Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KRISTAUS PASIUNTINYBĖS TARNAI

Antanas Saulaitis, S]

     Nuo vienuolijos steigėjo šv. Ignaco laikų suvažiavimas prasideda esamos padėties apžvalga, surinkta raštu per praėjusius metus. Medžiaga ateities planams kyla iš provincijų bei asmenų siūlymų (šį kartą 900), kiekvienos provincijos pasitarimo, atvykusių patirties. Iš 44 galimų temų, dalyviai išsirinko 16, kuriomis pasisakė, remdamiesi studijinių komisijų metmenimis.

     Svarstybų pobūdis įvairus, tačiau stengiamasi jas vesti dvasinga nuotaika, ugdoma susitelkimo valandėlėmis, malda, kasdieniškom bei šventiškom Mišiom, asmenišku ramiu laiku, atgaivos laikotarpiais, semiantis pavyzdžio iš šv. Ignaco Dvasinių pratybų bei Jėzaus Draugijos Konstitucijų dvasios, pirmųjų jėzuitų pasitarimo prieš puspenkto šimtmečio. Laikydamiesi tradicijos, stebi laiko ženklus ir numato ateities apaštalinio darbo kryptį bei pobūdį. Tai buvo 34—toji Generalinė kongregacija, kurių tarpai nenubrėžti, vyrauja tarp 8 ir 11 metų. Ryžtingumo dėlei balsuojant tegalima pasisakyti tik taip ar ne, nesusilaikoma, nekartojama, kas jau buvo kitų pasakyta.

     Pasaulinė spauda, net ir religinė, labiausiai dėmesį atkreipė į seimo dokumentą apie moterų vaidmenį Bažnyčioje bei visuomenėje. Kadangi šį kartą svarstybos ramios, be didelių įtampų, gilūs klausimai antraštėse nepastebėti ir tik per ilgus metus išryškės vienuolijos darbuose bei gyvenime, kaip ir Vatikano II nuosprendžiai Bažnyčioje per 30 metų tik iš dalies įvykdyti.

     Tardamiesi rūpimaisiais klausimais, atstovai iš anksto žinojo, kad dauguma svarbių reikalų moderniais laikais vienuolijoje jau aptarti ir nustatyti, telieka juos vykdyti. Tačiau ir tie trumpi trys dešimtmečiai reikalavo vienus dalykus patvirtinti, kitus išryškinti. Tokiu būdu pirmą kartą Generalinių kongregacijų istorijoje atskirai, nebe platesnių raštų dalimi, išleisti pasisakymai apie jėzuitus brolius, bendradarbiavimą su pasauliečiais, ekumenizmą, tikėjimą ir kultūrą, tarpreliginį dialogą, komunikacijos civilizaciją, moteris, kunigystę Jėzaus Draugijoje.

Pagrindinis uždavinys

     Nutarimai surikiuoti šio rašinio antraštės tema: koks jėzuitų veiklos pobūdis atitinka šių laikų tarnybą, kylančią iš Kristaus pasiuntinystės (misijos), kuria jo Tėvas, mūsų Dievas, savo Sūnų siuntė. “Laikydami visų pirma prieš akis Dievą”, pašaukti ir pasirinkę šį savitą “kelią į Dievą”, siekia ištikimai gyventi bei dirbti postmoderniame ir pokrikščioniškąjame pasaulyje, išnaudodami tarptautinio kūno galimybes — 160 aukštojo mokslo įstaigų, 600 rekolekcijų namų, 2000 parapijų, šimtus visuomenės tyrimo centrų, mokyklų, jaunimo centrų — ir glaudžius ryšius tarp skirtingų kultūrų narių — “draugų Viešpatyje”, užsibrėžusių tuos pačius tikslus. Ir visa tai — praktiškai, kaip istorikas John Padberg sako, “Mąstymas visuotinis, veikimas vietinis”.

     Pažymėtina, kad Vatikanas II ėmėsi Bažnyčią moderniems laikams atnaujinti, semdamasis įkvėpimo iš krikščionijos ištakų — Šventojo Rašto ir pirmykštės krikščionių bendruomenės, praskleisdamas virduramžių rūką, ir skatino vienuolijas panašiai grįžti prie savo kūrėjų ir pirminio įkvėpimo šaltinių, kurie išryškina pustrečio tūkstančio moterų bei vyrų vienuolijų savybes ir savitą įnašą į visuotinės Bažnyčios gyvenimą bei tarnybą pasauliui. Jėzaus Draugijai toks paskatinimas buvo itin naudingas, nes du šimtmečius gyvavęs, prieš du šimtus metų panaikintas ordinas (išlikęs tik Lietuvos provincijos dalyje) XIX a. pradžioje atgaivintas laikėsi santūriai ir supanašėjęs su tradicinėm vienuolijom, nuo kurių XVI amžiuje taip ryškiai skyrėsi, savo gyvenimo pobūdį nustatydamas grynai pagal uždavinį “padėti sieloms” pasaulyje.

     Šią pasiuntinybę “sieloms padėti” povatikaninė Generalinė kongregacija išreiškė šiuolaikiniu būdu: “ugdyti tikėjimą, kuris vykdo teisingumą”, labiausiai ištiesinti bažnytines bei visuomenines sąrangas, kurios skriaudžia varguolius bei pakraštin nustumtus ar pasitraukusius, tai yra Bažnyčios vadinamas “pasirinkimas už neturtinguosius”. Teisingumą skatinantis tikėjimas stoja už žmogaus teises vis labiau susipynusiame pasaulyje, už gyvybę, aplinkos globą, bendruomeninį solidarumą, už tremtinius bei pabėgėlius, čiabuvius, ekonomijos pakraščiuose gyvenančius. Teologiškai tai remiasi Dievo teisingumo sąvoka, kuri reiškia gelbėti kiekvieną. Dar kitais žodžiais tokia pasiuntinybė arba misija vadinama “darni (integruota) evangelizacija”. Evangelizacija, Dievo žodžio įsikūnijimas pasaulyje, vyksta kultūra ir kultūroje: čia ir bus vienas 34-tosios GK įnašas jėzuitų ateities uždavinį tiksliau nusakyti.

Evangelija ir kultūros

     Prieš 20 metų popiežius Paulius VI teigė, kad “kylys tarp Evangelijos ir kultūrų šių laikų pasaulyje didžiausia drama”. Evangelija atvira visoms kultūroms (teologiškai tariant, Jėzus Kristus mirė ir prisikėlė už visus žmones) ir nepririšta prie jokios kultūros, nei Vakarų Azijos, kurioje Jėzus bei pirmieji jo sekėjai gyveno, nei Europos, kurioje krikščionybė labiausiai vystėsi. Jonas Paulius II toliau išsireiškė, kad “Evangelija praturtina kultūras, o kultūros praturtina Evangeliją”. Nenuostabu, kad du šimtai jėzuitų, gyvenančių kultūrose nuo Aliaskos iki Gerosios Vilties rago, nuo Nepalio iki Amazonijos, nuo Niujorko iki Tokyo, nuo Novosibirsko iki Sydnėjaus, Evangelijos bei kultūrų sąlytį savo kailyje jaustų ir išgyventų. Ir tai pakartotinai stebėjosi (ir Dievui dėkojo), kad savo tarpe gali susikalbėti, sutarti, tiesiog be užmačių ir apskaičiavimų draugauti toje pačioje Draugijoje. Dirbdami tarp įvairių žemynų čiabuvių ir visai supasaulėjusiose “Vakarų pasaulio” dalyse, imasi tirti bei vertinti Dievo veiklų buvimą esamose kultūrose, civilizacijose, ir iš jų širdies drauge žengti Dievo karalystės kryptin, neimdami pagrindu europietiškos ar viduramžiškos krikščionybės.

     Pirmykščių bei didžiųjų kultūrų dialogas lengviau suprantamas. Jau prieš keletą šimtmečių buvo pasmerkti jėzuitai Kinijoje bei Indijoje, stengęsi įžiūrėti Dievo pėdsakus už Europą tūkstantmečiais senesnėse kilniose kultūrose, ir jų sąvokomis bei papročiais tikėjimą Kristumi išreikšti bei švęsti. Generalinės kongregacijos metu Pietų Azijos jėzuitai sukvietė visus į Indijos bei aplinkinių šalių Mišias, kuriose apstu indiško šokio, žibintų, skambalų, jų kultūros mąstytojų žodžių, kultūrai būdingų išsireiškimų ir maldų.

     Sunkiau suvokti pokalbį (arba dialogą) su pomodernine ir pokrikščioniška kultūra, kuriai “tradiciniai” religiniai simboliai, išraiškos ir sąvokos svetimos. Čia imamasi vadinamo “apdairaus modernizmo”, aštriai tiriančio ir vertinančio pasaulinės civilizacijos, susižinojimo priemonių sparčiai skleidžiamo gyvenimo būdo. Labiausiai supasaulėjusiose šalyse gyvenantieji liudija, kad žmogaus dvasinis gyvenimas jokiu būdu nėra žuvęs; jis tik vyksta už Bažnyčios. Tokioje kultūroje (kuri piestu veržiasi ir plinta lygiai Lietuvoje, “Rytų” Europoje, kaip toli nuo Vakarų Europos ir JAV esančiose šalyse) veiksmingiausias būdas Evangeliją skleisti nebėra žodžiai ar tiesioginė evangelizacija, bet gyvenimo pavyzdys, reikalaująs “permatomumo” — atvirumo, lankstumo, dosnumo, sąžiningumo, tiesumo, nesavanaudiškumo.

Tarpreliginiai ryšiai

     Prie uždavinio tikėjimu ugdyti teisingumą, sąlytį su kultūromis, prisideda pokalbis su kitomis religijomis — pasaulinėmis (izraelitų, musulmonų, daug senesnėmis indų bei budistų), vietinėmis (čiabuvių “tradicinėmis”), kaip ir su ateistiniu bei agnostiniu pasauliu. Popiežiai ir vyskupai tokį dialogą su religijomis skatina, kad ir gyvenimu, ir veikla dalytųsi religine patirtimi, teologinėmis įžvalgomis, tarnyba vargingiesiems, teisingesnio pasaulio kūrimu, gamtos išteklių globa. Ir visuotinės Bažnyčios, ir jėzuitų raštuose matosi aiški pagarba Dievui, kuris visas kultūras bei tautas pašaukia ir veda. Tai visai skiriasi nuo polinkio smerkti “pagonybę”, “klaidatikius”, “bedievius” ir t.t.

     Nusakiusi pagrindines tarnybos kryptis, Generalinė kongregacija ėmėsi pasisakyti opesniais klausimais, jokiu būdu ne visa gyvenimo bei darbo apžvalga, nes visiems aišku, kad daug kas per tuos 30 metų nuo Vatikano II jau pasakyta, išvystyta ir toliau įgyvendinama. Pirmą kartą atskirais nuostatais apibūdinti klausimai yra apie kunigystę Jėzaus Draugijoje, brolius jėzuitus, pašaukimų ugdymą; naujai nudailintas ryšys Bažnyčioje; rūpinamasi moterų vaidmeniu, bendradarbiavimu su pasauliečiais, susižinojimo priemonių (komunikacijos, “me-dia”) pasauliu.

Kunigiškas darbas

     Kunigystės supratimas, vaidmuo ir apimtis Bažnyčioje kinta, o vienuolijoje, paveiktoje ir pasaulio, ir Bažnyčios, įgyja savitą pobūdį. Jeigu vyskupijose “pasauliečiai” kunigai daugiausia dirba parapijose, Jėzaus Draugijoje kunigai yra administratoriai, tiksliųjų mokslų profesoriai, mokslininkai, įmonių darbininkai, neparapinių įstaigų kapelionai. Pagal dokumentų patvirtintą dėsnį, jėzuitui kunigui joks darbas nėra svetimas, netinkamas, o dirbtina kunigui ten, kur labiausiai reikia, kur kiti nedirba, kur platesnė nauda. Vienuolija turi kunigų tam, kad galėtų kuo plačiau žmonėms tarnauti.

     Kongregacijos raštas pereina visą kunigystei auklėjimo laikotarpį su kiekvienam tarpsniui būdingais išgyvenimais. Kai bendramečiai augina savo šeimas, kunigo pastangos paveikia daug šeimų, bendruomenių, skirtingų luomų žmones ir visuomenę. Kai kiti augina savo vaikus, jis užsiima ugdyti solidarumą žmonių tarpe. Kai vyresnio amžiaus kunigas lieka vienas, jis tuo labiau ryškiai mato, kad jo atrama ir likimo dalis yra Dievas.

Jėzuitai broliai

     Dalis (šiuo metu dešimt nuošimčių) vienuolijos narių yra broliai jėzuitai. Jų reikalais pasitarimas vyko Lojoloje, Ispanijoje, pusmetį prieš šį sąskrydį, ir dalis nuosprendžių buvo pritaikyti visuotiniame suvažiavime. Labai aiškiai nusakyta, kad pas jėzuitus tėra vienas pašaukimas, išreiškiamas skirtingais būdais kunigų jėzuitų ir brolių jėzuitų. Nustatyta, kad kunigais netapsiančių brolių auklėjimas ir lavinimas turi būti kuo labiau toks pat, kaip kunigų, įskaitant teologinį išsilavinimą, kalbų pažinimą. Pirmą kartą 455 metų senumo vienuolijoje nustatyta, kad broliai gali būti išrinkti į provincijos kongregacijas (seimus, vyksiančius kas ketverius metus) ir į generalines kongregacijas kaip ši, kurioje buvo pašaukti septyni broliai nariai. Kartais manoma, kad broliai imasi virtuvės, sodo, techniškų darbų arba kad kaip luomui gali stigti mokslo, tačiau broliai yra ir profesoriai, ir dailininkai, administratoriai, redaktoriai ir t.t. pagal kiekvieno sugebėjimą ir apaštalinius poreikius.

     Trumpas dokumentas apie pašaukimų skatinimą išryškina vienuolijos užduotį drauge su kitais padėti jauniems žmonėms surasti savo gyvenimo pašaukimą, pagrįstą Krikštu — vis besivystančiu sutapimu su Kristumi. Teigiama, kad nedrąsiai kalbinami ar skatinami jauni žmonės prie šio būrelio prisijungti, ir kad tenka sąmoningiau čia pasispausti — ne dėl kunigų ar jėzuitų stokos, bet dėl darbo kiekio, dėl didesnės užduoties.

Bažnyčiai Bažnyčioje

     Dokumentas “Tinkama laikysena Bažnyčioje” liečia jautrius klausimus, nes jėzuitai amžinai savo darbu, moksliniais tyrimais, straipsniais ir pasisakymais įkliūva į Bažnyčioje atsakomingų asmenų nemalonę, dėl kurios ordino vadovybei tenka Vatikane aiškintis. Dar labiau laikysena liečia Bažnyčią, kurios institucinė išraiška norom nenorom vienur susijusi su visuomenine jėga, kitur — su privalumais, dar kitur — priešiškai visuomenės ar krašto valdžios vertinama. Kaip Bažnyčiai ir Bažnyčioje pasišventę jėzuitai gali kuo veiksmingiau laikytis, kad Bažnyčia būtų vis labiau tokia, kokia ji pašaukta būti?

     Vatikanas II įnešė dvi ryškias Bažnyčios savybes, kurios sunkiai ir palengva vystosi: vyskupų bendra atsakomybė už Bažnyčią ir pasauliečių veiksminga atsakomybė tikinčiųjų šeimoje, Dievo tautoje (kaip Susirinkimas Bažnyčią vadina). Ir visuomet, per tuos tris dešimtmečius, Bažnyčią veikia pasaulinės srovės, kultūros, ir teologams tenka rūpintis, kad krikščioniškoji tradicija būtų suvokiama ir vertinga šių laikų pasaulio žmogui. Čia būna įtampos su Bažnyčios vadovybe ir skaudžių atvejų, kaip tik už pačią ištikimybę Bažnyčios mokymui ir vadovybei. Labai paprastas pavyzdys būtų dabartinio popiežiaus paliepimas jėzuitams visur puoselėti Vatikano II reformas, kaip kūrybingai gyventi Bažnyčioje, kaip kūrybingai būti ištikimais visuotinei tradicijai įvairiausiose aplinkose?

Moterų vaidmuo

     Jėzuitų pastangos palaikyti popiežiaus Jono Pauliaus II norą moterų lygybę paversti tikrove randa atgarsį dokumente apie jėzuitus ir moterų vaidmenį Bažnyčioje bei visuomenėje. Atsižvelgdami į skirtingas pažiūras įvairiose kultūrose bei visuomenės santvarkoje, jėzuitai teigia, kad reikia atsiversti nuo vyriškos giminės vyravimo ir vertinti moterų įnašą Bažnyčioje, kurioje, pagal krašto kultūras, ne visos moterys jaukiai jaučiasi.

     Pirmasis būdas padėčiai pagerinti yra moteris išklausyti, išgirsti, vystyti solidarumą su sąjūdžiu už moterų teises, kovoti prieš išnaudojimą bei piktnaudžiavimą, o jėzuitų darbuose bei įstaigose platinti patariamą bei sprendžiamą vaidmenį. Pabrėžtas moterų vienuolių šimtametis ir platus įnašas Bažnyčioje, ypač jaunimo auklyboje. Rūpinamasi mergaičių bei moterų švietimu ten, kur švietimas joms užkirstas.

Su bendradarbiais

     Dokumentas apie bendradarbiavimą su pasauliečiais prasideda kitokiu negu įprastiniu požiūriu: net jėzuitų vadovaujamose įstaigose vienuolijos nariai yra pasauliečių talkininkai labiau negu pasauliečiai įstaigos tarnautojai. Tai reiškia, gerbti pasauliečių pašaukimą Krikštu ir drauge vystyti mokyklos, centro ar kito apaštalinio darbo užduotį. Jau yra jėzuitų mokyklų, kurių vedėjai yra pasauliečiai, o švietimo įstaigos pobūdis ir kryptis lieka ir vyksta pagal ignacišką įkvėpimą.

     Artimiau bendraujama ir remiami sąjūdžiai, kurie susiję su jėzuitais, išlaikant jų savitumą ir savarankiškumą — Krikščioniško gyvenimo bendruomenės (seniau vadintos “so-dalicijomis”), Jėzuitų savanorių vienetas, Jėzuitų mokyklų bei universitetų buvusių studentų draugijos, Maldos apaštalavimo sąjūdis.

     Įvairiose šalyse jau kilo klausimas apie teisinį ryšį tarp Jėzaus Draugijos ir pasauliečių, dirbančių su jėzuitais. Kongregacija šiuo metu nepalaikė tokio ryšio su pasauliečių grupėmis, tačiau dešimtį metų vystytinas ryšys su asmenimis, su kuriais artimiau dirbama ir gyvenama. Kai kurios vienuolijos turi trečiuosius ordinus, modernios vienuolijos pasauliečius bendradarbius ar bendrus, kurie tam tikrais įžadais ar metinėmis sutartimis su vienuolija susiję ir vienuolijos vadovybės siunčiami sutartą uždavinį vykdyti.

Parapijos ir kiti darbai

     Pirmą kartą Generalinė kongregacija priėmė nuosprendžių ryšium su šiuolaikiniu ryšių pasauliu. Komunikacijos priemonės vis labiau sudaro naują ir atskirą kultūrą nuo tradicinės, o šioje kultūroje reikia manytis, jeigu Evangelija ja ir joje turi reikštis. Nusakoma jėzuitams studentams giliau su šiomis priemonėmis susipažinti ir jomis naudotis, įžvalgiai vertinant jų poveikį žmonių (ir savo) galvosenai, elgsenai.

     Toks pat trumpas raštas skirtas viduriniam, pradiniam ir priešmokykliniam auklėjimui, pripažįstant, kad asmens vertybės ugdomos labiausiai jauniausiajame amžiuje. Paminėtas ir nemokyklinis auklėjimas, kuris besivystančiuose kraštuose labai reikšmingas, pvz., “Tikėjimas ir džiaugsmas” sąjūdis Lotynų Amerikos šalyse, suaugusių (“liaudies”) švietimas ten, kur dar yra daug neraštingų žmonių, ypač moterų.

     Taip pat pirmą kartą visos vienuolijos seimas pasisako apie parapinį darbą, nors paskirose šalyse (kaip JAV) jau dešimtmečius remiamasi jėzuitiško pobūdžio parapijų gairėmis. Šv. Ignaco laikais atsisakyta parapijų, kadangi jos buvo surištos su pastoviomis dvarų pajamomis, o užtikrintos pajamos priešingos vienuolijos nuostatai dvasinius patarnavimus nemokamai teikti. Beveik pusketvirto tūkstančio jėzuitų dirba parapijose, ar savo, ar vyskupijos; raštas primena bruožus, kurie tokiai parapijai būdingi, pvz., kova už teisingumą aplinkoje, dėmesys kiekvienam asmeniui, rūpestinga šalpa, rekolekcijų (Šv. Ignaco Dvasinių pratybų) puoselėjimas, gerai ugdoma liturgija, suaugusių švietimas, išskirtinis dėmesys nuo Bažnyčios atitolusiems ar atstumtiesiems.

Š     iame rašinyje paminėti ryškesni 77 d. trukusio posėdžio nuosprendžiai. Kiti liečia labiau vidinį gyvenimą ir ilgainiui pačios vienuolijos gyvenimą ryškiau atnaujina. Pusė viso darbo skirta atnaujinti Jėzaus Draugijos teisyną po Vatikano II ir po 1983 m. naujojo Bažnyčios teisyno.

Provincijų atstovai kovo 22 d. išsiskirstė, gerai suvokdami, kad visų nuosprendžių esmė yra juos vykdyti, įgyvendinti, kad kuo veiksmingiau vyktų “tarnyba sieloms”.