Tie Lietuvos vaikai...
Viena priešmokyklinio amžiaus mergytė, atvykusi iš Lietuvos, buvo jau susipažinusi su jos mamytės drauge, garbinga moterimi. Kartą ta moteris, vėl sutikusi mergytę, klausia, koks jos vardas.
— Tai jau turėtum žinoti, — atsako mergaitė.
— Aha ... O ar tu žinai, koks mano vardas?
— Aš tavęs to ir neklausiu, — atšauna mažoji “filosofė”.
★ ★ ★
Neseniai buvusiame vyskupų sinode Romoje buvo daug kalbama apie rimtus dalykus, bet kartais pasitaikydavo išgirsti ir linksmų anekdotų. Vienas dvasininkas iš Vengrijos taip kai kuriuos sinodo dalyvius pralinksmino:
— Antrasis Vatikano susirinkimas įvedė daug reformų, bet į trečiąjį Vatikano susirinkimą vyskupai jau suvažiuos su savo žmonomis, o į ketvirtąjį — vyskupės su savo vyrais...
★ ★ ★
Vyro ir žmonos santykiai
Prieš vedybas jis kalba, o ji tik klausosi. Medaus mėnesį — ji kalba, o jis klausosi. Po kelerių metų — abu kalba, o kaimynai klausosi.
★ ★ ★
— Ar kas nors telefonavo, kai manęs nebuvo namie? — klausia viršininkas savo sekretorę.
— Taip, daug kas skambino, bet visi skambinimai buvo man asmeniškai.
★ ★ ★
— Aš niekad apie kitą blogai nekalbu, jokio žmogaus neapkalbinėju, — giriasi viena moteriškė kitai.
— Tu jokiu būdu ir negali to padaryti, — atsako antroji.
— Kodėl?
— Juk tu visuomet tik apie save tekalbi.
★ ★ ★
— Pasakyk, Jonai, man atvirai, ar tarp tavęs ir mano dukros yra kas nors? — klausia tėvas sutiktą įtariamą savo dukters draugą.
— Taip yra... tai Tamsta
★ ★ ★
— Algiuk, aš norėčiau, kad tu užaugęs būtum džentelmenas, — sako tėvas savo sūnui.
— Ne, tėveli, aš nenoriu būti džentelmenas, aš noriu būti toks, kaip tu.
★ ★ ★
— Kodėl Tamsta savo bylai vesti paėmei moterį advokatę?
— Dėl to, kad moterų pusėje visuomet teisybė...