Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Knygos

KNYGA MŪSŲ LAIKMEČIUI IR ATEIČIAI

Kun. J. Boruta, SJ

     Mūsų knygynų lentynas pasiekė Karolio Voitylos (dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II) knyga “Meilė ir atsakomybė”, kuri pirmą kartą buvo išleista dar 1960 metais Lenkijoje.

     Lietuvišką R. Pliekaičio vertimą buvo planuojama išleisti pernai Popiežiaus vizito į Lietuvą proga, bet kaip dažnai pas mus atsitinka — lėšų trūkumas, spaustuvių nerangumas ir t.t., ir knyga pasirodė tik šiemet — 1994 m. — Jungtinių Tautų ir Vatikano paskelbtais šeimos metais, kai į šeimos problemas atkreiptas didesnis dėmesys. Gal ir gerai, kad taip atsitiko: Popiežiaus vizitas paskatino, priminė daug skaudžių mūsų visuomenės problemų. Visų kartu neišspręsime. Kiekvienai iš problemų apsvarstyti ir spręsti reikia skirti atskirą laikotarpi ir terpę, bendroje labai aktualių problemų “mišrainėje” jos nublanksta, nebeatrodo tokios aitrios ir skaudžios, kaip jos yra iš tiesų.

     Gera, kad ši knyga pasirodė, kai lietuvių kalba jau turime kitus programinius Vatikano dokumentus šeimos klausimu — Jono Pauliaus II Apaštališkąją Adhortaciją “Familiaris Consortio” (“Lumen” fondo leidykla, Vilnius 1994) ir Jono Pauliaus II “Laišką šeimoms” (“Kat. pasaulio” leidykla, Vilnius, 1994).

     Turbūt gera, kad knygą “Meilė ir atsakomybė” turime, kai mus pasiekė Tikėjimo mokslo kongregacijos laiškas dėl Šventosios Komunijos, priimamos išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusių tikinčiųjų bei aštrių diskusijų, šiuo klausimu vykstančių Vakarų šalyse, aidai.

     Gera, kad į šiuos doktrininius, programinius, kondensuotus dokumentus galime žvelgti turėdami knygą, gilia mąstytojo, etikos specialisto žvilgsniu pagrįstas tas doktrinines nuostatas. Iš kur visa tai kyla? Ką Bažnyčios “administraciniai potvarkiai” primena, į kur kreipia XX amžiaus pasimetusių žmonių žvilgsnį?

     Naudinga šią knygą perskaityti ir apmąstyti, kai besiruošiant Kairo konferencijai buvo surinkti statistiniai duomenys, liudiją, kokioje situacijoje esame mes, mūsų Lietuva šeimos moralės laikymosi srityje. Norisi tuos statistinius duomenis priminti.

     “Pagal abortų skaičių Lietuva Europoje nepralenkiama. Palyginkim Lietuvą, turinčią mažiau kaip 4 mln. gyventojų, kurioje atliekama apie 45 tūkstančiai abortų, ir Italiją su beveik 60 mln. gyventojų, kur atliekama apie 150 tūkstančių abortų. Gyventojų santykis 1:15, o abortų— 1:3, taigi abortų skaičiumi Italiją mes “pralenkiame” net 5 kartus! Na, o Šiaurės Europos šalis pralenkiame dar daugiau. Taigi esame tikri abortų čempionai Europoje!...

     Lietuvoje išsiskiria vidutiniškai 60% visų sudarytų santuokų, vėl taikome į “aukso medalius”, nes, kaip žinia, Vakarų Europoje skyrybomis pirmauja Danija ir Anglija, kur išsiskiria apie trečdalis šeimų (t.y. apie 30% m.p.), taigi Lietuvoje du kartus daugiau”. Lietuva nykstančių tautų grupėje. (“XXI amžius” Nr. 72, 1994.09.30).

     Taigi jei didžiuojamės užkonservuotu liaudišku “mažutėlių” primityviu tradiciniu tikėjimu, konservatyvia — t.y. laiko išbandyta sielovada ir labai dažnai kalbame, kokį didį pavojų iš Vakarų ateinančios religinio gyvenimo naujovės kelia mūsų aukštai lietuviškai tradicinei moralei, tai turbūt nežinia, kas nuo ko blogos įtakos turi saugotis. Vakarų nuostatos, kurios sąlygoja dvigubai mažesnį ištuokų skaičių, tikrai mūsų “nepagadintų”.

     Turbūt tikrai šeimų patvarumo neskatins ir jose nekurs “meilės ir atsakomybės” M. Valančiaus aprašytas, tačiau nepalaikytinas konservatyvios sielovados metodas:

     “Bliovė Petronėlė, kaip veršis, gėralo norėdamas, bet niekas neklausė. Skundėsi ant vaikiuko klebonui ir meldė, kad priverstų imti už moterį, klebonas jį pavadinęs barė ir sakė, kad paimtų Petronėlę, bet šis to daryti nenorėjo ir sakęs nekaltu esąs. Taip jaunitėlė mergelė nuo Viešpaties ir žmonių apleista, verkė be galo, pakol nesugriuvo...” (M. Valančius. Petronė ir jos priepuoliai).

     Jei vyresnės kartos tokio pobūdžio bandymai ir turėtų pasisekimo sovietmečio ir kitų sąlygų “sugadinto” jaunimo tarpe, tai tikrai tas pasisekimas būtų ne moralinės atsakomybės, o greičiau materialinės naudos (vyresniųjų pagalba taip sukurtai šeimai) siekimų rezultatas. Tokia “sielovada” tikrai tik padidina skyrybų skaičių.

     Matyt, teisingai yra pastebėjęs arkivyskupas Audrys Bačkis, kad “...vienintelė išeitis iš šios keblios padėties... kai vis daugėja išsituokusių žmonių, nelaimingų porų, kai jaunimas ryžtasi vedyboms nepasiruošęs, nežinodamas, kur eina, nesuprasdamas, ką reiškia meilės sakramentas, kad meilė yra amžina ir santuoka neišardoma, manau, kad pasiruošimas santuokai yra esminis dalykas. Reikia, kad jaunuoliai vienas kitą pažintų, suprastų, kas yra žmogus, kas yra moteris, kokia jų psichologija, kokie jų jausmai, ir ne vien tik fiziologiniu atžvilgiu — reikia, kad suprastų, kas yra sakramentas, kas yra neišardoma meilės sandora tarp dviejų žmonių” (Sakramentinė santuoka yra neišardoma. Lietuvos aidas, Nr. 212, 1994.10.28.).

     Kaip tik šiam uždaviniui, besiruošiant šeimos gyvenimui, mūsų išsilavinusiam jaunimui ši Karolio Voitylos knyga nepakeičiama. Ir ne tik jiems, bet ir visiems, kurie sprendžia šių dienų mūsų Lietuvos šeimų problemas. Knyga, kuri daužo senus “ateistinius, socialistinius” mitus, kuri skatina į meilę, nepažeminančią nė vieno partnerio orumo, nesutrypiančią žmogiškosios asmenybės kilnumo.

     Baigiant norėtųsi visiems šio žurnalo skaitytojams priminti Karolio Voitylos knygos gale pateikiamas kelias pagrindines nuorodas:

     “1. Reikia išgyvendinti žmonėse paplitusį įsitikinimą, kad seksualinis potraukis yra kažkas iš prigimties bloga, su kuo reikia kovoti gėrio vardan. Priešingai, reikia pagal deramą žmogaus koncepciją sukurti įsitikinimą, kad seksualinės reakcijos yra visiškai natūralios ir pačios savaime dar neturi etinės vertės. Jos nėra moraliai nei geros, nei blogos, tačiau jas galima moraliai gerai arba blogai panaudoti.

     2.    Kad žmogus galėtų įsitikinti, jog sugeba valdyti savo reakcijas, reikia pirmiausia pakeisti jo nuomonę, kad seksualinės reakcijos yra būtinai nulemtos ir visiškai nepriklauso nuo žmogaus valios. Reikia jį įtikinti, kad kūnas gali būti jam “paklusnus”, jei taps jo tvarkomas.

     3.    Žmogų, ypač jaunimą, reikia išvaduoti iš įsitikinimo, kad seksualiniai dalykai yra sritis bemaž katastrofiškų, nesuprantamų reiškinių, kurie paslaptingai įtraukia žmogų bei gresia jo pusiausvyrai, ir juos parodyti kaip iš tikrųjų didingus ir gražius dalykus, tačiau visiškai suprantamus ir tarsi “įprastinius”.

     4.    Svarbiausia yra žmogui perteikti tikrąją verčių hierarchiją bei nurodyti vietą, kuri toje hierarchijoje tenka seksualiniam potraukiui. Tada jo vartojimas taps priklausomas nuo tikslo, kuriam šis potraukis yra skirtas. Toliau reikia žmogų įtikinti, kad sąmoningas pasirinkimas yra galimas ir būtinas. Reikia tarsi “sugrąžinti” žmogui žinojimą, kad valia yra laisva ir kad seksualinių pergyvenimų sritis visiškai šiai valiai pavaldi.

     5. Žinoma, pasitaiko liguistumo atvejų, kai reikia specialisto — seksologo ar psichiatro — pagalbos; vis dėlto šie specialistai, teikdami patarimus, privalo atsižvelgti į žmogaus siekių visumą, pirmiausia į visuminę, personalistinę žmogaus koncepciją. Juk kartais gydytojo patarimai tik “nervina” pacientą, aiškiai prieštaraudami tam, kas žmogus iš tiesų yra. Kai kurių gydytojų biologinė nuostata, dažnai susidariusi dėl “organizmo mito”, verčia juos teikti patarimus, visiškai priešingus tam, kaip žmogus supranta ir pergyvena seksualinius dalykus" (psl. 374-375).

     Kaip būtų gera, kad pagal šias nuorodas išmoktume žvelgti į kitą, į meilę ir šeimą, kad tai taptų ir kunigų sielovados bei patariančių gydytojų, ypač psichoterapeutų, gairėmis.

Mes privalome nuosavybę įsigyti padoriai, pavyzdžiui, savo sąžiningu darbu, pirkimu, mainymu, dovanojimu arba paveldėjimu.

     Būti sąžiningais mus skatina mintis, kad mirsime ir viską reikės palikti, o už savo dorą ar nedorą elgesį turėsime atsiskaityti prieš amžinąjį Teisėją. Dėl žūstančio daikto neverta prarasti amžinosios laimės. Laimingas yra tas žmogus, kurio sąžinė yra rami. Todėl reikia, tirti savo sąžinę ir tikrinti savo elgesį, klausyti jos balso, liepiančio daryti gera ir vengti pikta. “Kas prieš sąžinę ką nors daro, tas nusideda” (Šv. Tomas Akvinietis).