyksta karas. Naujas jo židinys įsiplieskė Čečėnijoje. Tą karo ugnį uždegė sveiko proto stokojantys Maskvos generolai ir kai kurie Rusijos vadovai. Jie yra draskomi pašėlusių aistrų įsitvirtinti valdžioje, o neklusniuosius čečėnus — bauginti, kankinti ir— sunaikinti.
Dvasiškai vertinant karo baisumus, būtina prisiminti, jog jie — gimtosios nuodėmės pasekmė. Kai pirmieji žmonės buvo išguiti iš rojaus, Biblija neliudija, jog Adomas pyko ant Ievos, prikaišiodamas jai, kodėl ši neatsispyrė angies klastai. Galbūt savo nepaklusnumo Dievui tragiką pirmieji tėvai patyrė, laidodami užmuštą savo sūnų Abelį. Manau, kad jie daugiau apgailestavo dėl savo pragaištingo poelgio Edemo sode, negu rūstinosi dėl Kaino piktadarybės.
Galime teigti, jog pirmasis — mažasis karo laužas, užsiliepsnojęs Kaino širdyje (vadinasi, Ievos ir Adomo šeimoje), palaipsniui išsiplėtė į kitus žmones, ir visa naikinančia karo liepsna siautėja mūsų laikų pasaulyje.
Vėl girdime radijo pranešėjos balsą: “Visa, kas vyksta Čečėnijoje, yra milžiniška žmonių tragedija”. Tačiau kai šiuo metu vyksta nuožmūs karai pasaulyje, ar tai nėra pradžia tų baisenybių, kurios dar bus?
1982 m. birželio 9 d. Amerikos prezidentas Reiganas Anglijos lordams ir valdininkams kalbėjo: “Visur ir aplink save mes matome baisius artėjančios pasaulio pabaigos ženklus... Mūsų sukurtas atominis ginklas tyliai byloja, jog žmonijos pabaiga — arti. Nei prezidentas, nei kongresas, nei parlamentas nežino dienos, laisvos nuo šios grėsmės”.
Šventasis Raštas pateikia tam tikrus ženklus, kurie liudija apie artėjantį pasaulio galą. Kristus bylojo: “Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų... Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas” (Mt 24,7-14).
Čia reikia pastebėti, jog per šiuolaikines technikos priemones ir dėl daugelyje šalių nebevaržomos religijos išpažinimo laisvės, pasidarė įmanoma Gerąją Naujieną paskelbti ir tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Tačiau vienas iš ryškiausių Atpirkėjo minimų artėjančios pabaigos požymių — tai karų plėtimas. Nors visais laikais žmonės kariavo, tačiau šio amžiaus “šmėkla” — atominis ginklas graso pražudyti žmoniją. Pavyzdžiui, pasaulyje yra sukaupta apie 60.000 vandenilinių bombų, kurios gali net 17 kartų sunaikinti žemės rutulį.
Esant III pasaulinio karo grėsmei, rengiama daug taikos konferencijų ir vyksta mitingų taikai pasaulyje palaikyti. Pavyzdžiui, įvairių šalių vadovai dažnai aptaria karo baigties Balkanuose variantus ir, deja, jų pastangos mažai vaisingos. Pasitvirtina vieno išmintingo generolo Omaro Bredlio žodžių tiesa: “Mes atskleidėme atomo paslaptį, tačiau atmetėme Kalno pamokslą”.
Atmetė Kalno pamokslo išmintį ir tie JAV vadai, kurie 1945 m. rugpjūčio 6 d. įsakė iš lėktuvų numesti atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio miestų. Per trumpą laiką žuvo daug tūkstančių žmonių.
Panašiai po 50 metų atstūmė Evangelijos gelbstinčią “ranką” ir Rusijos vadovai, nes jie siuntė jaunus rusų kareivius į Grozną — tiesiog mirčiai į nasrus, v
Čečėnijos karo baisumai šaukiasi Dievo keršto. Jeigu 1993 m. kovo 7 d. popiežius Jonas Paulius II, Šv. Petro aikštėje gausiai susirinkusiems žmonėms, prisiminęs kruvinus įvykius Bosnijoje ir Hercogovinoje, kalbėjo: “Jaučiu pareigą dar kartą priminti visiems, kurie atsakingi už Balkanuose vykstančią tragediją: agresyvus karas yra nežmoniškas ir šaukiasi Dievo keršto. Fizinis ir moralinis priešo naikinimas yra nusikaltimas”, tai juolab dabar, kai karo lavina persimetė į Čečėniją, reikia pabrėžti, kad tai dar baisesnis žmonių genocidas, kadangi čečėnus žudo nepalyginamai didesni priešų būriai ir kartais naudojama net draudžiama masinio naikinimo karinė technika...
Gali būti, jog Šventojo Tėvo žodžiai apie Dievo kerštą dėl Balkanų tragedijos jau pildosi nelaimingoje Rusijoje. Juk Rusijos valdžia, Balkanų kare vienpusiškai palaikydama serbų pusę, tam tikra prasme prisidėjo prie to karo žvėriškumų. Vyraujanti Rusijos politika — neva reikia remti vien tik serbus (nors pastarieji ypač nuožmiai kankino moteris ir vaikus), dabar galbūt atsigręžė prieš juos pačius.
Viešpats Jėzus perspėja: “Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus” (Mt 26,52). Masinio žmonių naikinimo organizatoriai už savo veiksmus turės atsakyti Dievo teisme. Joks žmogus negali žudyti kito žmogaus. Vienintelis Kūrėjas Viešpats turi teisę pasiimti mus iš šio gyvenimo. Jis mums suteikė gyvybę, ir Jo liepimu nemarioji siela keliauja amžinybėn. Gresia amžinoji nelaimė tiems, kurie, karo veiksmais paniekinę Dievo įsakymą “Nežudyk!”, turės stoti į Viešpaties teismą. Žinome, kad nesuspėję ar nenorėję prieš savo mirtį susitaikyti su Dievu, žmogžudžiai bus amžinai pasmerkti.
Prisiminkime, jog Viešpats Jėzus ant kryžiaus savo Kraują išliejo ir už didžiuosius nusikaltėlius. Juk “Viešpats nenori, kad nedorėlis mirtų, bet nori, kad nusidėjėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų” (plg. Ez 33, II). Dievas visiems žmonėms, taip pat ir karų kaltininkams, duoda galimybę pasitaisyti ir išvengti pražūties. Išganytojas ragina: “Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk I, 15). Tačiau užkietinę savo širdis Rusijos ir kitų šalių vadovai neskuba atsisakyti šėtoniško mąstymo. Tuomet Šventraštis pradeda liudyti baisią Grozno miesto tiesą: “Mirtis įlipo pro mūsų langus, įsilaužė į mūsų pilis. Ji nušluoja vaikus nuo gatvių, jaunuolius nuo miesto aikščių... Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje, tarsi pėdai paskui pjovėją, kurių nėra kam surinkti” (Jer 9,20-21). Pažodžiui pildosi Biblijos žodžiai: Grozne užmuštų rusų kareivių nebuvo kam palaidoti.
Kad žmonių skerdynės Čečėnijoje liautųsi, pernai prieš šv. Kalėdas kartu su Jo Eminencija Kardinolu meldėmės per šv. Mišias. Tačiau to negana... Prisiminę, jog turime galingą maldos ginklą už taiką Čečėnijoje ir Balkanuose, atlikime kasdienius maldavimus bažnyčiose ir namie. Pavyzdžiui, tikintieji kasdien tegul meldžia Dievą ir Mariją gailestingumo ir taikos “lietaus” iš dangaus. Tik vieninga ir nuolatinė mūsų malda už taiką ir ramybę žmonių širdyse įgalins pasiekti tikslą. Tai liudija ir Švč. M. Marija 1988 m., duodama mums pranešimus per kun. Stefano Gobbi: “Savo malda jūs galite gauti iš Viešpaties viską. Savo malda, atlikta kartu su manimi, jūsų dangiškąja Motina, jūs galite gauti didžią širdžių pasikeitimo ir atsivertimo dovaną” (MKS — Marijos Kunigų Sąjūdžio knyga, 392 sk.).
Kai Rusija, tas didysis “lokys”, dar žiemos metu pradeda busti ir savo “gauruota letena” graso rusų demokratijai, tada iškyla grėsmė ir mūsų tėvynės laisvei. Todėl aktualu prisiminti Marijos žodžius, kurie skatina veikti: “Kasdien per savo maldą jūs galite nustumti nuo savęs ir nuo jūsų gimtosios žemės daugelį pavojų ir daug blogio” (MKS, 392 sk.).
Kai dažniau melsimės už žūstančius Čečėnijoje, dėl karo audrų netekusius pastogės ir duonos kąsnio, taip pat už tuos, kurie tapo minėtų nelaimių priežastimi, be abejonės, atitolinsime visas šias negandas ir nuo mūsų brangiosios Lietuvos.
• Šv. Kryžiaus bažnyčia, pastatyta prieš 90 m. Čikagos Town of Lake apylinkėje, daugiau kaip 75 metus vaidino didelį vaidmenį Čikagos lietuvių religiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Gyventojams keičiantis, lietuviams parapijiečiams mažėjant, maždaug prieš 15 metų ši bažnyčia buvo pavesta ispaniškai kalbančių apylinkės gyventojų patarnavimui. Įsikūrusio komiteto ir likusių parapijiečių pastangomis buvo išrūpintos vienerios Mišios lietuvių kalba kas sekmadienį, kurias čia aukojo lietuviai jėzuitai. Paskutinės šv. Mišios lietuvių kalba buvo aukojamos 1994 m. sausio 15 d., dalyvaujant daugiau kaip 300 buvusių parapijiečių ir šią bažnyčią vertinusių.