Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KITUS ĮVEIKTI GALI DAUG KAS, SAVE ĮVEIKTI GALI TIK ŽMOGUS

 (Konkurso jaunimo grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

Inga Sitaitė

     “Gerasis Dieve, nusižeminus prašau Tavo atleidimo, žinau, kad darau daugybę nuodėmių, todėl, Dieve, meldžiu pagalbos bandant tapti kitu žmogumi, prašau būti mano vidinėje kovoje tarp manęs ir mano ydų”.

     Baigiu maldą tvirtai pasiryžusi bent pabandyti geriau pažinti ir auklėti save, imu Vydūno filosofijos knygą “Sveikata jaunumas grožė”. Seniai jaučiu, kad man kažko trūksta, kažkas ne taip, bet niekaip nesuprasdavau, kas... Dabar aš žinau... Aš suprantu... Aš prisimenu, kaip mes apkalbinėdavome kitus ir kitas siaurame draugų ratelyje. Aš prisimenu...

     “Dieve, kaip man dėl to gėda, aš gailiuosi, Dieve, koks niekingas padaras aš esu, kuris moka kovoti tik su kitų ydomis, bet nemoka teisti savęs.

     Man gėda. Gėda — štai kodėl aš nusprendžiau keisti savo gyvenimą, keisti savo mąstymą. Bet aš esu silpna, man gali pritrūkti jėgų ir valios, todėl prašau, Dieve, neapleisk manęs”.

     Mano vidinis pasaulis draskomas prieštaravimų, aš nenoriu, aš tingiu keistis. O vidinis nedoras balsas dar lenda: “Kam? Kam tau reikia keistis? Kas tau nepatinka? Juk pažiūrėk — koks pasaulis puikus! Gali daryti viską, ką tik nori, kiek aplinkui malonumų, tik apsidairyk!”

     “Dieve, neleisk paklusti tai nedorybei. (O vis dėlto ar verta keistis?)”

     Staiga prabyla mano sielos balsas: “Neklausyk. Daryk taip, kaip tau sąžinė liepia. Juk turi pakankamai valios, kad įveiktum pagundas. Nesmuk žemyn. Tu privalai kilti aukštyn, privalai tobulėti!”

     Bet vėl: “Kam tau to reikia, žinoma, gali atsisakyti visų malonumų, bet ar nori?”

     Visai susipainiojau, aš nežinau, ko aš noriu, nežinau!..

     “Klausyk širdies balso, ką ji sako, ką jauti, — guodžiantis, šildantis balsas kalba. — Tu gali suprasti, ko tikrai nori, tik pajusk”.

     O! Širdies?... Klausyk širdies... Ką jinai sako?

     “Ji tyli, ką širdis gali sakyti?” — šaiposi mano nedorybės.

     Staiga jaučiu, kaip nenusakoma šiluma apglėbia visą kūną, o protą nušviečia aiški mintis: “Aš nenoriu pigių pasilinksminimų ir trumpalaikių malonumų. Aš nerasiu ramybės, kol tu mėgausies jais”.

     Mano protas aiškiai suvokia, kad mano sielai ligi šiol trūko dvasinės paramos.

     “Aš negaliu tobulėti maitinama malonumais, kuriais patenkinamas kūnas. Man ankšta, kai plyšta tavo skrandis, prigrūstas skanėstų, aš negaliu tobulėti, kai banali knyga tau geriau, nei jausmingas eilėraštis. Aš noriu tobulėti; padėk man”.

     Dabar aš žinau, kad siela ir kūnas — neatskiriami. Jei patenkintas tik kūnas, jei globoji tik kūną, tu nebūsi laiminga.

     Aš dabar tai žinau.

     “Dieve, ačiū. Tu padėjai man surasti tiesą, dabar aš niekada neapleisiu savo sielos, prižadu rūpintis ja”.

     Dabar aš žinau, kad save įveikti sunkiausia. Bet aš įveikiau.

     Nes aš supratau... Žmonės dažnai mąsto, kas yra gyvenimas, kur yra gyvenimo prasmė? Dabar aš žinau: gyvenimo prasmė — tai sielos tobulėjimas. Juk visos senosios pasaulio religijos kalba apie tai.

     Pavyzdžiui: jei krikščionio siela švari, po mirties jis patenka į šviesųjį pasaulį — amžinos palaimos karalystę, brahmanistų (induizmas) nuomone, tikinčiųjų sielos po kiekvienos reinkarnacijos tobulėja ir, tik tapusios visiškai tobulos, susilieja su visuotine dvasia — Brahmanu. Budos pasekėjai, tik būdami tyros sielos, išsivaduoja iš kančios gniaužtų ir pasiekia nirvaną. Ir kiekvieno tikinčio, kokią religiją jis beišpažintų, tikslas — sielos tobulėjimas. Bet kokiais keliais?

     Aš šiuo metu studijuoju Vydūno knygą, kurią minėjau pradžioje. Ją tik vieną teturiu, bet jos pakanka. Žinoma, ne tik skaitau, bet ir naudojuosi šia išmintimi gyvenime. Man labai artima Vydūno filosofija. Tiesa, ne viską aš galiu pritaikyti sau, ne viskas man suprantama, bet tai netrukdo skaidrinti savo dvasią.

     Be to, man atrodo, reikia atsigręžti ir pažiūrėti į tą kelią, kurį mes nuėjom, kad nebekartotume tų pačių klaidų.

     Svarbu kiekvienam iš mūsų dažniau pabūti gamtoje, pasijusti jos dalimi.

     Dabar aš savo draugams galiu pasakyti: pabandykite įveikti save.

     Pamėkite gėrį, grožį, tiesą, — gyvenimas taps gražesnis, nes siela gyvens santarvėje su kūnu. Tik pabandykite. Tikėkite savo jėgomis, — Dievas visiems tiesia ranką.

★★ ★