Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KAS TAS „DVASINGUMAS"?

Juozas Vaišnys, SJ

     Religinės literatūros lietuvių kalba niekad per daug neturėjome, ypač jos trūko per tą nelaimingąjį okupacijos penkiasdešimtmetį. Kurie ta literatūra domėjosi, stengėsi kur nors sugriebti prancūziškų, angliškų, vokiškų leidinių. Ten dažnai sutikdavo žodžius: spiritualitė, spirituality, Geistigkeit, inneres Leben. Žodynai jiems duodavo tokius lietuviškus atitikmenis: dvasiškumas, dvasingumas, dvasinis ar vidinis gyvenimas. Dabar, kai jau galima apie religiją ir lietuviškai rašyti, labai paplito žodis „dvasingumas”. Ne visiems jis vienodai suprantamas. Kai kurie, norėdami jį paaiškinti, griebiasi visokių filosofijų, o vis dėlto būtų paprasčiausia ir visiems aiškiausia, jei tai pavadintume šventumu.

     Deja, šis žodis daugelį atbaido, nes jo tikrosios prasmės jie nesupranta. Šventumas! Argi jis gali tikti visiems paprastiems mirtingiesiems? Kai kurie, matydami savo ar kitų žmonių kokį peiktiną elgesį, visai negalvodami pasako: „Ką padarysi, juk mes nesame šventieji”. Arba kartais, stovėdami prieš kokį nors rimtą darbą ir nenorėdami parodyti reikalingų

Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčios Kaune bendras vaizdas 1995 metais.

pastangų, save nuramina šablonišku pasiteisinimu: „O, tokį darbą galėtų atlikti tik šventieji”. Tai tikrai neišmintingi, nelogiški ir neapgalvoti pasakymai. Juk jeigu žmogus surpastų, kas jis yra ir koks jo tikslas, jeigu jam būtų aišku, kas yra šventumas, tai tokie posakiai jam pačiam atrodytų juokingi. Kiekvienas žmogus, jeigu jis nenori atsižadėti savo žmogiškumo ir garbės, turi siekti šventumo! Juk šventumas yra dvasinis tobulumas, todėl žmogus, būdamas dvasinės prigimties tvarinys, turi šio tobulumo siekti, jeigu nori gyventi pagal savo prigimtį.

     Galima sakyti, kad kiekvieno tvarinio tikslas yra savo rūšies tobulumas. Neprotingi tvariniai tiek tobulumo turi, kiek jiems yra suteikęs Tvėrėjas. Žinoma, įvairios išorinės priežastys ir gyvenimo sąlygos gali jiems padėti ar pakenkti išvystyti tokį tobulumą, kuris jų prigimčiai yra galimas. Tai galima pasakyti ir apie žmogaus kūną. Bet žmogus, kaip protingas ir laisva valia apdovanotas tvarinys, tiek dvasinio tobulumo gali pasiekti, kiek parodys noro ir pastangų. Jo dvasiniam tobulumui nėra ribų. Jis savo dvasine prigimtimi turi galimybių kaip galima labiau priartėti prie tobulumo idealo. Tai matyti ir iš Kristaus žodžių: „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48). Tad kiekvieno žmogaus idealas ir tikslas yra beribis tobulumas — Dievas. Žmogus gali vis labiau ir labiau prie jo priartėti, jeigu tik nori ir visomis jėgomis siekia. Užtat šventumas yra ne tik išrinktųjų ar kokių nors nepaprastų žmonių, bet kiekvieno žmogaus tikslas. Daugelis jo nesiekia ir net kratosi tik dėl to, kad jo nepažįsta, nesupranta šventumo esmės.

     Kai kurie, prisimindami dvasinio tobulumo herojus-šventuosius, sako, kad jie yra liguisti žmonės, kad visokie psichiniai nenormalumai juos priveda prie labai keistų veiksmų, kurie laikomi šventumo pasireiškimu. Kiti, sekdami Freudą, aiškina, kad tie nuostabūs šventųjų veiksmai kyla iš seksualinio instinkto; dar kiti mano, jog tai yra tų tariamųjų šventųjų autosugestijos ar haliucinacijos vaisiai. Bet tai yra tušti teigimai be jokio pagrindo, be jokių įrodymų. Užtenka tik rimtai paskaityti šventųjų gyvenimus, ir bus aišku, kad jų nuostabių veiksmų pagrindas buvo ne įsivaizdavimai ar haliucinacijos, bet tvirtos valios rimtos pastangos ir bendradarbiavimas su Dievo malone.

     Neretai net ir tie, kurie siekia dvasinio tobulumo, nesupranta jo esmės. Mano, kad tobulas asmuo bus tas, kuris kasdien atkalbės tam tikrą skaičių maldų, bus įsirašęs į daugelį bažnytinių brolijų, kasdien stengsis laimėti visus galimus atlaidus, dažnai lankys bažnyčias, daug pasninkaus ir darys įvairias kūno atgailas. Visa tai gali būti tik priemonės šventumui siekti, bet jokiu būdu ne tikslas, ne pats tobulumas ar šventumas. Jeigu kas šias priemones padarys savo tikslu, nesupras šventumo esmės, jis bus ne šventasis, o tik juokinga karikatūra.

     Dažnai yra manoma, kad prie šventumo priklauso dvasinės paguodos, įvairūs mistiški reiškiniai, stebuklų darymas. Bet reikia atsiminti, jog yra daug didžių šventųjų, kurie savo gyvenime nepadarė jokio garsaus stebuklo, kurie didelę gyvenimo dalį praleido be jokių dvasinių paguodų, kurie turėjo daug įkyrių pagundų ir dvasinės kančios valandų, kuriuos kankino visokie abejojimai ir išganymo netikrumas. Juk jeigu stebuklai ir mistiški reiškiniai priklausytų prie šventumo esmės, tai Kristus būtų liepęs to siekti, tačiau jis niekad to nedarė. Jis nesakė, kad žmonės iš jo mokytųsi daryti stebuklus, bet pakartotinai liepė iš jo mokytis nuolankumo ir meilės. „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankiaširdis” (Mt 11,29). Jis mums įsakė mylėti vienas kitą taip, kaip jis mus myli) (Jn 15,12). Jis liepė mums būti vieningiems, kaip jis ir jo Tėvas yra viena (Jn 17,21). Užtat ir šventumo esmės reikia ieškoti šiuose Kristaus žodžiuose ir pamokymuose.

     Ir Aristotelis, ir šv. Tomas Akvinietis sako, kad tobulas yra tas, kam nieko netrūksta pasiekti savo tikslui. Žmogus nuo kitų žemės tvarinių skiriasi tuo, kad turi dvasinę sielą su jos nuostabiomis galiomis: protu ir laisva valia. Jo siela yra nemirtinga, todėl ir žmogaus tikslas turi būti pritaikytas jo dvasinei nemirtingai prigimčiai. Paskutinis ir aukščiausias žmogaus tikslas gali būti tik dvasinio tobulumo šaltinis — Dievas. Šioje žemėje niekas negali būti galutinis žmogaus tikslas, nes niekas tobulai jo troškimų nepatenkina. Tad žmogus bus vis tobulesnis ir šventesnis, kuo labiau prie Dievo priartės ir su juo susijungs.

     Dievas yra pats tobulumas. Jame aukščiausiame laipsnyje yra visi dvasinio tobulumo pasireiškimai — dorybės. Todėl žmogus bus tuo tobulesnis ir šventesnis, kuo daugiau dorybių įsigis. Bet kadangi tų dorybių yra labai daug, tai gali atrodyti, kad dvasinio tobulumo siekimas yra labai sunkus ir komplikuotas dalykas. Užtat ne vienam gali kilti klausimas, ar kartais nebūtų galima padaryti kokią nors dvasinio tobulumo sintezę, ar nebūtų galima rasti kokios nors dorybės, kuri apimtų visas kitas, kurios siekdamas, žinotum, kad sieki visiško dvasinio tobulumo ir šventumo. Ar tokios dorybės nėra? Žinoma, kad yra! Tokia visų dorybių sintezė — tai meilė. Meilė yra žmogaus dvasingumo arba šventumo esmė.

     Jeigu žmogaus tikslas arba tobulumas yra kaip galima didesnis susijungimas su Dievu, tai meilė, be abejo, labiausiai jį su Dievu jungia. Visos kitos dorybės tik paruošia kelią šiam susijungimui. Teologiškos dorybės, tikėjimas ir viltis, taip pat tik paruošia kelią didžiausiai teologiškai dorybei — meilei. Paskui ją stiprina įvairiose sunkenybėse ir saugo nuo užgesimo. Tad drąsiai galima sakyti, kad visas dvasinis tobulumas, visos dorybės sukasi apie meilę, lyg planetos aplink saulę. Jos spindi ne savo šviesa, bet šviesa, gaunama iš saulės.

     Kitos dorybės gali būti sieloje drauge su nuodėme, todėl nė viena iš jų nejungia žmogaus su Dievu. Gali žmogus visas dorybes turėti, bet jeigu neturės dorybių karalienės — meilės, jis bus atsiskyręs nuo Dievo, todėl apie kokį nors dvasinį tobulumą negalės būti nė kalbos. Meilė ir nuodėmė sieloje niekados negali būti drauge: arba meilė sudegins nuodėmę ir sujungs žmogų su Dievu, arba nuodėmė užgesins meilę ir atskirs žmogų nuo Dievo.

     Ir Evangelijose, ir šv. Pauliaus laiškuose ši mintis dažnai ir labai aiškiai yra išreikšta. Kristus sako, kad Dievo ir artimo meilės įsakymas yra visų kitų įsakymų ir viso jo mokslo branduolys (plg. Mt 22,40). Šv. Paulius sako, kad „Įstatymo įvykdymas yra meilė” (Rom 13,10). Laiške korintiečiams jis rašo: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, — nieko nelaimėčiau” (1 Kor 13, 1-3).

     Tad meilė yra dvasinio tobulumo esmė, ir kiekvienas žmogus jos turi siekti, jeigu nori gyventi tam tikslui, kuriam jį Dievas sutvėrė — būti šventu.

     Mylėti nėra lengva. Meilė reikalauja daug aukų, bet jeigu į jas žiūrėsi ne kaip į naštą, bet kaip į meilės įrodymą, tai jos neslėgs tavęs prie žemės, bet kels aukštyn kaip galingi erelio sparnai.

     Pabaigai pora citatų iš šv. apaštalo Jono laiško. „Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka ir jo meilė mumyse tobula tampa” (1 Jn 4,12). „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato” (1 Jn 4,20). Taip, sunku mylėti tą, kurio nematai, užtat Dievas nori, kad jį mylėtume savo broliuose ir seseryse, kuriuos matome. Dievas yra juose, tad mylėdami artimą, mylime Dievą. Tai prisimenant, bus lengva mylėti ir tuos, kurie mus yra įžeidę, ką nors bloga padarę. Juk juose mylime Dievą. Tad praktiškame gyvenime artimo meilė yra viskas. Tai dvasingumo termometras!