Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GYVYBĖ - BRANGIAUSIAS ŽMOGAUS TURTAS

ALGIMANTAS MALKEVIČIUS

     Užverčiu galvą ir ieškau ilgesingą rudens elegiją švilpaujančio varnėno. Bet tematau aukštai debesyse plaukiančią ąžuolo viršūnę. Tu, stipruoli, tikriausiai atmeni, kad ją ir liaunas tavo dar tada šakas yra lietę tikrieji šios žemės gyventojai. Turėjai matyti, kaip čia pasirodęs baltasis žmogus iššaudė jų laukinius jaučius ir žudė juos pačius, kad galėtų atimti žemę, kad likusius išstumtų į amerikietiškąjį getą - rezervuarą. Dabar, senoli, tavo eilė - šeimininkas sako, kad ne vietoje augi. Atleisk, neperkalbėjau, tariu, glostydamas tavo irgi kietą, suaižėjusią odą. Ir pagalvoju: visai kaip senovės baltai ar kaip tėvas miške elgiuosi.

Romuoaldas Rakauskas

     Netoliese, šalia garažo durų, pamatau pelę. Nors namas, į kurį ji kraustosi ir ne mano, bet pirmoji mintis: „užmušti”. Čiumpu lentgalį, prišoku. Ir... nusvyra ranka: peliukas visai mažytis, šlapias, dreba visu kūneliu ir iš paskutiniųjų stengiasi išsilaikyti, žvarbaus vėjo nenugriautas. Jis serga ar tiek nusilpęs, kad virsta, vėl šiaip taip atsikelia, vėl griūva. Bėgti vargšelis ar eiti visai neturi jėgų, žvelgia taip, jog atkandęs šeimininkės vaikų duoto saldainio, dedu prie nosies. Palūkėjęs pauosto ir, sukaupęs jėgas, ima ėsti. Gyvens!

     Prisėdu užuovėjoje - kažko negera. Kodėl žmogus gali pasigailėti peliuko, kodėl jam skaudu dėl pjaunamo medžio, numelioruoto tėviškės upelio, o nesusimąstydamas (nesitikėk kito žodžio) žudo negimusį savo kūdikį?

     Kažko ilgu ir neramu. Gal kalti piečiau išskrendantys žąsų pulkai. O gal varnėnas, tarsi sieloje giedąs savo liūdną atsisveikinimo giesmę. Visai kaip Lietuvoje, pagalvoju. Būtinai apie ąžuolą ir peliuką reikės parašyti sūnui.

     Žmona rašo, kad piktas, neklauso, skriaudžia broliuką. Iš kur tas pyktis jo mažoje širdelėje? Bandau prisiminti, ar buvau kada žiaurus žmonai, jį nešojančiai. Gimęs ilgai gyveno po stiklu, be mamos. Genai? Aš mažas, kažkieno pamokytas, sako, nešiau kačiukus skandinti. Pavasarį aptikau jį gaudant bites, vabalus, vos prikalbinau paleisti. Jo prosenelius, senelį, kaip dažniausiai buvo Lietuvoje, per pasaulinius karus rusai prieš vokiečius kariauti buvo paėmę. Senelis už bėgimą namo net baudžiamajame batalione „už kaltę” buvo varomas ten, kur laukė tavo ar priešo mirtis.

     Baisu, kai pagalvoji: retas iš mūsų mirčiai į akis nežiūrėjo ir tikriausiai pats žudė. Tėviškės žemelė stribą ir partizaną, sukilėlį ir išdaviką užaugino. Jaunesnioji karta, kas Vengrijoje, kas Čekoslovakijoje, kai kas net pas arabus, į Vietnamą ar Afganistaną, buvo vežami žudyti. Amerikos lietuviai kai kada gal iš kitos fronto pusės šaudė nežinodami į tautiečius: kas nuo ruso bebėgdamas į vokiečių kariuomenę buvo paimtas, kas Vietname ar Korėjoje buvo. Priklausomai nuo žmogaus, jie prašomi daugiau mažiau pasakoja, kokius sunkumus iškentėjo, kaip vos nežuvo ar draugą išgelbėjo. Bet paklausk jų, ar teko ką nors nužudyti...

     Štai buriuojame su šauniu lietuviu, kaip pasirodo, Vietnamo pjautynėse buvęs. Kai atsargiai, net pakartotinai apie tai užsimenu, jis tuojau užsirūko, patyli ir parodo į virš Mičigano ežero kylantį mėnulį. Kol grožimės, jis nusileidžia žemyn, išgeria rusiškos degtinės ir, vėjui net įsisiautėjus, nebekelia... Ar kaimyno, gero kataliko sūnus, šauniausias bernas kaime, kuris grįžęs iš Afganistano kelerius metus beveik visai nekalbėjo. Šnekėdamas tik nudelbdavo akis į šoną ar žvilgtelėdavo taip, kad net tėvas į šalį pasitraukdavo.

     Ir visi jie, ne savo noru priversti žudyti, paklausti apie tai, nusuka akis, keičia pokalbio temą ar nueina. Jie visą gyvenimą vienaip ar kitaip siekia užmiršti, jog teko žudyti. Žudyti, kad pats liktum gyvas.

     Vieną visgi prikalbinti pavyksta. Buvusį savo mokinį, jautrų vaiką. Jis anksti neteko mamos, tėvas gėrė, kol visi paliko septynis, vienas kitą prižiūrinčius, vaikus. Nuo savo dalios jis vaikystėje net siekė pabėgti į Sibirą -ten mažai žmonių. Dabar šis našlaitis vėl priverstas prisiminti žemę, kur po „Grado” salvės nelikdavo žymės molinio afganų kaimelio. Nuvaryti tą vietą apžiūrėti, jie nerasdavo neva neišėjusių pasiduoti vyrų liekanų, ginklų, nuolaužų. Tik kur ne kur mėtydavosi tarsi lėlių basos vaikų kojos ar motinos ranka, tebelaikanti prispaustą kruvinos mėsos kąsneliu virtusią kūdikio galvą. Bet, sako, kai tarnavo tarp beveik vienų vaikinų iš Vidurinės Azijos tautų, tuose daliniuose buvo paprotys jaunus karius, ypač baltuosius, vakare išvaryti „nuotakų” ieškoti. Tavo reikalas kaip, bet reikėdavo „seniems” nakčiai pristatyti merginą ar jauną moterį. „Gerasis darbelis” privalėjo būti atliktas švariai, tad liudininkų gyvų neturėdavo likti. Ir viskas privalėjo atrodyti kaip neva partizanų darbas. Leisgyvę auką po to reikėdavo vėl jiems pribaigti, negabenti toliau. Karininkai, gal tuo metu pardavinėjantys šovinius tiems, kas rytoj keršydamas gal šaudys į jų vadovaujamus karius, neva tokių dalykų nepastebėdavo. Vėliau azijiečių dalinius išformavo - galėjo sužinoti užsienyje. Juos prigrasė visą gyvenimą tylėti...

     Visas pasaulis atrodė nesibaigiantis karas. Teko kalbėtis su afrikiečiais, atvežtais mokytis į Sąjungą. Jie šventai buvo įtikinti, kad ir Lietuvoje iki socializmo visi tebėgiojo nuogi kaip beždžionės. Kad po mokslų grįžę savo kraštuose įvykdys revoliucijas ir per kokius dvejus metus gyvens geriau nei JAV... Ar, tarnaujant kariuomenėje, kai Čilėje karininkai sustabdė prasidedančius komunizmo eksperimentus, mumis apdorojo taip, kad gal daugiau pusė vežami savanoriškai vyktų žudyti, kad neva atstatytų teisybę...

     Šėtono užgrobtos karalystės sistema, anot jų, buvo tiek tobula, kad net patys sraigteliai (valstybėlės, respublikos, darbo kolektyvai, studentų grupės, atskiras žmogus) privalėjo užsiauginti savyje vidinį cenzorių, raginantį apsivalyti nuo materializmui, rusiškam imperializmui svetimų minčių ir elementų. Bet realus gyvenimas vis labiau tolo nuo vaizudojamo. Taip ir mūsų tėvynėje susiformavo dviguba moralė, tiesiogiai susijusi su tokiu gaju, šiandien mūsų tautoje etniniu reliatyvizmu. Jis, iškreipdamas visų Dievo įstatymų pagrindą, visose srityse trukdo bendrauti, susitarti.

     Po ano mokinio pasakojimo ta kaltė tarsi tapo mano: nenorėdamas tai prisimindavau, sapnuodavau naktimis, negalėjau ramiai žiūrėti į vaikus, žaidžiančius karą. Vyriškai pašnekėję su sūneliu, sumetėm jo visą karišką ginkluotę į dvokiančią šiukšlių krovininę.

     O tuo tarpu agonijoje besiblaškanti imperija gelbėjosi, atpalaiduodama laisvės pančius. Ir apsiriko: lietuvis su trispalve rankose, su tiesos žodžiu ant peties, su malda ir daina lūpose tapo nebesuvaldomas. Maskva dar kursto Lietuvoje gyvenančius lenkus, rusus, kariškius. Pastarieji žada, jog šiaip sau susidėję lagaminus, neišeis. Jau kareiviškais kastuvėliais buvo kapojama, šaudoma laisvė Kinijoje, Baku, Tbilisyje. Išliaupsinti vakarų demokratai dėl savo pragmatiškų tikslų, paskaičiavimų nenorėjo matyti pralieto kraujo. Kai ir laisvos Lietuvos Vilniaus kruvinasis sekmadienis juk buvo po to. Dabar vėl nedrįstama sutramdyti žudikų buvusioje Jugoslavijoje. Ir ar vėl nelaiminama nauja žmogžudžių karta, kai pasaulio galingieji atvirai nuolaidžiauja Rusijos agresyviems siekiams.

     Todėl nusiginklavęs sūnus vis mažiau namie matė tėtį, bėgiojantį ne tik su sąjūdžio, švietimo reformų, skautų reikalais, bet namo parsinešusį ir savanorio uniformą. Skaudu buvo, sūnau, iš tavo vaikystės atimti save. (Ar ne žiaurumu dabar kompensuoji tą skolą?) Bet ar buvo galima kitaip, kai naktimis reikėjo saugoti ne tik dujų bazes, naftos saugyklas, redakcijas, bet ir atstatytą laisvės statulą, paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę, net kryžius? Kai pasiryžusių tai daryti buvo dar tiek nedaug. Tu jau tada mane supratai, vienąkart vėl tuščiomis rankomis išeinant po darbo budėti, nedrąsiai pasiūlęs slaptai iš lentutės pagamintą šautuvą, papuoštą Gedimino stulpais.

     Taip, dar nebuvo atėjęs laikas, kad žmonija, kaip sakė Maironis, sudėtų muziejuose „kruvinos kovos įrankius”. Štai taikos Nobelio premijos laureatas skaičiuoja tankus prieš mūsų laisvę, ištikimiems desantininkams demonstruoja filmą, kur „Landsbergio fašistai” tyčiodamiesi Vilniuje išžudo ruso šeimą, net nekaltą vaikelį iš lovelės trenkia į sieną. O Lietuvos žmonės jau prie laužų, šalia savo rinkto parlamento. Rūmuose - 2000 vyrų. Norintiems pasiūlo išeiti, bet tokių nėra. Vieningos priesaikos Tėvynei metu sudreba parlamento skliautai, ir gynėjų ryžtas nuaidi istorijon, surišdamas partizanų, knygnešių, sukilėlių, pilėnų didžiavyrių, Žalgirio mūšio ir vėlesnių epochų gijas. Ryžtas, iškart pateisinęs palaukyje išsibarsčiusių lietuvių tiek metų tęstą, atrodo, beprasmišką, diplomatinę kovą už laisvą Tėvynę. Ir tokia žmogiškai suprantama ašara, vyriškai nenubraukiama, sutviska savanorių akyse: dažno nespėta pabučiuoti mylimąją, motiną, žmoną ar lopšelyje besispardančią dukrelę. Jau kelios dienos, kai cheminiu pieštuku liepta ant rankos užsirašyti pavardę ar kraujo grupę. Jau paskutinę išpažintį, ant suolelio prisėdę šalia kunigo, atliko net tie, kas bažnyčioje tik pirmosios Komunijos metu yra buvę. Vyrai stovi prie langų, ginkluoti tik rūmų laiptų turėklais. Prie langų, pro kuriuos gali įvažiuoti jau kažkur netoliese šaudantys tankai. Jau nutyla radijo diktorės balsas. Lietuvėlės naujai iškepti kareivėliai laukia. Jie dabar nieko neverčiami, jei tik spės, pasiruošę ir žudyti, brangiau savo gyvybę paaukoti. Raminu vieną vaikiną. O pačiam, kaip ir visiems čia, taip norisi gyventi. Ir nieko nežudyti. Kažin ar iš stovinčių daug kas yra skaitęs apie nepaneigiamą teisę gintis, kai visos priemonės panaudotos. Bet vyrai žino, kad ne tik čia kabantis kryžius, ne tik šventųjų paveikslai puoš jų bendrą kapą. Jie žino, kad yra teisūs, todėl jaučia, kad Dievas yra su jais. Ir su tais, kuriuos jau stumdo tankais, daužo automatų buožėmis, sprogdina, šaudo prie televizijos bokšto.

     Įvyksta stebuklas - nebereikia mūsų aukos. Išgirdęs tautos maldą, Dievas lyg ant Čiurlionio karališko delno, išneša Lietuvą į laisvę. Keliolika žuvusiųjų, septyni šimtai sužeistų - „Palaimintieji taikieji, nes Dievas juos vadins Dievo vaikais” (Mt 5,9). Jau yra vilties. Sausio 14-15 naktį važiuojame į Kauną. Prieš Grigiškes ant kelio - užrioglintas urzgiantis tankas. Pakelėje į atvažiuojančius atsukti šarvuočiai, krūmuose sužybsi nedrausmingo kario cigaretės ugnelė. Į burnas tespėjame susikišti leidimus į Aukščiausiąją Tarybą, pusės lapo pirmuosius savanorių pažymėjimus. Mašiną tikrinantys visi kariai - iš kažkurios vidurinės Azijos tautų, nes susikalba viena kalba. Liepia išlipti. Kažką pastebėję įtartino, vieną siunčia, matyt, pranešti karininkui. Nelaukdamas nieko gero, vis per pėdą traukiuos link sustojusios dar vienos mašinos, iš kurios jau išlipę žmonės. Sutarška keičiamų automatų apkabos (užtaiso koviniais), nuleidžiami ginklų saugikliai, barkšteli spynos, įvarydamos šovinį į vamzdį. Kai jau rusiškai šaukia „Rankas aukštyn”, jau iš šono stebiu, kaip savanorius stato pakelėje, kai liepia rankas susidėti virš galvų, prasižergti, kad staigiai nespėtum pasisukęs ginklą išmušti iš už kiekvieno nugaros pastatyto kareivio. Apieško, mašinoje radę namo draugų vežamas uniformas, plėšia sėdynes, pamušalus. Ką darys su draugais: čia pat vietoje nušaus, ar pavedę dar kankins, tyčiosis? Gal jie ir sausio 13-ąją žudė? Kaip aš jų, Viešpatie, kruvinais batais mindančių mūsų žemę, nekenčiu. Jaučiu įsiutusio žvėries nirtulį, nežmonišką jėgą, pyktį. Ir neginkluotas nieko negaliu padaryti, kad išvaduočiau saviškius.

     Staiga vienas jų eina link mašinos, prie kurios stoviu. Mane suimti? Ne, karys per daug atsipalaidavęs. Bet jis ginkluotas automatu. Tik šovinių apkabų daugiau prie diržo, gaila, neturi. Neiskarščiuok, tu stovi daugiau pakelėje, jis, kraugerys, tuoj bus nugara į tave. Niekše, už pusvalandžio būtum kankinęs, žudęs ano kovos draugus, ženk žingsnį, dar ir...

     ..staigus žingsnelis, smūgis. Ir geležinėm replėm virtusiom rankom smaugiu, kiek galėdamas spaudžiu jo gerklę, prilaikydamas suglebusį kūną. Viskas?.. Stvėręs ginklą, kad nesužeisčiau savųjų, puolu į numatytą poziciją. Iš kelių metrų pliekiu į vienoje linijoje pagautus sargybinius ir visa gerkle šaukiu: „Atgal, už mašinų”. Išpila šaltas prakaitas... priešai ne virsta, o juokiasi... Suvokęs, kad šaudžiau iš mokamųjų, atšoku už mašinos. Dabar jau koviniais prabyla jų automatai, ugnimi barškėdami spaudosi krūmai, šarvuočiai, tanko kulkosvaidis. Kažkas sužeistas vaitoja, klykia moterys, rėkia prabudęs ar sužeistas vaikas...

     Viešpatie, kaip nepagalvojau? Nubraukiu prakaitą ir stebiu tą, kurį turėjau ką tik nužudyti. Matau kaip virpa priešo pirštai, vartantys dokumentus. Dreba ir visai vaikiškas balsas, reikalaujantis atidaryti bagažinę. Kareivio milinė beveik iki žemės. Batai baisiai nušleivoti, tiek dideli, jog šliumpsi kaip klumpės. Aišku, jie kokio „senio” paspirti, atėmus iš šio naujoko naujus. Bet ko jis per petį vis dirsčioja į mane? Gal jis tas, stovėjęs šalia, ir nepranešęs, jog aš ketvirtasis, spėjęs tyliai pasitraukti? Nepamąstei, žioply, gavęs šaukimą į armiją, dabar drebink kinkas. Meldi savo Dievą, šiaip visų ujamas, siunčiamas kur pavojingiausia, meldi, kad gyvas grįžtum. Ir šovinių, kvaileli, tau tikrai nedavė. Bet žvilgteliu į savo draugus ir... pasidaro gėda savo žmogiškų jausmų. Tarsi iš pareigos jaučiu vėl kylantį priešiškumą, vėl... Bet kareivėlis, kuris irgi toks pat žmogus, šliumpsi laimingas (gyvas) kita puse atgal, nes duota komanda nė vienos mašinos į Kauną nebepraleisti.

     Šiandien laimingas ir aš, tada nežudęs. Galėjau tuojau į Kauno televiziją pranešti, kad yra nesuimtas įvykio dalyvis (gal todėl jų nemušė, netardė?). Galėjau neduoti ramybės net aukščiausiems, tada tikrai užsiėmusiems paraigūnams, kol šie išreikalavo savanorius paleisti. Trumpam galėjau užsukti į namus, nuraminti žmoną, pakely sustojusią pernakvoti motiną, vykstančią dar mane pamatyti. Galėjau džiaugtis kelių mėnesių antruoju sūneliu ir nė per žingsnį neatstojančiu vyresniuoju. Jo nupieštus žmones, susikibusiom rankom saugančius Gedimino pilį ir, anot jo, šalia stovintį televizijos bokštą nuo kruvinom žvaigždėm pažymėto tanko, buvau įpareigotas nuvežti ant išaugusių parlamento barikadų. Pradžiugino ir mano suburti skautai: kas su trispalve, pasirodo, 13 naktį prie parlamento budėjo. Kiti, paslėpę metraštį, sąrašus, kas Kauno televiziją, kas paštą saugojo - nieko namie prie telefono neradau. Viskas, kaip niekada, buvo apsivalę nuo buities smulkmenų, buvo taip brangu, miela, tikra. Buvo, nes galėjo nebebūti. Nes galėjai susitepti krauju.

     Tad ar galėjau po to, sūnau, drausti tau žaisti „savanorius” ir vėl „apsiginkluoti”? Ar tavo sieloje pasėjau ką blogą, leisdamas paturėti kovinius ginklus, mokydamas jais naudotis? O vaikų prašomas, kaip galėjau jiems neišprašyti leidimo pas savanorius į Aukščiausiąją Tarybą? Salė, kur buvo paskelbta Nepriklausomybė, jiems buvo tikra šventykla. Mergaitės padėjo valgykloje. Vyresnieji skautai dieną lankė savanorių mokymo kursus, pirmąkart gyvenime lietė mirties įrankius. O kaip buvo jie patenkinti, kai naktį buvo leista kartu su savanoriais budėti tikruose gynimo postuose.

     Nebloga tai buvo tautos (ir konkrečiai mūsų) artimo meilės, savęs išsižadėjimo pamoka. Tik atsisakius gyvybės, pajunti jos tikrąją vertę, tik susitaikęs su mintimi, jog žudysi, suvoki šio vieksmo bjaurumą. Jei karine tarnyba atliekama gerai, jos nesmerkia ir Bažnyčia, II-ame Vatikano susirinkime sakanti: „Tie, kurie pasiaukoja karinei savo šalies tarnybai, gali save laikyti žmonių saugumo ir taikos veiksniais”. Ganytojiškame savo laiške „Šeimoje gimsta žmonijos taika” Jonas Paulius II-asis su skausmu kalba apie vaikus, įtrauktus į karo konfliktus, kuriuose „gyvybė neturi jokios vertės, o žudymas neatrodo blogis”. Tad ar nebuvo ši pamoka per ankstyva vaikams? Bet, antra vertus, laisvę, savo tautos išlikimo garantą, reikia mokytis ir kitus mokyti ginti. Nes galioja posakis: „Nori taikos - ruoškis karui”. Reikia mokytis ir mokyti savo tautos kryžių, koks jis bebūtų sunkus, nešti garbingai, iškėlus galvą, be murmėjimo. Kad Dievas pasigėrėjęs paremtų. Nes Jis, sako, padeda tiems, kas sau padėti neužmiršta.

     Todėl didžiuojuos sūnumi, kuris jau pirmoje klasėje mokytojos paklaustas, kas brangiausia, atsakė: „TĖVYNĖ”. Gėriuosi skautais, kai šie kai kada net šešiolikos sulaukę, net tėvų draudžiami, pirmąkart į save priima Kristų. Arba dažnai išdraskytoje šeimoje kenčiantys neapykantą, alkoholio tvaiką, sužvarbę nuo bendraamžių ir vyresniųjų dvasinio skurdo, patyčių, melo, nuogo materializo suneša savo geliančias sielas ir sugeba vienas kitą sušildyti, paguosti, uždegti tikru broliškumu. Ir skaudu: jų tiek dar nedaug, jie, prireikus, taps vėl beviltiškoje padėtyje atsidūrusiais miško broliais bevardžiais, šviežiai sukastos žemės kauburėliais. Jie bus tais šviesos spindulėliais, dar Kristui neatėjus, žmoguje neorinčiais matytine Judą, ne Kainą, o tikrą brolį. Ir jei tokių žmonių vis daugės, gal tautos be prievartos ir smurto, visiškai izoliuodamos neteisėtą valdžią, pajėgs atsispirti okupantams. Neveltui rusų kariškiai pučo dienomis Kaune reikalavo uždrausti „Kauno laiką”, pradėjusį spausdinti tokio elgimosi metodiką. Yra ir daugiau pavyzdžių, rodančių šių naujų pokyčių galimybę.

(b-d.)