Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šeimos gyvenimo ciklai

Irena Lukoševičienė

     Šeima egzistuoja nuo neatmenamų laikų įvairiomis formomis ir išgyvena daug pasikeitimų savo gyvenimo kelyje. Nors šeima turi vieną svarbiausių funkcijų — sukurti ir atvesti pasaulin žmogų, mes ne visuomet suprantame jos esmę ir skiriame reikiamą dėmesį pasiruošimui šeimos gyvenimui ir pagalbai šeimai. Dar ir šiais moderniais laikais mes einame į šeimos gyvenimą manydami, kad viskas vyks automatiškai. Girdime vyresniųjų pastabas: “O kas mus mokė — ir ko mums trūko?” Tuo tarpu kad pastatytume namą, tiltą ar nutiestume kelius, reikia pasiruošusio specialisto ir pan.

     Šiais laikais vykstantys pasiketimai turi įtakos šeimos gyvenimui, svarbiausia, vienam iš pagrindinių šeimos tikslų — kurti žmogų.

     Kada šeimoje iškyla sunkumų ieškant išeities ir sprendimų, tenka pradėti analizuoti tuos susipynusius gyvenimo siūlus, geriau suprasti, “kas” daugiau nebeveikia, “kodėl” ir “kokios” priežastys, “ką” reikėtų taisyti, “ką” reikėtų pakeisti, “ką” galima papildyti ir t.t. Šeima yra institucija, sistema, — galima vadinti tuo vardu, kuris mums geriausiai priimtinas, o jos sąvoka sugrįžta prie to paties — tėvų, vaikų, jų šeimos židinio ir aplinkos, kurioje jie gyvena, jų praeities kraičio ir ateities vizijos.

     Todėl ir svarbu, kad žmogiškos buities ir vystymosi tyrinėtojai atrado tuos išeities taškus, pagal kuriuos lengviau suprasti, kas tikrai vyksta šeimos gyvenime ir kaip, iškilus sunkumams, pradėti spręsti problemas, svarbiausia — kaip mėginti užbėgti toms problemoms už akių.

     Šeimos tęstinumas ir kelių generacijų istorija sudaro galimybes iš šeimos gyvenimo patirties sukurti gyvenimo mokyklą, kuri, remiantis prasmingais praeities išgyvenimais, galėtų garantuoti naudą dabarčiai ir padėtų išvengti klaidų ateičiai.

Tarp šeimų — suaugęs šeimos vaikas

     Kiekvienas žmogus bręsdamas pasiekia tam tikrą savo identitetą — savęs kaip žmogaus pažinimą, taip pat savęs pažinimą santykiuose su kitais šeimos nariais. Kalbėdami apie jauną žmogų, turime galvoje jaunuolį, ką tik praėjusį maištavimo — paauglio brendimo metus. Jis yra pradėjęs naują gyvenimo etapą, pasiruošęs savarankiškai gyventi; turėti savo darbą, susikurti savarankišką gyvenimą, susirasti draugų, turėti asmenišką intymų gyvenimą.

     Analizuodama aš remiuosi amerikietiškojo gyvenimo patirtimi. Būtų labai svarbu, kad skaitytojai papildytų šiuos samprotavimus savo patirtimi ir pavyzdžiais.

     Pas mus, t.y. Vakaruose, subrendęs ir mokslą baigęs žmogus susiduria su dviem svarbiais rūpesčiais: susirasti nuolatinį darbą ir sukurti šeimą. Darbo susiradimas vienam gali būti paprastas ir natūralus dalykas, o kitam — komplikuota patirtis. Pirmajai grupei priklausytų tie, kurie jau nuo vaikystės įsivaizduoja ir žino, ko jie siekia, tam ruošiasi, turi savo šeimos paramą, baigia reikalingą mokslą ir ieškosi norimo darbo. Kitoje grupėje atsiduria tie, kurie dvejojo ir nežinojo, ko nori, kurie daug kuo domėjosi ir nesugebėjo apsispręsti; kurie norėjo vieno, o tėvai norėjo savo sūnų ar dukrą matyti kuo kitu — daktaru, architektu ar kitos prestižinės profesijos atstovu. Jaunuolis mėgino įtikti ir nepajėgė ištesėti; jauno žmogaus charakteris nepaklusnus kito autoritetui: pradėjęs dirbti greitai susipyksta arba nesistengia gerai dirbti — laukia tik dienos pabaigos, o savaitės gale — užmokesčio. Būtų galima išskaičiuoti aibę kitų atvejų. Šeimos pažiūra į jauno žmogaus darbo orientaciją dažnai vaidina didelį vaidmenį: darbo statusas, uždarbis, darbo sąlygos, bendradarbių lygis ir daug kitų dalykų prisideda prie jauno žmogaus darbo orientacijos. Kitas svarbas dalykas yra draugystė su suaugusiais, ypač pasirenkant priešingos lyties draugus, ir savo vedybinio bei šeimyninio gyvenimo planavimas. Čia jaunas žmogus susiduria su sprendimais, kurie pareikalauja didelio subrendimo ir savarankiškumo. Žmogus, kuris nepasitiki savimi ir nesijaučia saugus, įsivels į draugystes, kur jis turės progos parodyti savo vyriškumą ar subrendimą išgerdamas, rūkydamas, pramogaudamas — žiūrėdamas prasto skonio filmus ar lengvabūdiškai besilinksmindamas ir t.t.

     Šiuo laikotarpiu tėvų reakcija gali būti labai įvairi. Šeima, kuri vaikų augimo ir brendimo metu gyvena ir investuoja visą save tik į vaikus, jiems darantis vis labiau autonomiškais ir savarankiškais, pasijunta nereikalinga ir sunkiai atranda ryšį su vaikais, junta tam tikrą gyvenimo tuštumą.

     Suaugusio vaiko draugystė su mergaite ar berniuku taip pat sukelia įvairias reakcijas, priklausančias nuo šeimos tarpusavio ryšio ir įvaizdžių, kuriuos susidaro tėvai savo vaikų atžvilgiu. Čia gali iškilti visokiausių problemų: kai vaikas idealizuojamas ir atrodo be jokių ydų, tada ir geriausias iš geriausios šeimos jo draugas nebus pakankamai geras ir niekada neatitiks keliamų reikalavimų. Kyla konfliktai, prasideda kritika, kuri teikia daug kartėlio ir gerokai sujaukia jaunų žmonių žingsnius į savarankiškumą.

Kokia įmanoma pagalba?

     Pirmiausia reikia identifikuoti, kas vyksta toje šeimos realybėje to pasikeitimo metu. Jaunas žmogus priverčiamas pažvelgti į save ir savo siekius ir kartu atsigręžti į savo šeimą ir suprasti, ką ji išgyvena. Suskaidžius problemą ir komplikuotą išgyvenimą į mažesnes dalis, lengviau pamatoma ir pajuntama realybė, ji mažiau dramatizuojama, būna mažiau kaltinimų, nusivylimo.

     Svarbu taip pat pažvelgti į ateitį: kaip šis sunkumas atrodytų po 10-15 metų? Žvilgsnis iš perspektyvos leidžia fantazuoti, bet kartu priverčia jaustis atsakingu šiuo metu. Svarbu numatyti ir identifikuoti, ką reikėtų keisti, kad situacija palengvėtų, kad įtampa atslūgtų. Suprasti situaciją, jos būklę padeda tokie klausimai:

     — Kaip problema ar sunkumai pasireiškia?

     —    Kada tie sunkumai ėmė reikštis?

     —    Ar Jūs galėjote numatyti, kad turėsite tokių sunkumų ?

     —    Ar galėjo Jūsų motina ar tėvas daryti įtaką, kad taip nebūtų ?

     —    Kaip jaučiatės dėl tokio išgyvenimo ?

     Išnagrinėjus ir išgyvenus šiuos visus etapus, toliau galima realizuoti tam tikrą planą, jei jaunas žmogus yra apsisprendęs daryti savo pasirinktus pakeitimus. Tada reikia skatinti ir palaikyti tą pasirinkimą:

     —    Ką duoda tavo pastangos keisti dalykustavyje, tavo aplinkoje?

     —    Kodėl tavo pastangos nebuvo veltui?

     —    Koks bus kitas žingsnis?

     —    Kokias numatai kliūtis?

     —    Kaip manai jų išvengti?

     Čia tik maža dalelė, kuri bent šiek tiek pailiustruoja palaikymo proceso galimybes, mėginant išspręsti tik trumpalaikį konfliktą, kai jaunam žmogui padedama apsispręsti savarankiškam žingsniui ar sprendimui. Kiekvienoj situacijoj galima paskatinti, kad padėtų ir kiti šeimos nariai, ypač tie, kuriuos jauno žmogaus išgyvenimai labiausiai liečia.

     —    Ar būtumėt reagavęs aštriau ar švelniau, jei būtumėt žinojęs, kad taip atsitiks?

     —    Kaip būtumėt galėjęs to išvengti?

     —    Kaip reaguotų Jūsų tėvai?

     —    Ar panašių išgyvenimų jau buvo Jūsų šeimoje ar giminėj?

     —    Kaip tada reagavo Jūsų motinos ir Jūsų tėvo artimieji?

     Jeigu susiduriam su žmogumi, kurio problema yra apsisprendimas “ką daryti”, tada galime klausti:

     —    Kaip galėtum apsispręsti ir formuluoti savo apsisprendimą?

     —    Ar suvoki, kodėl tau sunku padaryti sprendimą ?

     —    Kaip ši savijauta veikia apskritai visą tavo gyvenimą?

     —    Kokius skirtumus matai tarp savęs ir savo brolių bei seserų, darant sprendimus?

     —    Kaip tavo motina ar tėvas daro sprendimus?

     —    Kaip jie jaučiasi dėl tavo dvejonių?

     —    Jeigu tavo tėvas ar motina lengvai apsisprendžia, kodėl manai, kad tau bus sunku tai padaryti?

     —    Kuo tavo būdas daryti sprendimus skiriasi nuo tavo tėvų būdo ?

     —    Kaip tavo tėvai daro sprendimus, jei juos daro abu kartu?

     —    Kaip tai veikia tave ir tavo būdą apsispręsti?

     Kai pamatom, kad žmogus tiki, jog jis gali ką nors pakeisti ir jo įtampa sumažėja, galima numatyti tikslą ir dabartinės situacijos keitimą dėl ateities:

     —    Jeigu tavo gyvensena nepasikeistų, kaip atrodytų tavo gyvenimas po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų? Ar tai padarytų tave laimingą vedybiniame gyvenime?

     —    Ar šitoks elgesys veiks vėlesnį tavo gyvenimą?

     —    Kaip vėliau panašūs sunkumai veiktų tavo gyvenimą?

     Taip analizuojant situaciją, padedama suprasti, kad, nieko neveikiant, galima susilaukti daugiau komplikacijų. Ir priešingai, mėginant dalykus keisti, gyvenimas gali pasidaryti mažiau komplikuotas.

     Tada galima žiūrėti, ką reikėtų keisti: kodėl? kokiu būdu? kokie viso to motyvai? kokie prioritetai?

     Čia ir vėl galima aiškintis:

     —    Ką tu norėtum pakeisti?

     —    Ko tai iš tavęs pareikalautų?

     —    Kokias reakcijas tai sukeltų tarp tavo artimųjų?

     —    Kaip reaguotum, jei susilauktum artimųjų nepritarimo bei kritikos tavo daromiems pakeitimams?

     Naujos šeimos kūrimas — kitos šeimos įsiliejimas

     Sukurti šeimą yra vienas labiausiai komplikuotų gyvenimo ciklų ir pasikeitimų. Jau vien tik vedybų esmė mūsų visuomenės daugumai turi reliatyvią prasmę. Skyrybų skaičius, naujų šeimų kūrimas išsiskyrus ir daug kitų šeimos gyvenimo apraiškų rodo, kad šeimos sąvoka yra pasikeitusi. Pabrėžtinas moters vaidmens pasikeitimas ir visos mus supančios socialinės kultūros nestabilumas turi daug įtakos vedybinio gyvenimo eigai.

     Įvairios yra vedybinio gyvenimo apraiškos, kurios anksčiau kaimo gyvenime buvo labai aiškios ir nereikalavo jokių apibrėžimų. Šių laikų jaunavedžiams reikia susitarti ir pasidalyti. Paprasčiausias kasdieninio gyvenimo organizavimas, kada dirba abu jaunavedžiai, reikalauja suplanuoti —    kada keltis, valgyti, tvarkytis, kas, kada, ką darys ir t.t.

     Įvairios abiejų šeimų tradicijos, įpročiai, papročiai — vėl nauji elementai, kurie jaunuolių draugystės metais neturėjo didelės reikšmės. Gyvenimo pradžios damą nulemia, kaip naują narį priima abi šeimos.

     Vakarų pasaulyje daug jaunų žmonių pradeda vedybinį gyvenimą jau kurį laiką pagyvenę kartu. Bendro gyvenimo legalizavimas netikėtai sukelia keistas reakcijas. Pastovumo pripažinimas lyg ir sumažina romantiką, norą itikti, pataikauti, parodyti savo jausmus ir įvertinimą. Po vedybų visa tampa lyg nuosavybe, priklausomybe: taip turi būti —    niekas nebepasikeis — nėra ko stengtis ir pan. Vedybinio gyvenimo darnumas pradžioje labai daug priklauso nuo neišreikštų ir pasąmonėj glūdinčių tos jungties pagrindų: noras save papildyti ar padidinti savo prestižą; noros dalytis savo jausmais su kitu.

     Poetas Rilkė meilę apibūdina ne tik kaip siekimą susivienyti, atsiduoti, pasiaukoti kitam, bet ir kaip norą kartu siekti didesnio subrendimo, savęs praturtinimo per kitą. Tai naujo pasaulio sau ir kitiem kūrimas. Todėl nenuostabu, kad draugystės metais retai kada pritrūksta romantikos. Po vedybų yra daugiau progų pažinti ir neromantiškąją vienas kito pusę, kuri pasirodo lyg svetima, kartais bauginanti, nes tikima, kad galima mylėti tik tai, kas sava, o nesistengiama pažinti, priimti ir pamilti tai, kas skirtinga.

     Abiejų jaunavedžių šeimų reikalavimai gali turėti įvairios įtakos; ir tai dažnai priklauso nuo tų neišreikštų pasąmonės motyvavimų — kodėl vedė. Kai kuriems vedybos yra vienintelis būdas atsiskirti nuo savo šeimos. Jie mėgina rodyti savarankiškumą ir autonomiją, retai matosi su savo šeima, mažai joje lankosi, bet giliai savy jaučiasi esą kalti, kad kažką atmetė. Kiti palieka neišspręstų konfliktų situaciją — tada bendravimas reiškiasi barniais, nepripažinimu ir t.t.

     Žinoma, idealu, kai jauni žmonės pasiekia savo autonomijos, pagyvena nepriklausomai. Tada santykiai su abiem šeimom užsimezga kaip lygių su lygiais, išlaikant artimą, giminišką šilumą ir natūralų meilės ryšį.

     Yra šeimų, kur pasirinkta antroji pusė yra visai nepriimtina vieno ar kito tėvams ar kuriam kitam šeimos nariui. Tada prasideda nesibaigianti kritika, užgaulės, įskaudinimai. Brolių ir seserų įtaka taip pat labai svarbi. Dažnai pasireiškia pavydas, kai imamas nustatinėti prestižo ir statuso pirmumo santykis.

     Labai dažnas atsitikimas, kada motina sunkiai išgyvena išsiskyrimą su sūnum. Tada marti, kuri užima jos vietą prie sūnaus, jau niekad jai neįtiks. Tada jau jos sūnelis yra vargšelis: ir neprivalgęs, ir persidirbęs, ir nepamylėtas, ir neprižiūrėtas, ir t.t. Panašiai atsitinka ir tėvui su žentu, kuris irgi gali būti nuolat pajuokiantis ar žeminamas.

     Įdomu žvilgtelėti, ką sako sociologai, kurių tyrimai leidžia numatyti problemas:

     —    jauni žmonės nutaria vesti po kokio nors svarbaus išgyvenimo ar pradimo;

     —    mėgina atitrūkti nuo savo šeimos;

     —    abiejų jaunųjų genetinės šaknys ir kultūrinės tradicijos labai skirtingos, t.y. skirtinga religija, išsimokslinimas, statusas, tautybė, amžius ir pan.

     —    jaunųjų broliai ar seserys konfliktuoja su jais;

     —jaunieji gyvena arba labai arti, arba labai toli nuo savo šeimų;

     —    jaunieji dar labai priklausomi nuo savo šeimų finansiškai, fizine ar emocine prasme;

     —jaunieji tuokiasi labai jauni, nesulaukę 18-20 metų;

     —    jaunieji tuokiasi labai trumpai pažindami vienas kitą arba priešingaipo kelerių susižie-davimo metų;

     —    vedybose nedalyvauja nei šeima, nei draugai;

     —    mergina tampa nėščia prieš vedybas;

     —    abu jaunieji nesutaria su savo šeimomis;

     —    abu jaunieji mano, kad jų vaikystė ir jaunystė buvo nelaiminga;

     —    abiejose šeimose yra skyrybų ir rimtų šeimos problemų.

(b.d.)

►Vasario 16 proga Vilniaus arkiv. metropolitas Audrys J. Bačkis pamoksle ragino Lietuvos gyventojus išmokti gyventi laisvėje. Tauta ne laisva, jei negerbiamas žmogaus orumas. Ragino remti šeimą, kvietė daugiau domėtis žmogiškų ir religinių vertybių perdavimu.

► Panevėžyje, Dievo Apvaizdos seserų vienuolyno patalpose, įkurta labdaros valgykla "Nazaretas”. Katedros klebono mons. J. Antanavičiaus iniciatyva ir rūpesčiu pastatyti seselių namai.

► Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, dabar jau veikianti Lietuvoje, rugsėjo mėn. Vilniuje rengia mokslinę konferenciją "Lietuvių etninės kultūros krikščioniškieji aspektai”. Kviečiami dalyvauti ir užsienyje gyveną lietuviai.