Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Žmogaus tobulėjimo kelias

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Jurgita Jokimavičiūtė

    Kas yra tobulumas? Jeigu tai yra sielos ir kūno harmonija, tai joks gyvis, išskyrus žmogų, tabulėti negali, nes neturi sielos. Galbūt šuo, koks jis bebūtų, yra visiškai tobulas, nes nieko negali pakeisti... Kiek kitaip yra su žmogumi. Jis tarsi dvigubas. Žmogaus kūnas visiškai priklauso sielai (taip, kaip mūsų butas mums), nes siela gyvena kūne. Dėl to žmogus, keisdamasis siela, keičiasi ir kūnu. Visgi yra nemaža žmonių, manančių, kad siela neegzistuoja, o kūnas duotas tam, kad juo būtų tenkinami proto ir jausmų geiduliai. Medicina pažengusi tiek, kad gali patrumpinti ar pailginti turtingesniajam nosį ir tuo galbūt suteikti jam didžiulę ir pilnutinę laimę. Tik kažin, ar ilgam... Žmogus nuolat nerimsta, visada jam ko nors neužtenka, visada trūksta kažko, ko pats suvokti negali.

    “Tarp supratimo, kurį mums gali duoti mokslas apie žmogų, ir to, koks jis iš tiesų yra, glūdi toks skirtumas, kaip tarp gerai paruošto nedidelio miesto plano ir intymaus jo gyventojų gyvenimo”. (Lekont de Nuji).

    Kaip žmogus supranta laimę? Tai pinigai, namas, daug draugų, keletas mašinų, pasilinksminimai, alkoholis, narkotikai... Ir visa tai diena po dienos. Tai, kas teikia kūnui malonumą, o protą priverčia manyti, kad atėjo pagaliau laimė, kad pagaliau aš laisvas ir nuo nieko nepriklausomas.

    Lengva ir gera apgaudinėti save, bet anksčiau ar vėliau ta “laimė” nusibosta. Pažįstu vieną žmogų, anksčiau gyvenusį panašų gyvenimą, aiškų, ne už savo, o už vogtus pinigus... Pradžia buvo šauni: sąžinė tyli, kūnas džiaugiasi, protas miega. Vėliau — pasilinksminimai iš neturėjimo ką veikti. Bet atėjo rytas, kai norėjosi bėgti nuo visko ir visų, kai atrodė, jog jei parkristum ant sniego, jis liktų juodas ir purvinas... Nejaugi žmogaus siela prakalbėjo?

    Manau, siela prakalba kiekvienam. Anksčiau ar vėliau. Per vėlu nebūna. Kartais net paskutinės gyvenimo akimirkos, paskutinės mintys visiškai pakeičia žmogų. Tačiau, manydamas, kad visuomet spės gailėtis ir tobulėti, net braidžiodamas purve, žmogus išduoda savo sielą, atskirdamas ją nuo kūno.

    Tobulėjimas - žmogaus protui sunkiai suvokiama sąvoka. Kartais likimas žmogui siunčia nepagydomą ligą, kurios dėka protas įgauna begalinės jėgos, pasiryžimo ir valios. Galbūt Vydūnas būtų miręs 20-ies metų, jeigu ne toji jėga jo proto... Skaitydama Vydūno biografiją, aš galiu numanyti, kad apskritai žmogaus tobulėjimo kelias yra toks pat sunkus, kaip ir ne kiekvienam suvokiamas. Aš žinau - nenoriu tos laikinosios laimės, taip pat nenoriu išduoti savo sielos, savo antrojo “aš”. Aš nenoriu būti tuščiu žmogumi, nes “kurs pats yra vargšas, nieko negalės kitiems suteikti. Kurs pats yra tuščias, negalės nieko pildyti. Kurs pasiduoda visokiems niekams, tojo asmenybės turinys ir bus niekis” (Vydūnas).

    Aš nenoriu egzistuoti kaip tuščia asmenybė, nes vargu, ar galėčiau tada vadintis asmenybe, o ne paprasčiausia pilkos masės dalele. “Akyliai pažiūrėję, pamatysime, kad daugelis didžiausią gyvenimo dalį iššvaisto blogiems darbams, nemažą dalį - dykinėjimui, o visą gyvenimą apskritai ne tam, kas reikia” (Seneka). Vadinasi, tam, kad mano gyvenimas nepraeitų veltui, aš turiu dirbti. Kūnas turi dirbti sielai, o siela - kūnui. Galbūt tai jau galėtume pavadinti sielos ir kūno harmonija. Kadangi žmogaus tobulėjimas yra lyg kelias, kuriuo eina asmenybė, tai jis turi pradžią. Kaip ir visos pradžios - ji sunki. “Nesant tauriu, reikia nors pasistengti žengti aukšto žmoniškumo taku. O pasistengti visu pasiryžimu, nors ir tektų kažin kiek kartų suklupti” (Vydūnas).

    Galiu daryti išvadą - klupimas kelyje yra būtinas, kad vis atsinaujinančiu pasiryžimu stiprėtų valia, kuri padeda tobulėti. “Viduje kaupties reikia vien, norint esmingam būti ir nebūti priklausomas nuo to, kas pragaištinga” (Vydūnas). Pradėjęs eiti tobulėjimo keliu, žmogus nebenori grįžti atgal, dėl to turi vengti savo sielos ir kūno priešų. “Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais” (Ef 4,22).

    Ar galiu aš abejoti tobulėjimo kelio vertingumu, kai šitiek žmonių, gyvenusių įvairiuose amžiuose, man kalba knygomis, kad tik tobulas žmogus yra asmenybė ir tik toks jis gali išlikti... Negaliu abejoti, nes nieko negaliu paneigti. Belieka eiti keliu...

    “Kitus įveikti gali daug kas, save įveikti gali tik žmogus”.