Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

PASKUTINĖ NAKTIS SU MAMA

(Novelė Vėlinėms)

Giedrė Garlaitė

     Mergaitė stovėjo prie mamos karsto iš visų pusių apsupto gėlių puokštėmis, vainikais ir žvakėmis, ir žiūrėjo, žiūrėjo, žiūrėjo... Sulaikiusi kvapą, tarsi bijodama, kad nuo menko oro virptelėjimo nesusiūbuotų ir neužgestų tų dviejų nakčiai paliktų žvakių šviesa. Nieko daugiau kambaryje nebuvo, tik ji ir tamsa. Ir dar žvakių šviesa, kuri iš juodos nakties išplėšė tik nedidelį plotelį, kuriame...

      Ak, ji apie tai negalvojo, tik žiūrėjo į mamos veidą, visa savo esybe tarsi siurbė tą vaizdą, tą paskutinį vaizdą... “Juk šiandien paskutinė naktis”, — dingtelėjo mergaitei. Ir ji vėl žvilgsniu glostė išbalusį mamos veidą, sunertas rankas. “Ne, to negali būti!” — kažkas atkakliai tvirtino mergaitės viduje. — Mamytė gyva. Ji skrajoja po šį kambarį, mato mane. Argi aš galiu dar ko nors norėti? Mamyte brangioji, aš tave myliu ir mylėsiu visada. Tu visą laiką būsi čia, tu niekada nepaliksi savo dukrytės”. Mergaitė stovėjo ir žiūrėjo. Ji neverkė, ne. Kam verkti, jeigu ji jautė savo mamytę čia, šalia savęs? Kam verkti, jeigu jos buvimas toks akivaizdus, jeigu jos buvimo pripildytas visas oras?

      Mergaitė atsisėdo ant suolo pasienyje ir užsimerkė. Dabar tylos niekas nebetrikdė, tik retkarčiais sutraškėdavo žvakės. “Kaip gera, kad visi miega, kad giminės nesėdi čia, nors jiems tai priderėtų, — mąstė ji. — Kaip gerai, kad jie nesvaido užuojautos kupinų žvilgsnių, neguodža ir nevadina 'vargšu vaiku' ar 'našlaitėle'. Kokie jie veidmainiai. Atsisėda prie karsto ir vaizduoja nelaimingus, vos tik kas svetimas ateina. O kai lieka vieni, jaudinasi, kad tiek mažai mamos užgyventa, kad, visiems pasidalijus turtą, už tuos pinigus galės tik padengti laidotuvių išlaidas ir šį tą nupirkti. Jie, išėję už durų kokiu nors reikalu, garsiai kvatojasi iš kitų sąmojo. O juk mano mamytė čia guli”.

      Mergaitė atmerkė akis, tačiau jos žvelgė kažkur į tolį, nieko nematydamos. Užsigalvojusi ji net nejuto, kaip bėga laikas. Staiga kambarys beveik visai dingo tamsoje. Baigė degti viena žvakė. Mergaitė atsidususi pakilo ir į žvakidę įstatė naują, kvepiančią žvakę. Jai tiesiog sukosi galva nuo degančių žvakių bei vystančių gėlių kvapo. Ji nuėjo prie lango, o jos atsargūs žingsniai aidėjo tyloje. Mergaitė atvėrė girgždatį langą. Į kambarį pūstelėjo gaivinanti oro srovė, kvepianti nakties ir augalų kvapu. Žvakių liepsna sulingavo, tačiau niekas daugiau nepasikeitė kambaryje. Mergaitė atsirėmė alkūnėmis į palangę ir traukė į save drėgną, gaivų orą. “Kaip trošku kambaryje, — galvojo ji. — Kur tik tekdavo eiti į laidotuves, visur būdavo toks baisus mirštančių gėlių ir traškančių žvakių kvapas. Man tai visuomet keldavo slogią baimę. Tos gėlės... Mama mėgdavo, kai namuose daug gėlių. O aš ne. Kai tik namas pakvipdavo ievų ir narcizų, vasarą — rožių kvapu, aš sakydavau, kad namai kvepia laidotuvėmis. Mama juokdavosi, švelniai vadindavo kvailute. Bet juk tai tiesa! Niekas man jos nepaneigs. Ypač dabar”.

      Mergaitė pravėrė langą ir atsisuko į mamą. Vėl žvelgė į jos tokį gražų ir gerą veidą. “O juk tu gyva, mamute, — mintyse kalbėjo ji, — aš jaučiu tavo dvasią, tavo geruną, meilę ir šilumą. Siame kambaryje. Ir visuomet jausiu. Man taip gera su tavimi”. Žvakių liepsnelės išaugo į didžiules liepsnas. Mergaitė paėmė nuo suolo žirkles ir lėkštutę su nukarpytais dagčiais. Ji rūpestingai apkarpė žvakes, kad liko tik du maži žiburiukai. Paskui padėjo viską j vietą ir pažvelgė į mamą. Jai pasirodė, kad mamos veidas labai pasikeitė per tas dvi ar tris minutes. Atsargiai ji palietė mamos plaukus, paskui rankas. Ir krūptelėjus atšoko. “Mamyte, - sudejavo ji. - Nejaugi tai tiesa? Nejaugi tiesa, mamyte?” Žvakių šviesa susiliejo į šviesią dėmę, o veidus nudegino karčios ašaros. “Nejaugi tai tiesa? - kartojo mergaitė. - Duok, mamyte, aš tau sušildysiu rankas, duok. Mano rankos šiltos. Tau irgi pasidarys šilta. Pamatysi. Prisimeni, kaip aš tau kadaise šildydavau sugrubusias rankas? Tu tada taip meiliai man šyp-sojais. Kodėl dabar nesišypsai? Juk aš dabar taip pat šildau tau rankas. Gal jau pradedi atšilti? Kodėl nieko nesakai, mamute? Juk tu mane taip myli. Kodėl tu tokia išbalusi? Gal tau ką skauda? Mamyt, kodėl tu tyli, kodėl tyli? — staiga, kaip pablūdus, sušuko mergaitė.

      - Kodėl tavo rankos tebėra šaltos?

      Tuo metu į kambarį atbėgo žmonės, atplėšė mergaitę nuo motinos. Davė atsigerti vandens ir nuvedė gulti. Mergaitė nebesipriešino, jautėsi visiškai bejėgė, ji nieko nesakė žmonėms, tik jautė širdyje didžiulę tuštumą. Tuštuma, kurios galbūt jau niekas niekada nebeužpildys...

      Išaušo diena. Į namus priėjo daugybė žmonių. Daugelio jų akyse spindėjo ašaros. “Ko jie verkia?” — nesuprato mergaitė, bet staiga pažiūrėjo į mamos rankas. Jos buvo kažkokios matinės, ne tokios, kokios kadaise glostydavo dukrytės galvelę. Jos buvo matinės ir šaltos, jos nejudėjo. Jos nebeglostė dukrytės, kurios skruostais bėgo ašaros.

      Giminės, susėdę ant suolo, apkalbinėjo ateinančius žmones. Mama jiems nerūpėjo.

      Mergaitė sėdėjo giminaičių tarpe, nes jie to norėjo, bet ji negalėjo klausytis tokių kalbų! Ji išbėgo į lauką. Žmonės kambaryje tik palingavo galvas: vargšė našlaitė.

      Po kiek laiko mergaitę, sėdinčią po medžiu, surado teta ir tarė:

      —    Eik atsisveikinti su mama.

      Mergaitė nuėjo į vidų. Atsistojo mamos galvūgalyje ir, taip kaip naktį, neatitraukdama akių, žiūrėjo į ją, tarsi norėdama, kad šis paskutinis vaizdas išliktų atmintyje visą gyvenimą.

      — Pabučiuok mamytę, — pasakė kažkas jai už nugaros.

      Mergaitė baikščiai apsidairė, bet nepaklausė. Ją nukrėtė šiurpas, toks kaip naktį, kai palietė mamos rankas.

      —Pabučiuok, na, pabučiuok gi, - vėl kažkas pasakė.

      Mergaitė pajuto, kaip kažkieno stiprios rankos kilstelėjo ją aukštyn, kad būtų lengviau pasiekti pabučiuoti mamą.

      —    Ne! - staiga verkiančiu balsu sukliko ji.

      Vos tik pajuto žemę jo kojomis, puolė bėgti laukan. Bet kažkas sugavo ją ir laikė glėbyje tol, kol nurimo. Mergaitė matė, kaip giminės bučiavo jos mamą, kaip paskui uždengė karstą. Ji su kitais ėjo paskui mašiną, vežančią jos mamytę. Daugelis piktinosi, kad mergaitė neverkia. Jie nesuprato, kad mergaitė paliko mamą namuose, kambaryje, kur naktį traškėdamos degė žvakės, kur gėlės skleidė laidotuvių kvapą, kur buvo taip gera sėdėti ir jausti mamą. .. Mergaitė tik vieno nežinojo — kad jai neilgai teks būti namuose, tame kambaryje, kur ilgais žiemos vakarais sėdėdavo su mama, klausydavo jos tokio mielo ir švelnaus balso ir užmiršdavo viską pasaulyje. Ji nežinojo, kad greitai turės palikti namus, kuriuose nuo šiol gyvens mamos dvasia. Ji dar nežinojo...