Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šeima — meilės mokykla

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Laura Stasiulytė

     Baltom kaip pienas rankom motina
     Į pasauli kelią tiesė    
     Ir išeidama kuždėjo mums į bendrą ausį:
     Iš vieno meilės daigo kilote;
     Brandžiu meilės vaisium atgal sugrįšite...

     Šią žemę vagoja siauri, platūs, žvyruoti, asfaltuoti, pavojingi, romantiški, nelaimingi keliai. Kelias gali nuvesti ten, kur man reikia, gali nuvesti kažkur, gali nenuvesti niekur. Kelią kartais galima pasirinkti, dažnai negalima. Svarbu, kad kelio pradžioje man pabučiuotų į kaktą, o tame šventame susijungime turi sutilpti meilė ir nuoširdus tikėjimas grįžimu, laiminimas ir linkėjimas laimingos kelio pabaigos. Tai motinos ir tėvo akys peržegnoja mylimo vaiko kelią. Akys, skendinčios gilioj religijos ekstazėj, į tolstantį brangiausią siluetą žiūri...

     Aš išeinu į kelią. Mažam krepšely išsinešiu savo tėvų sukrautą kraitį, kuris taip kukliai atrodo, lyg nušienauta pieva vasaros pabaigoje. Išeisiu ne viena, išsinešiu abu tėvus, jų senus tėvus, brolius ir seseris. Trims gaidžiams sugiedojus, pavirs jie į amžiną gyvybės vandenį — šaltinį, o aš savęs paklausiu, kas yra meilė, kas yra šeima, ir kokią meilės mokyklą aš baigiau savo šeimoje...

     Stebėdama vaiką, aš stebiu jo kelią į pažinimą. Jis ardo, laužo daiktus, kad juos pažintų, išgautų iš jų visas paslaptis... Vaiko žiaurumas yra pagrįstas troškimu suvokti jį supančių daiktų esmę. Kitas kelias į pažinimą yra meilė. Vaikas, mylėdamas tėvus, gali pažinti jų pasaulį, jų gyvenimą, perimti patirtį, perimti sugebėjimą mylėti. Tėvai, mylėdami savo vaikus, gali pažinti jų pasaulį, jų gyvenimą. Šeima yra žmonių grupė, gyvenanti kartu.

     Pradžioje mano motina ir tėvas susituokė. Pradžioje buvo dviejų žmonių meilė. Vėliau gimiau aš. Meilę teko dalinti į tris lygias, bet skirtingas dalis. Meilė nenyko, ji augo, skleidėsi bei žydėjo, skleisdama malonų kvapą ir teikdama begalinę palaimą. Ją aš siurbiau į save, lyg gyvybės syvus, pro akis, kurios man atrodė tokios kaip tėvų, nosį, burną,, ausis, rankas, kojas, galiausiai širdį, kuri pulsavo tą patį kraują ir skleidė bendrą magišką ryšį. Meilė sujungė atskirus, vienišus žmones, suteikdama galimybę sukurti šeimą. Šeima ir yra meilė, tiksliau — meilės mokykla. Bet ką sujungia žodis meilė, ką šeima gali duoti man? Galima sakyti, kad šeimos meilė yra tarsi kapitalas, įdedamas į gyvenimo banką. Ilgainiui jis grįžta su procentais. Tad kiek kur įdėta į mano banko sąskaitą, tiek būsiu aš didi ir galinga. Tai, ką turėsiu, padės nepaslysti ant pačio slidžiausio gyvenimo kelio. Sis kapitalas — tai pasiaukojimas, gailestingumas, taika, tikėjimas, santarvė, dora, harmonija... Šių dalykų aš galiu išmokti savo šeimos mokykloje. Žmogus susikuria idealios šeimos modelį, bet idealai yra tam, kad jų nepasiektum, bet vis dėlto siektum. Kiek aš būsiu arčiau savo idealo, tiek pasieksiu savo tikslą. Kaip kiekviena mokykla, taip ir šeimos mokykla stengiasi tesėti savo idealus, savo nusistatymus ir tikslus. Kiek žmogus savo šeimoje išmoks gerųjų savybių, tiek jis sugebės jomis naudotis tolimesniame gyvenime, kurdamas savo šeimą.

     Kartą viena močiutė pasiskundė savo netikrais dantimis, kuriais neįkanda duonos plutelių. Sūnus paėmė nuo stalo kepalą duonos, atriekė riekę, išlaužė minkštimą ir padavė senai motinai, o plutelę pats suvalgė. Tai matydami anūkai, iš savo riekių išlaužė minkštimą ir patys pluteles valgė. Tai viena iš šeimos mokyklos pamokų apie meilę žmogui, pagarbą senam žmogui ir humanizmą. Kadaise ta bedantė močiutė buvo jauna ir mylėjo jauną vaikiną, kuriam gimė sūnus, o sūnui buvo atiduodamas minkštimas, nes kūdikis dar pirmą žingsnį žengė. Vėliau kūdikis tapo nebe kūdikiu, tapo vyru, kaip ąžuolu, ir pats augino du jaunus berželius. Du maži berželiai pradžioje maitinosi duonos minkštimu, viso pasaulio minkštimu, kad galėtų augti sveiki ir galingi, kad bedantei močiutei savo minkštimą atiduotų. Jei šitaip būtų, jei kiekvienam name degtų meilės žvakė, pasaulį valdytų harmonija, pakeitusi chaosą, įsiviešpatautų taika, sugriovusi karą, sklistų plačiai ir beribiai meilė, užgožusi neapykantą. Deja, ne visuomet taip būna. Dažnai brolis žudo brolį, dukra išduoda motiną. Ne visi dalijasi minkštimais, kai kurie, išsiurbę šeimos kraują, ima siurbti kitų kraują. Ne visi pereina geros šeimos mokyklą, kurioje dėstoma meilė. Iki šiol aš kalbėjau apie atskiras, tūkstantines šeimas. O juk visos šeimos jungiasi į tautą, valstybę, žemyną, pasaulį, galiausiai susilieja su visata, sudarydamos vieną bendrą šeimą. Man sunku suvokti bendrą šeimą, vieningą valstybę, nes yra skirtingi dievai, skirtingos kalbos, tradicijos, papročiai, temperamentai. Nėra bendro meilės kapitalo. Visi skirtingumai būtų nesvarbūs ir nereikšmingi, jei būtų begalinis noras mylėti.

     Augdama po tėvų sparnais, patyriau pasiaukojamą meilę ir išjos išmokau, perėmiau dalį iš savo šeimos, supratau, kas yra gailestingumas. Visuomet gaudavau užuojautą iš motinos, kai man jos taip reikėjo: Noriu tikėti, kad tą užuojautą aš sugebėsiu teikti savo vaikams. Meilės mokykloje aš galėjau suprasti, kad pasaulyje ir mano gyvenime turi būti vidinė darna, visapusiška pilnatvė, o tai reiškia, turi būti taika, kad virš žemės skraidytų balti balandžiai ir skleistų meilės mokyklos tiesas. Svarbiausia yra tikėjimas, kurį aš suprantu kaip pasitikėjimą, pasikliovimą.

     Anot E. Freido, “Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį...” Pavargęs ir pasenęs vaikas sugrįš į tėvų namus, kurių jau nebebus. Čia jis sustos ir susimąstys apie praėjusį laiką, supras, kad, ką brangiausia jis turėjo, gavo čia...

     Ateis žiema. Švelniai snigs sniegas arba barbens lietus į langą. Į kokį langą?.. Tą šventą vakarą, kai turėjo gimti begalinės meilės ir gėrio simbolis, pro langą galima pamatyti iš miško į šilumą pargabentą medį. Ant jo dega žvakutės. Taip, aš kalbu apie Kalėdas — žiemos šventę. Būtent tą vakarą vogčia žvilgtelėjus į svetimą langą, galima pamatyti ir suprasti tą ir aną šeimą. Tą šventą vakarą, kai ant stalo puikuojasi žąsis arba byra kruvinos ašaros, mes kaip niekada galime sulyginti visas pasaulio šeimas vieną su kita. Liūdniausia, aišku, kai suvis žiemos nėra. Čia mes negalime su niekuo lyginti ir kalbėti apie šeimą, kaip apie meilės mokyklą.

     Nustos snigti sniegas. Ateis pavasaris. Ateis pabudimas. Amžinas gyvenimo judėjimas. Gims vaikai, mirs seneliai, tuoksis ir skirsis poros, paukščiai dės kiaušinius, žuvys nerš ikrus. Taip buvo visada. Yra dabar. Nežinia, kiek dar tęsis. Pavargęs ir pasenęs vaikas sugrįš į tėvų namus, kurių nebebus. Čia jis sustos ir susimąstys apie praėjusį laiką ir supras, kad, ką brangiausia jis turėjo, tą prarado, bet taip yra ir buvo. Meilė yra begalinis gėris. “Gerumas — savybė, kurios perteklius nekenkia” — kartą pastebėjo Džonas Galsvortis...

     Nuoširdžiai trokštu, kad tą šventą Kalėdų vakarą, pro jūsų langą pamatyčiau ryškiai šviečiančias žvakutes ir tūkstančius mažų liepsnelių, kurių ženklai, nebyliai man rodytų, kad viskas šeimoje gerai, kad meilė valdo šį nedidelį pasaulį...