Tie Lietuvos vaikai...

Viena priešmokyklinio amžiaus mergytė, atvykusi iš Lietuvos, buvo jau susipažinusi su jos mamytės drauge, garbinga moterimi. Kartą ta moteris, vėl sutikusi mergytę, klausia, koks jos vardas.

—    Tai jau turėtum žinoti, — atsako mergaitė.

—    Aha ... O ar tu žinai, koks mano vardas?

—    Aš tavęs to ir neklausiu, — atšauna mažoji “filosofė”.

★ ★ ★

Neseniai buvusiame vyskupų sinode Romoje buvo daug kalbama apie rimtus dalykus, bet kartais pasitaikydavo išgirsti ir linksmų anekdotų. Vienas dvasininkas iš Vengrijos taip kai kuriuos sinodo dalyvius pralinksmino:

—    Antrasis Vatikano susirinkimas įvedė daug reformų, bet į trečiąjį Vatikano susirinkimą vyskupai jau suvažiuos su savo žmonomis, o į ketvirtąjį — vyskupės su savo vyrais...

★ ★ ★

Vyro ir žmonos santykiai

Prieš vedybas jis kalba, o ji tik klausosi. Medaus mėnesį — ji kalba, o jis klausosi. Po kelerių metų — abu kalba, o kaimynai klausosi.

★ ★ ★

—    Ar kas nors telefonavo, kai manęs nebuvo namie? — klausia viršininkas savo sekretorę.

—    Taip, daug kas skambino, bet visi skambinimai buvo man asmeniškai.

★ ★ ★

—    Aš niekad apie kitą blogai nekalbu, jokio žmogaus neapkalbinėju, — giriasi viena moteriškė kitai.

—    Tu jokiu būdu ir negali to padaryti, — atsako antroji.

—    Kodėl?

—    Juk tu visuomet tik apie save tekalbi.

★ ★ ★

—    Pasakyk, Jonai, man atvirai, ar tarp tavęs ir mano dukros yra kas nors? — klausia tėvas sutiktą įtariamą savo dukters draugą.

—    Taip yra... tai Tamsta

★ ★ ★

—    Algiuk, aš norėčiau, kad tu užaugęs būtum džentelmenas, — sako tėvas savo sūnui.

—    Ne, tėveli, aš nenoriu būti džentelmenas, aš noriu būti toks, kaip tu.

★ ★ ★

—    Kodėl Tamsta savo bylai vesti paėmei moterį advokatę?

—    Dėl to, kad moterų pusėje visuomet teisybė...