(Konkurse premijuotas straipsnis)
Anelė Švabaitė-Brazauskienė
“Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, visu protu, o savo artimą, kaip save patį”.
Tai pats didžiausias ir pats svarbiausias Dievo įsakymas, duotas žydams jų kelionės metu iš Egipto į Pažadėtąją Žemę.
Visais laikais ir visoms tautoms buvo žinomas žodis Dievas.Ypač tai ryšku žydų tautoje, kurie tikėjo vieną Dievą. Ir be kitų Dievo savybių, žmogus jautė Dievą esant Meile.
Dievas ir dalinasi su žmogumi savąja Meile. Kai žmogus suvokia, kad artimybė su ta Meile yra laimė, tai jis pajunta, jog ištikimybė tai Meilei yra jo gyvenimo žydėjimas ir viršūnė.
Dievas žmogų sukūrė ne iš nieko o iš pačios savo Būties gelmės, sukūrė žmogų “į savo paveikslą ir panašumą”. Tad mūsų pareiga yra kaip galima aiškiau šią tiesą atskleisti. Kiekviename žmoguje glūdi begalinės kūrybinės galios.
Įsakymas “Mylėsi Dievą... širdimi... siela. .. visomis jėgomis... visu protu” tai ne vien tik mąstymas apie Dievo savybes. Tai ne vien sakomi gražūs žodžiai, pamaldūs dūsavimai ar gražios giesmės, atsidūrus akistaton su Dievu. Dievo meilės tarnybon įjungti ir protą, reiškia mylėti Jį visu išradingumu, ne vien užliūliuojančiais jausmais.
Jau ir Izraelis suvokė, jog laimė artimybėje su Dievu — pačia Meile — yra negalima, neišsivadavus iš savojo “aš”, savo egoizmo, iš savo neištikimybės tai Meilei. Senojo Testamento knygose užrašyta, jog “Dievo įstatymas yra mūsų širdyse” (Deut 30, 12-14). “Laikykitės šių įstatymų ir šitų papročių”... (Deut 4,6).
Pagal dieviškąjį planą, visatos kūrimo planą, žmogus pats vienas savo jėgomis nesugebėjo pakilti dieviško gyvenimo sferon, panašiai, kaip zoologinis žmogaus tipas patsai savaime negalėjo tapti žmogumi su sąmone ir laisva, biologinių dėsnių neapspręsta valia ir nemirtinga siela. Reikėjo specialaus Dievo įsikišimo, kad “būtų žmogus”. O dabar reikėjo specialaus Dievo įsikišimo, kad žmogus galėtų dalintis su pačiu Dievu Jo dieviškuoju gyvenimu. Ir tai įvyko.
Tai Antrojo Švč. Trejybės Asmens — Kristaus Įsikūnijimas žmoguje. Tai nereiškia, jog Dievui “reikėjo”, kad tuo būdu Jo mylimiausias Sūnus būtų “nubaustas” mūsų vietoje už mūsų nuodėmes. Ne! Dievui reikėjo pateikti mums akivaizdų, apčiuopiamą meilės įrodymą. Dievui reikėjo (jei galima būtų taip pasakyti), kad mūsų akys atsivertų, regėdamos, kaip tobuliausias iš žmonių vaikų sutinka su Dievo valia ir auklėja žmones ne prievarta, o meile. Tad Jėzaus Kristaus “Auka” yra paslaptinga tuo, kad ji įjungia mus į dieviškos meilės gyvenimą.
Kristaus gyvenimas, jo veikla ir Jo patirta tragiška baigtis — tai ne kas kita, kaip tikrosios, grynosios Meilės evangelija, kuria žmogus įjungiamas į dieviškąjį, intymųjį Dievo gyvenimą. Tai Etalonas mums. Pagaliau žmogus pats vienas savo jėgomis kitą pamilti nesugeba. Jam reikia ir pavyzdžio, ir pagalbos. Visa tai jis turi nuo tada, kai Kristus įsikūnijo. Ta žadėta “Dievo karalystė” — tai ne kas kita, o Meilės karalija, Meilės viešpatija, kuri privalo įsigalėti žmonių širdyse ir tuo pačiu jų gyvensenoje.
Skaitant tiek Senąjį , tiek ir Naująjį Testamentą, mąstančio žmogaus niekas nestebina: nieko nėra negalimo Dievui, visos kūrinijos, visatos Autoriui. Jo planai nuostabūs, tik reikia įsigilinti į šitą Žinių Versmę, reikia įsižiūrėti, įsiklausyti, priimti tą dieviškos Meilės kvietimą, ir daug kas paaiškės. Evangelistas Lukas yra taikliai pastebėjęs, jog “Dievo karalystės atėjimo negalima pastebėti. Negalima pasakyti, štai čia ji, arba štai ji tenai. Žinokite, kad Dievo karalystė yra jumyse” (17, 20-21).
Kristaus mokslo esmė — tai meilės įsakymo vykdymas. Tai ne malonios, svajingos, sentimentalios mintys ar vaizdai pamaldų metu, mąstymų valandėlėmis. “Mylėsi savo Viešpatį Dievą... visu protu...” Reiškia, ne tik širdimi, bet ir galva! Į šį Dievo meilės įsakymą yra įjungiamas ir artimo meilės įsakymas. Tas, kuris artimo meilės skatinamas duoda “auką” iš savo kišenės, tai tas širdimi parodo artimui meilę. O tasai, kuris apgalvoja, kaip parūpinti pragyvenimą iš darbo atleistam, tas, kurs suranda pozityvų sprendimą, kad anas nei dienos neliktų nepamaitinęs savo šeimos, tai tas krikščionis myli Dievą ir protu. Tas, kuris atkreipia dėmesį ir “pasuka galvą”, kaip padėti jaunai šeimai, kad ji nevengtų naujos gyvybės dėl materialinių trūkumų ar dėl to, kad neturi gyvenamo ploto, tai tas įrodo, jog stengiasi Dievą mylėti ir protu iš visos širdies.
O ar ne nusikaltimas nepaisyti šito paties didžiausio įsakymo? Ar ne nuodėmė neįjungti proto? Gal pasakysite, jog tai būtų tik apsileidimas? Gal tik menka, maža, lengva nuodėmė?
O gal ir visai ne nuodėmė? Tokia mąstysena rodo, kaip mes esame įpratę ir įjungę į savo “nuodėmių buhalteriją” — gal, va, pamelavau... nusikeikiau... patingėjau... O juk Kristus Dievas iš meilės įsikūnijo. Iš meilės pasidalino savo žemišku likimu su mumis. Jis tą meilę iš dangaus nuleido žemėn, kad ji kūrentųsi, degtų žmonėse. “Ką padarysit vienam iš tų mažutėlių — tai man būsit padarę!” O mes gal net nepastebime šio pageidavimo!
Mūsų protas yra to nepanaikinamo, nenykstančojo manojo “aš” paslaptis. Tuo manuoju “aš” tampu atsakingas už savo veiksmus. Visatos Viešpats — Dievas Kūrėjas mus pačius sukūrė į save panašius, taigi kūrėjais — gėrio kūrėjais. Tad mes ir privalome orientuotis nuolatos į Dievą, kaip Meilę, iš kurios viskas kyla. Reiškia, Kristui atsiskleisti, Meilei atsiskleisti, kad toji Meilė kuo labiau persmelktų mūsų būtybę ir tuos, su kuriais susiliečiame. Šv. Hilari-jus yra parašęs: “Ar gali būti pasaulyje didesnis pavojus, kaip tas, kad Kristui neatsiskleidi, Meilei neatsiskleidi!?”
Įsižiūrėjus į vertybių gradaciją, pastebime, kad jos ne visos vienodos. Kas svarbiau: ar pavalgydinti tą, kuriam gresia mirtis iš bado, ar ir toliau "savo pareigas atlikinėti”, ramiai savo lauką beariant? Vatikano II-jo aggiornamento — eiti su šia diena — tai ne ore plevenanti “sparnuota” frazė, o raginimas gyventi pilnakraujų visuomenės gyvenimu, persunkiant jį krikščioniškom realijom. Save laikyti teisiu, jei “nieko blogo nepadariau — nepavogiau, neužmušiau, nepamelavau etc..., tai vis “ne” ir “ne”, o kur “taip”? Kur tikroji Dievo meilė — “Iš to pažins jus, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą”.
Ir dar viena sritis, kai neįvykdomas Viešpaties įsakymas mylėti Dievą “visomis jėgomis”, kada mokytojai, tėvai ar auklėtojai estafete neperduoda savo atžalų būsimiems jų globėjams, kai patenka toliau nuo namų tęsti studijų. Jaunas žmogus, patekęs kiton aplin-kon, negu įprastinė krikščioniška, dažnai pasimeta, jame išblėsta namuose įgyti papročiai ir gyvenimo būdas. Dažnai ir nesąmoningai pasiduodama neigiamiems skersvėjams. Išaugęs krikščioniškoj terpėj 16-17-metis, vos išsiskleidusiu krikščionišku pumpuru, pasijunta, tarsi už borto išmestu į putojančią jūrą. Juk svarbu, kad nenuvystų vos užsimezgę krikščioniškos meilės pumpurai. Ar tai ne aplaidumo nuodėmė vyresniems prieš šį patį didžiausią įsakymą “visomis jėgomis...”!?
Tikros meilės trūkumu laikytina ir tai, kai neformuojama konkreti asmens tikėjimo laikysena. Neužtenka vien žodinio ar kontempliatyvaus tikėjimo turinio įsisavinimo.
Kad tikėjimas skleistųsi, kad jis išliktų gyvas, būtina stengtis ir kitam jį perduoti. J. Buitton žodžiais: “Ugnis užgęsta, jeigu jos neperduodi kitam”. Taigi mūsų rankose uždūsta tiesa, jeigu ja nepasidalini su kitais. Savo pačių tikėjimą pagiliname ne tik pasidalintu žodžiu, bet pagiliname jį ir gestu, ir veiksmu, tai yra “gerumo duona” dalindamiesi. Kai dalinsimės gerumo duona, tai išryškės ir tikėjimo turinys bei jo grožis ne tik mums patiems, bet ir aplinkai.
Vienintelis ir pagrindis žmogaus tikslas — vykdyti Dievo valią. Juk ir šv. Paulius anuomet laišku efeziečiams primena, jog Dievas Tėvas iš grynos meilės “iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti Jo įsūniais” (1,5). Taigi mūsų pareiga yra tarpusavio meilės įkūnijimas žmonių santykiuose. Juk Dievas randamas žmonėse, Jis ir gyvena žmonėse. Sakramentai gali padėti tą tikslą pasiekti, sakramentai — ne tikslas, o priemonė, kuri paveiki tada, kai ji vertai priimama. O jei ne — ši priemonė nepaveiki. Dievas pats neveikia be žmogaus, ir Dievas nieko neprievartauja. Tik sąjungoje su Dievu paties žmogaus veikla paveiki. Taigi, ar žmogus myli Dievą, ar tik apsimeta jį mylįs — pažinsi tik per meilę konkrečiam žmogui. Kristus daugeliu atvejų tai pabrėžia (k.a., “ką padarėte...”, “Iš to pažins jus...” ir panašiais sakiniais).
Visur, kur tik esti nors kruopelytė gėrio, ten yra ir Dievo pėdsakai. Ta gėrio kruopelyte ir Dievas yra pripažįstamas, tuo pagerbiamas, tuo pagarbinamas. Jis tuo ir mylimas. Tuo gėrio trupučiu ir bendraujame su Dievu, ir bendradarbiaujame. Vienintelis krikščionio kriterijus yra, kokia jo veikla, kokia jo saviraiška, kokio aktyvumo yra jo gyvenimas gėrio kūrybos prasme, gerumo duonos dalinimosi prasme.
Atsigręžti vien į abstrakčią Dievo ir Jo savybių kontempliaciją, o žmogų palikti šalia, lyg tarp kitko — tai nesusipratimas. Taip gali galvoti tik iki kaulų smegenų persisunkę formalizmu ir ritualizmu.
Kai Jėzus kviečia “garbinti Dievą tiesoje ir dvasioje”, tai nereiškia vien pagarbos pilnus žodžius Jam tarti. Juk tiesa — tai pats gyvenimas. O Kristaus tiesa — tai Jis Pats, Įsikūnijęs žodis. Nuo Kristaus Įsikūnijimo žmogui lemta būti ta prizme, per kurią Dievo meilė gali laisvai skverbtis, spinduliuoti į kitus. Tas, kuris tai suvokia, ir bando tapti tokia skaidria prizme. Štai, kur tas unikalus, nepakartojamas krikščionybės charakteris. Nieko panašaus nerasime jokioje kitoje religijoje.
Pirmieji krikščionys spontaniškai gyveno Kristumi — Meile. Jie gyveno, nekurdami jokių teorijų. Jie leido pačiam Dievui spinduliuoti per savo asmenišką gyvenseną. Krikščionybė ir siekia, kad Dievas galėtų laisvai per mus veikti. Turime leisti Jam veikti per mūsų rankas, kojas, širdį — Kristų sekti — tai tik pradžia, tai dar tik įsižiūrėti į Kristų. O reikia “grįžti prie Kristaus”. Ką gi kita reiškia toks apaštalo Pauliaus prisipažinimas “Jau ne aš gyvenu, o Kristus manyje gyvena” (plg. Gal. 2,20). Tai visai kita plotmė —jokio atskirumo!
Mes įsijungiame į Dievo meilę krikštu. Juo esame įpareigojami liudyti šitą Meilę į Ją įsijungiant. Ir ne tik būti atsakingais už savo moralę, bet ir už kitų — už jų vargus, jų rūpesčius ir jų laimę. Juk kas yra Bažnyčia, jei ne visų Bendrija — vienas Kūnas, vienas Organizmas, jokio abejingumo, jokio nerūpestingumo ne tik savo reikaluose, bet ir kito. Visi surišti esame dieviškos meilės grandine, kad viens kitą palaikytume.
Tai ir yra tasai “vidinis” gyvenimas, apie kurį daug kalbama, o kurį nedaug kas stengiasi praktikuoti, pasitenkindami tik pasvajojimais ar palinkėjimais (intencijomis), kad kitiem būtų geriau. Jei nesimato tos išorinės veiksenos, kurią inspiruotų vidinis gyvenimas, tai jis būtų tik melas. Kaipgi tu liudysi Kristų, kaipgi tu liudysi Dievą — meilę, atsiribojęs nuo žmonių? Kristus įsikūnijo dėl kiekvieno, o ne tik dėl vieno kito. Ir ne be reikalo į tą patį didžiausią įsakymą yra įjungti žodžiai: Mylėsi tą kitą, kaip pats save kad myli.
Taigi Kristaus doktrina yra Įsikūnijimo ir Įkūnijimo doktrina: Dievas žmoguje. Tad žmogus ir privalo sudaryti sąlygas tam Dievui įsikūnyti. Kristaus žodžiais, mūsų Dievas, tai ir ne graikų, nei romėnų dievai. Žmogus savo panašumu į Kūrėją pats privalo išryškinti savyje šitą svarbiausią dievišką bruožą — Meilę. Tas svarbiausias bruožas ir yra kuriančioji meilė.
Tad mumyse privalo reikštis dieviškumas. “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48) — Jėzaus žodžiai savo mokiniams. Tasai dieviškumas turi būti ne užtemdytas, ne užslėptas, o visiems matomas, visiems įžiūrimas. Tiesa, kad jį užtemdo mūsų prigimties nelygumai ir net nusikaltimai. Prigimtis mums Dievo duota, ji be galo graži ir turtinga potencialiai. Psichologai šiandien mėgsta tvirtinti, jog žmoguje užprogramuotas genijus. Tad nesuklysime sakydami, kad žmoguje yra užprogramuotas dieviškumas — dieviškas gyvenimas. Ir tik nuo mūsų priklauso — bus jis dieviškas ar ne.
Krikščionybė yra ne kultas, o pats gyvenimas, pati gyvensena. Įsikūnijęs Dievas — Jė-zus Kristus apsigyveno mūsų tarpe tam, kad pirmiausiai pakviestų mus naujai gyventi, o kultas turi tam tik patarnauti. Juk Dievo karalija privalo būti čia pat ir dabar kuriama, žmonėse kuriama. Dievo Dvasia prigimtį pakeičia jos gelmėje, o išorinai šis perkeitimas pasireiškia veiksena, konkrečia veikla, nors žmogiškasis charakteris joje pasilieka.
Reikia gerai įsisąmoninti šią tiesą, kuri yra pagrindinė tiesa, jog Kristus įsikūnijo kad savo Paties gyvenimu apreikštų, jog Dievas mus siekia dieviškai transformuoti. Štai kodėl toji “Žinia”, toji “Naujiena” yra linksma “Geroji Naujiena”. Dievas nori savo meile mus užvaldyti tik tokiu laipsniu, kokiu mes leisimės Jo užvaldomi.
Mūsų tikėjimo esmė yra ne “aš liudiju”, o “mes liudijame”. Visų pirma liudija mano šeima: mano vyras, mano žmona, mano sūnus, mano duktė. Visi mes savo gyvensena liudijame Kristų — Dievą — Meilę. Tik šis ženklas parodys, ar tikėjimas Dievu tikras, ar tai tik kaukė, tik šventadienio apdaras... O gal toks tikėjimas, tai tik maskaradas, ar karikatūra, išjuoka!? (plg. Lumen Gentium II, In hoc velut Ecclesia domestica).
“Žiūrėkite, kaip jie mylisi” — tai buvo pozicija, kuri vertė pašaliečius susimąstyti, kas jie tokie, kas juos paskatina mylėt viens kitą. Tai štai kokia Jėzaus Tiesa. Kai pašalietis šiandien pažvelgia į krikščionį, tai jam tuojau kyla klausimas: kokį vertingą įnašą tu gali mano gyvenimui pateikti?
Meilė nėra kartą visam laikui įsigyjama. Klystų tas, kurs taip galvotų. Meilė privalo būti kasdien kuriama, ugdoma. Antraip — ji sūsta ir pagaliau miršta. Kaip tik tada, kai aš tariuosi mylįs ir tarsi neįpareigotas už tarpusavio meilę kovoti su savo egoizmu, staiga pajuntu, jog tą meilę esu praradęs. Jos manyje nebėra.
Tiesa, kad Kristaus skelbiama tarpusavio meilė be išlygų — kitą mylėsi kaip patį save — žmogui sunkiai suvokiama, kai jis trokšta viską tik sau palenkti. Šis troškimas žlugdo žmogaus asmenybę. Pirmą žingsnį į vienas kito supratimą padaro tas, kuris sugeba įeiti į kito žmogaus padėtį. Nuo čia netoli ir tarpusavio žmoniški santykiai. O meilė žmogų neapakina, o padaro aiškiaregiu.
Ir mylėti ne “kiemo meile”, tai yra, mylėti tik savo šeimos narius, ar tik tuos, kurie mums kuo nors naudingi... Mylėti reikia kiekvieną, nušluostant jam skausmo ašarą ir šalinant to skausmo priežastis. Mylėti — tai ir nereiškia “nesikišti, kur nereikia, kur tavęs neliečia”, o priešingai — stebėti kur, kam ir kuo reikia padėti. Juk Dievas mumyse yra pagal tai, kiek mes esame kituose. Sakinys, kad Dievas mus myli per Kristų, reiškia, jog Dievas mus myli tiek, kiek mes Kristumi gyvename, Meile gyvename. Tikra meilė stumia duoti neskaičiuojant.
Kad kitas tave priimtų, reikia takto, simpatijos jausmo, gebėjimo kitą išklausyti. O svarbiausia — pašalinti “nuo scenos” savo “aš”. Pagarba kito asmeniui, elgesys kaip lygaus su lygiu, o ne kaip daugiau žinančiu ar turinčiu. Tada tas kitas pasijus priimtas ir atsivers. Kitą reikia pamilti ne skurdžia žmogiška meile ir ne tik meile “dėl Dievo”, o reikia pamilti pačia dieviška meile. Tai ir bus ne kas kita, kaip Dievo karalijos, Meilės viešpatijos kūrimas.
★ Jėzuitų ordino 34-ji kongregacija prasidėjo sausio 5 d. Romoje. Iš įvairių valstybių suvažiavo 233 atstovai. Lietuviams jėzuitams atstovauja čikagietis kun. A. Saulaitis, SJ.