Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Pasakojimai apie žodžių kilmę
1994 m. Vilniuje buvo išleista Algirdo Sabaliausko knyga, pavadinta “Iš kur jie”. Joje autorius pasakoja apie įvairių žodžių kilmę. Manome, kas šiame atostoginiame “Laiškų lietuviams” numeryje, užuot rašius apie kokias nors sausas kalbos problemas, bus įvairiau ir įdomiau pažvelgti bent į dviejų žodžių kilmę, aprašytą minėtoje knygoje.
Red.
Šratinukas
Šratinukas— rašyklė su šratu vietoje plunksnos ir tušo pripildyta šerdele.
“Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”
(1972 m.)
Tokios rašyklės Lietuvoje pasirodė ne taip seniai, o pirmajame “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidime (1954 m.) ir žodžio šratinukas dar nėra.
Šratinukas— vienas iš nedaugelio lietuvių kalbos žodžių, kurio žinome oficialų autorių. Šis autorius yra filologas Feliksas Jukna. Jis 1965 metais “Kalbos kultūros” žurnale išspausdino nedidelį straipsniuką, kuriame ir pasiūlė šią naują rašyklę vadinti šratinuku. Būdamas labai sąžiningas žmogus, F. Jukna prisipažino, kad tokį žodį sugalvojo ne jis pats, o girdėjęs taip vadinant šį daiktą vaikus. Vaikų žodis nurungė kalbininkų siūlytus: tušinį parkerį, tušinį pieštuką, rutulinį pieštuką bei skolinį šariką.
Tai ne pirmas atvejis, kai bendrinėje lietuvių kalboje įsigali vaikų sukurtas žodis. Tokios kilmės yra ir mūsų skyrybos ženklas kablelis. Jo autorius— mažametis Jono Jablonskio sūnus. Pamatęs kartą tėvelį rašant, jis paklausė: “Kokius tu čia, tėveli, kabliukus rašinėji?” Žinoma, naują terminą lietuvių kalboje jau įtvirtino ne sūnelis, bet tėvelis, Jonas Jablonskis. Anksčiau šis skyrybos ženklas buvo įvairiai vadinamas: Simonas Daukantas jį vadino ilsiu, Antanas Baranauskas — skirsmeliu. Mėginta vadinti ir perkirdžiu, perstoju.
Marionetė
Balzgana naktis gatvelėse.
Marionetės keliasi.
Iš nakties į aikštę bėga lėlės,
Gražios aklos mergužėlės.
Henrikas Radauskas
Su marionetėmis mes dažniausiai susitinkame lėlių teatre. Tai lėlės, paprastai pagamintos iš kokio nors medžio gabalo, priėjo pritvirtinus rankas ir kojas. Jos visaip juda, nes prie kaklo, pečių, alkūnių, kelių pririšti specialūs siūlai ir už scenos pasislėpęs aktorius gali jas tampyti kaip nori. Nuo senų senovės marionetės buvo vartojamos įvairių Azijos tautų, Egipto, Graikijos, Romos religiniuose vaidinimuose bei apeigose. XVIII-XIX a. marionetės pasirodė jau ir Vakarų Europos aikščių teatruose.
Šiuo metu daugelyje pasaulio kalbų paplitęs šios lėlės pavadinimas yra prancūziškos kilmės. Prancūzų marionette yra mažybinė vardo Marion 'Marytė' forma, o ši savo ruožtu yra mažybinė vardo Marie ‘Marija’ forma. Vadinasi, žodyje marionette yra sulipusios dvi mažybinės priesagos. Lietuvių kalboje šią formą atitiktų kokia nors Marytėlė ar Marytukė. Mažybinės priesagos viena prie kitos labai lengvai limpa. Juk visai įmanoma ir kokia nors Marytutėlė. Čia jau būtų net trys mažybinės priesagos.
Marionetėmis dažnai vadiname ne tik lėles, bet ir visokius bevalius žmones, ypač kokius nors viršininkus, politinius veikėjus, ministrus, kurie, lyg tos lėlės, aklai vykdo kitų valią, o jų pačių galvos kaip anų lėlių... medinės.