Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

LIETUVA PAMINĖJO 125-ĄSIAS TUMO-VAIŽGANTO GIMIMO METINES

    Sukako 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas, publicistas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.

    Šią sukaktį minėjo įvairių Lietuvos vietų žmonės. Rašytojo gerbėjai rinkosi ten, kur jo gyventa, kurta, dirbta tautos labui.

    Tądien Svėdasų bažnyčioje vyko sakralinės muzikos koncertas, kuriame dalyvavo šios ir Anykščių, Kupiškio bei Pasvalio bažnyčių chorai, buvo aukojamos šv. Mišios. Vaižganto valandoje Svėdasų bažnyčioje dalyvavo jo kūrybos tyrinėtoja profesorė Aldona Vaitiekūnienė.

    Susirinkusieji taip pat parymojo prie literatūros klasiko paminklo Svėdasuose, aplankė jo gimtinę Maleišių kaime, kadaise lankytą senąją Kunigiškių pradžios mokyklą.

    Renginiai, skirti Juozo Tumo-Vaižganto 125-osioms metinėms paminėti vyko ir Kaune. Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kuri betarpiškai mena kunigo J. Tumo balsą, buvo laikomos šv. Mišios. Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje vyko popietė, priminusi ir naujai atskleidusi buvusio jos seminaristo, kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo J. Tumo-Vaižganto asmenybės ir kūrybos vertę. Apie ją kalbėjo profesorė V. Zaborskaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas V. Martinkus, seminarijos rektorius monsinjoras R. Rimeikis, dainavo ir giedojo choras “Salutaris”.

    Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikė didžiulė paroda, kurioje buvo eksponuojami J. Tumo-Vaižganto daiktai, paveikslai, autografuotos knygos, rankraščiai, fotografijos, unikalūs dokumentai.

    J. Tumo-Vaižganto asmeninė biblioteka, turinti apie tūkstantį unikalių knygų, N. Lietuvininkaitės saugoma ir globojama Kauno technologijos universiteto bibliotekoje. Ten taip pat buvo galima pamatyti Vaižganto jubiliejui skirtą ekspoziciją. (Lietuvos rytas Nr. 192)

VESTFOLDO GRAFYSTĖS PARODOS METU PASIRAŠYTI 87 NAUDINGI KONTRAKTAI

    Pasibaigė daugiau kaip savaitę trukusi Norvegijos Vestfoldo grafystės paroda Kaune. Pasak vieno iš organizatorių, Vestfoldo savivaldybės atstovo spaudai Oisteino Bjorviko, parodos pasisekimas pranoko organizatorių lūkesčius. Per devynias dienas apsilankė 6 tūkstančiai žmonių, tarp Norvegijos ir Lietuvos verslininkų užsimezgė kontaktai.

    Kai kurios firmos jau dabar Lietuvoje pardavinėja žinomas savo kokybe norvegiškas picas, tačiau, pasak norvegų verslininkų, labiausiai Lietuvoje stinga pigių ir kokybiškų žuvies produktų, kurių gausu Norvegijoje. Norvegų verslininkus savo ruožtu domina, jų nuomone, pigūs ir kokybiški lietuviški baldai, tekstilės, keramikos gaminiai, mediena. Su Šiaulių įmone “Venta” jau susitarta dėl kėdžių gamybos pagal norvegų projektą, panaudojant vietinę medieną, o įmonėje “Granitas” planuojama apdirbti visame pasaulyje apdailos darbams plačiai naudojamą Norvegijos Larviko miesto apylinkėse randamą akmenį larvikitą, kuris apdirbti dabar vežamas net į Italiją. Paskutinis, 87-asis, kontraktas dėl baldų gamybos buvo pasirašytas, likus valandai iki parodos uždarymo.

    Pasak Vestfoldo bendradarbiavimo su Kaunu projekto vadovo Oddjomo Oygardo, apie 35 tūkstančius litų kainavusi paroda savo tikslą pasiekė, nes svarbiausias “biznis” yra draugystė ir bendradarbiavimas. Kol kas vienintelė jo dėmė esanti tik prastas Lietuvos muitininkų darbas, dėl kurio parodos organizatoriams atsirado nenumatytų prob-lemų.(Lietuvos rytas Nr. 192)

MAŽIAU KAIP PER METUS

    Alytaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje spalio 1 d. užregistruota 500 santuokų ir 370 ištuokų. Dažniausia skyrybų priežastis — alkoholizmas ir neištikimybė. Daugiausia išsituokia 5-10 metų kartu gyvenusios šeimos, jų amžiaus vidurkis 30-40 metų. Skiriasi ir pagyvenę vieną mėnesį, ir visą gyvenimą, jau išauginę vaikus.

    Tik trys poros per minėtą laiką atsiėmė santuokos pareiškimus. O nepilnamečių kiekvieną šeštadienį tuokiasi 2-3 poros.(Lietuvos aidas Nr. 203)

PAMINKLAS NYKSTANČIAM KAIMUI

    Ignalinos rajone, Gervelių kaime, gyvena broliai Petras ir Juozas Martinkėnai. Abu jau pensinio amžiaus, nedaug mokslų ragavę kaimo vyrai užbaigė didžiulį darbą: ne vienerius metus rinko laukuose akmenis ir vežė juos į kaimą. Akmenis ne bet kokius, o tokius, kad, pasak Juozo, be dviejų traktorių jų nei paveši, nei parisi, nei į vietą pastatysi. Juozas Martinkėnas (akmenų vežimu jis daugiausia rūpinosi) į Gerveles sutempė dvidešimt riedulių. Dabar pūpso jie kiekvienoje kaimo sankryžoje, prie kiekvieno Gervelių takelio.

    O Petrui Martinkėnui kartą dingtelėjo mintis: “Praeis dar dešimtis kita metų, iškeliaus Anapilin paskutiniai Gervelių žmonės, ir niekas nė nesužinos, kad čia gražaus sodžiaus būta. Reikia, kad žinotų”. Ir nukalė iš metalo užrašą, skelbiantį, kad dar prieš karą Gervelėse gyveno 136 žemdirbiai (šiandien likę tik 39 daugiausia pensinio amžiaus gyventojai). Užrašą pritvirtino prie vieno brolio atridento akmens pietinėje kaimo pusėje. Taip atsirado paminklas nykstančiam lietuvių kaimui.(Lietuvos aidas Nr. 190)

KRETINGOJE AKMENOS KRANTINĖS IŠSAUGOJO NIEKINAMŲ KAPŲ ATMINIMĄ

    Kasdami per Akmenos upę požeminių įrenginių trasą, darbininkai aptiko 4 stelas su užrašais vokiečių kalba. Dabar jos saugomos muziejuje. Trijų stelų viršutinėje dalyje iškalinėtas vokiečių kareivio šalmas ir “Geležinis kryžius” — garbingiausias vokiečių kareivių apdovanojimas. Vienoje stelų — data: “1914-1918”. Kai kurios pavardės, iškalinėtos vokiečių kalba, yra lietuvių kilmės: Albužys, Romeika, Duoblys, Gužauskis. Šios stelos į Kretingą pateko iš Klaipėdoje buvusių Pirmojo pasaulinio karo karių kapinių, kurios sovietmečiu buvo sunaikintos ir jų vietoje įsteigtas poilsio parkas. Kapines ardant, pasirodo, dalyvavo tuometinio Kretingos pramonės kombinato darbininkai, kurie kelis sunkvežimius paminklų atgabeno į Kretingą Akmenos upės krantinėms sustiprinti.(Respublika Nr. 196)

JAU BŪNA IR TAIP

    Ignalinoje vienuoliktos klasės moksleivis, miške radęs žmogaus pamestus dokumentus (du vairuotojo pažymėjimus ir techninį automobilio pasą), nutarė pasipelnyti. Iš pametusiojo primygtinai pareikalvo 100 JAV dolerių arba grasino dokumentus suplėšysiąs ar nuvešiąs į Vilniaus turgų, kur tokios radybos kainuojančios dvigubai brangiau. Po ilgų derybų dokumentai buvo atiduoti už 300 Lt. Tokiam sūnaus poelgiui pritarė ir jo motina. (Lietuvos aidas Nr. 202)

"NAUJOJI ROMUVA" — ATNAUJINAMAS LEIDIMAS

    1931-1940 metais Juozo Keliuočio leista “Naujoji Romuva” vėl pradeda gyvuoti. Trečius metus Vilniuje veikiantis “Naujosios Romuvos” bičiulių klubas buvo toji terpė, kurioje atsirado ir buvo puoselėjama viltis atgaivinti žinomiausią prieškario Lietuvos kultūros gyvenimo metraštį. Šiemet viltis virto kūnu. Atnaujinto leidinio steigėjai — M. Bloznelis, L. Dambrauskas, A. Juozaitis, redaktorius — V. Daunys. “Regnum” fondas, ėmęsis leisti žurnalą, skelbia 1995 metų prenumeratą. Pirmajai pradžiai žurnalas pasirodys kas mėnesį (J. Keliuotis leido savaitraštį).

    “Naujoji Romuva” — tai 60 psl. tautinio, krikščioniško ir universalaus kultūros gyvenimo panorama. Esama diskusijos nepasaulėžiūrinės politikos klausimu, teatro, poezijos, meno... Speciali vieta skiriama Oskarui Milašiui, skelbiama didelis pluoštas jo kūrybos ir tyrinėjimų. Pirmą kartą pateikiama visa lietuviškoji O. Milašiaus bibliografija.

    Pirmasis numeris pažymėtas simboliška liepos 7 diena (tą dieną 1940 m. sustojo “Naujoji Romuva”), o bendroji numeracija — 495. (Respublika Nr. 196)