Kun. J. Boruta S J
Įmūsų namus ateina Kristaus gimimo - Kalėdų šventė. Kasdieninėje mūsų kalboje šventė - tai linksmintis, pokyliauti. Šventė, kaip šventa diena, mus turėtų atvesti prie šventumo paslapties, t.y. prie Dievo, kaip būties ir visokios gyvybės šaltinio. Jo ieškom ne tik mes - XX amžiaus pabaigos žmonės. Jo ieškojo visų kartų žmonės, mūsų protėviai ir pirmtakai. Taigi šventė - tai diena, kilnaus išgyvenimo srove sujungianti jau buvusias, esamą ir būsimas kartas.
Ką, švęsdami Kalėdas, išgyveno mūsų pirmtakai, šio besibaigiančio neramaus XX-jo amžiaus istorijos vingiuose?
Carlo Maratti 1625-1713 Šventoji Šeima
1904-ieji. Kalėdų malda, kurią kalbėjo mūsų seneliai:
„Garbė Dievui ant auksztybės! Garbė Tau, Vieszpatie Jėzau! Kurs būdamas amžinu ir nemirsztancziu, dėl mūsų žmonių - priėmei kūną smertinį, būdamas galingiausiu - stojeisi silpnu, būdamas szvencziausiu - priėmei paveikslą grieszninkų, būdamas ponu viso sutvėrimo -stojeisi ubagu, būdamas karaliumi amžių, apsidengei vargais ir paniekinimu. O Jėzau! del malonės musų ant svieto užgimęs Tavo palocius stainele, Tavo sostas - prakartė, Tavo visas dvaras - pavargėlė Marija ir szw. Juozapas. Dėlko-gi, Vieszpatie Jėzau! iszsižadėjęs skaiscziausio dangiszko palociaus, aprinkai tamsią stainelę? Iszsižadėjęs žibančio amžino garbės sosto, aprinkai siaurą prakartę, o vietoje tarnavimo nesuskaitytų pulkų Aniolų, aprinkai tarnavimą jauczio ir asilo, ant Tavęs kvėpuojanczių? Tu, kursai skaistumu savo apszvieti dangų, o žemę apdengi teip gražiu žalumu ir su tiek turtų, dėlko neatėjai ant svieto, visu-gražiausiame ir skaiscziausiame palociuje, aprėdytas žibėjimu ir garbe, o atėjai tokiame varge? O dėlto, mieliausias Vieszpatie, teip atėjai, idant į szirdis vargstanczių žmonių įlieti ramybę. Tuos visus varguolius vadini prie savęs, idant pas Tave jieszkotu dangiszkos ramybės. Tu atsiliepi prie jų anais saldžeis Dieviszkais žodžeis: „Eikite pas Mane visi, kurie vargstate ir apsunkinti esate, o asz jus atgaivinsiu”. (Ev. szv. Mat. XI, 28. Naujasis szaltinis. - Malda ant szventų Kalėdų 1904, 594-595 psl.)
1942 metai. Štuthofo kalinio Balio Sruogos liudijimas:
„1942 metais buvo kaliniams paskelbta: kas nori kalėdinių mišių pasiklausyti, tegul išsirikiuoja kieme aštuntą valandą vakaro. Išsirikiavo beveik visi lagerio katalikai. Aštuntą valandą vakaro išsirikiavę, jie turėjo išstovėti šaltyje iki aštuntos valandos ryto - tuo kalėdinės mišios ir pasibaigė” (B. Sruoga. Dievų miškas. Vilnius. 1971, 213 psl.).
1950-ieji. Tremtinys kunigas Kostas Černys Baikalo bangų skalaujamoje Olchono saloje:
„Menu aš vakarą Kūčių tėvynėj,
Kai lūžo lango rėmuose delčia -
Ir to paveikslo niekas neištrynė,
Ir neištrins širdy nei laimė, nei kančia...
Ir vėl matau jus baltą plotką laužant,
Baltojoj plotkoj ieškant ateities: —
Kam laimę neš, o kam tik lemtį graudžią —
Gal kas už metų jau kartu nebesėdės.
Gal bus pirkia be židinio, be stalo,
O gal... O gal ir pirkios nebebus...
Tik Grįžulio šviesiam rate įšalęs
Liūdnai šypsosis Tėviškės dangus.
K. Černys. Negesink mano žvakės.
Šiauliai. 1992, 57psl.).
1983 metai - ateistinės priespaudos naktis. Tėvas Jonas Lauriūnas SJ ruošia Kalėdų pamokslą:
„Jėzus gimė tamsiausią žmonijos istorijos naktį.
Ne, ne tą naktį, kuri skiriama mūsų poilsiui, bet žmonijos istorijos naktį, kai ginkluotas kareivis - viskas, o vargšas vergas - niekas, kai durtuvas - viskas, o žmogus - niekas, kai imperatorius - viskas, o Dievas - niekas.
Tokią naktį sužibo Kristaus šviesa - mylinčio Dievo šviesa.
Jei mus sukrečia šių dienų tamsa (kurioje turime Kristaus atneštą šviesą), tai kokia baisi tamsa buvo prieš Kristui gimstant.
(Kun. J. Lauriūnas. Kalėdų pamokslo metmenys. Rankraštis).
Laikai pasikeitė. Kokius žodžius į šią pergyvenimų pynę 1995-ųjų Kalėdose galėtume įrašyti mes? Ko tikimės iš Kalėdų švenčių, kokią šviesą šioje šventėje randame?
Priespaudos naktis baigėsi, blogio imperija subyrėjo, nušvito šviesesnės ateities viltis... Bet ar išnyko tamsa, kurios bijome, apie kurią su nerimu kalbame?.. Argi Kristaus gimimo žvaigždė mums nebereikalinga, ar mūsų asmeniniam, visuomeniniam ir politiniam gyvenime jau nebėra tamsių dėmių?
Ar nėra tamsi širdis žmogaus, kuris visą „šviesos” ateities viltį sudėjo į rinkos ekonomiką, biznį ir pinigą... kuriam nieko iš dvasinių vertybių nebereikia - nei kultūros, nei meno, o tuo labiau doros... Menas, kultūra ir kita -nebent pramogai?!
Tamsoje skendi žmogus, kuris nepriklausomos Lietuvos valstybės rūmą stato, atsižvelgdamas tik į reikšminguosius - turtinguosius, „kompetentinguosius”, užmiršdamas mažuosius, silpnuosius ir vargstančius.
Tamsoje klaidžioja žmogus, gindamas tik savo asmeninę teisę į laisvę, užmiršdamas savo pareigas - meilę Dievui, Tėvynei ir artimui. Juk laisvė be meilės - tik tamsus chaosas.
Tamsus žmogus, jei jo elgseną, visuomeninę poziciją apsprendžia ne protas, ne širdis, o tik pilvas... Rūstūs apaštalo Pauliaus žodžiai: -„Jų dievas - pilvas”... - tai mūsų dienų realybė.
Tamsių širdžių diktatas, tamsių sielų diktatūra - ar tai nėra grėsmė tikrajai demokratijai... Ar visada daugumos nuomonė turi tapti mano gyvenimo aukščiausiu principu?
Juk... absoliuti dauguma Betliejaus gyventojų klydo, kai apsisprendė nepriimti gimstančio Dievo Sūnaus į savo namus ir Jėzų išvarė į gyvulių tvartą.
„Ar šiandien kas nors išdrįstų Betliejaus gyventojų apsisprendimą laikyti kilniu ir išmintingu? Mūsų lemtingieji apsisprendimai -ar visada jie tyri, kilnūs ir išmintingi? Nešvari ir supainiota sąžinė negali būti rami.
Jau du tūkstantmečius skamba angelų kalėdinis sveikimams ir linkėjimas: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!” Ar šis sveikinimas priimtinas dabartinės Lietuvos respublikos piliečiams, kuriems dėl Dievo garbės - Aukščiausios Teisybės nei šilta, nei šalta (užteks to, kad mums būtų bent nebloga). O gera valia - tyra širdis, egoizmo pančių nepančiojama širdis, daugumos nuomone, - naivuolių duona?!
Mums reikia Kristaus šviesos, kad būtų pašalinta tamsa iš mūsų širdžių, iš mūsų asmeninio ir iš mūsų visuomenės gyvenimo. Kad matytume ne tik save, bet ir kitą žmogų, o ypač silpną ir vargstantį, su kuriuo Kristus save sutapatina, gimdamas gyvulių tvarte. Kad matytume ne tik savo teises į laisves, bet meilės pareigas... Kad suprastume, jog laisvėje nebūsime laimingi, jei toje laisvėje neišsiskleis meilė.
Ateik į mūsų Lietuvą Kalėdų Kristau!
Tepasitraukia tamsa! Maranata! (graik. -Ateik - paskutinis žodis Šv. Rašte).
