Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SEPTYNI ŠVENTIEJI SLĖPINIAI

Antanas Saulaitis, SJ

     Vienas Vatikano II suvažiavimo rėmų yra sakramento sąvoka. Šį lotynišką žodį, Naujame Testamente graikiškai išreikštą “paslaptimi”, lietuviai naudoja pritaikydami galūnes, o kartais ir išversdami lietuvių kalbon žodžiu slėpinys — tai, kame slypi didesnė tikrovė negu pats akivaizdus ženklas rodo. Mišiose sakoma “Tikėjimo paslaptis”, tačiau be minties, kad tai nežinomas ar neįmanomas pažinti dalykas — tik kad tikintieji čia atpažįsta glūdinčią tikrovę.

Jaunimo stalas. Jauniausia dalyvė — Milda Bartašiūnaitė 1 mėn. amžiaus.

     Pagal prieš tris dešimtmečius vykusį visuotinį Bažnyčios suvažiavimą, pirminis slėpinys yra pats Jėzus Kristus, kuris išreiškia, apreiškia mūsų Dievą. Tik iš Jo galime sužinoti, koks mūsų Dievas, Jo Tėvas yra. Toliau, aiškina Suvažiavimas, Jėzaus Kristaus slėpinys arba sakramentas yra Bažnyčia: jeigu norime pažinti Jėzų Kristų, Jį sutinkame Bažnyčioje, klausydamiesi ir apmąstydami Dievo žodį, dalydamiesi gyvenimu ir gyvenimo Duona bei Taure. Savo visuotiniškumu — vienybe įvairovėje per šimtmečius ir per visas kultūras — Bažnyčia liudija Jėzų Kristų. Šie du slėpiniai yra rėmai, kuriuose švenčiame tai, ką tradiciškai vadiname septyniais sakramentais. Šie yra šventės, kuriomis Bažnyčia išreiškia, kas ji yra, ir apreiškia Kristų gyvą mūsų tarpe, mūsų susitikimą su Dievu, kurio niekas nėra matęs.

     Kad sakramentai yra šventės, aišku iš pačių apeigų ir su jomis surištu šventiškumu bažnyčioje ir visuomenėje ar namie, išskyrus daug kur dar Ligonių patepimo ir Susitaikinimo sakramentus, kuriuose šventiškas džiaugsmas šimtmečių glūdumoje priemaišomis užpustytas. Sakramentų apeigos palaipsniui keičiamos ir atnaujinamos, kaip yra vykę visą Bažnyčios istoriją. Nuo 1963 m. Vatikano II pirmojo dokumento — Liturginės konstitucijos, kai kurios slėpinių šventės visuotinėje Bažnyčioje pakeistos jau tris kartus, o įvairiose šalyse dar pritaikytos tų kultūrų sąvokoms, apraiškoms.

     Pagal dviejų tūkstančių vyskupų sutartas gaires, liturgija bendrai ir sakramentai atnaujinami iš pagrindų ir iš šaltinių, ypatingą dėmesį kreipiant į pirmykštės Bažnyčios apeigyną, o vėliau ištiriant, kaip apeigos kito, jų reikšmė krypo įvairiose visuomeninėse sąlygose, religinių srovių įtakoje. Vienas iš tokio atnaujinimo vaisių yra apeigų paprastumas, kuris žmones gali ir gąsdinti, kai “paslaptį” buvo su apeigų nesuprantamumu ar sudėtingumu surišę. O apeigų paprastumas yra ženklas, kaip gerai Jėzus Kristus, pats būdamas tobulas žmogus, mus, žmones, supranta. Sakramentų ženklai arba simboliai, kuriuose glūdi išreiškiamoji tikrovė, yra visai eiliniai, kasdieniai: vanduo ir plovimas, duona ir valgymas, vynas ir gėrimas, aliejus ir glostantis patepimas, rankų uždėjimas.

     Kai apeigos visokiais priedais neapkrautos, pats simbolis — daiktas ir judesys — kalba už save, savaime suprantamas. Kai apeigos sudėtingos, jas reikia aiškinti, ir tada slėpinys jau būna tapęs paslaptimi, kurią tik išsilavinę asmenys galėtų suprasti (kaip tai būdavo ir pirmaisiais amžiais, kai įvairios “paslapčių” religijos būdavo išplitusios). Slėpinių apeigų suprantamumą liudija ir vietinė kalba, kuria visur pasaulyje švenčiamos, kuria ir Šv. Raštas skaitomas. Jeigu vadinamose pomoderninėse šalyse ar supasaulėjusiose kultūrose daugelis religinių žodžių, sąvokų ir simbolių nebūtų savaime suprantami, paprastieji sakramentų ženklai ir suprantami žodžiai turi galios, kurią sakramentų steigėjas Kristus Dievo Dvasia suteikia.

     Čia surašyti vaizdeliai gali padėti slėpinių reikšmę suvokti, kai norime patys būti kuo atviresni Dievui, kuris save mums per Kristų Bažnyčioje šventomis apeigomis apreiškia.

KRIKŠTAS

     Tik būrelis, artimiausi žmonės, Krikšto tėvai ir motinos supa keturių asmenų šeimą, sustojusią apie krikštyklą. Suaugusieji troško jau ilgiau, ir ruošėsi pagal asmeninę brandą. Paauglė jau savo vaikišku būdu jautriai pasisavino tai, ką parapinėje mokykloje mokėsi ir patyrė. Mažasis broliukas, neįprastų iškilmingų rūbų “varžomas”, stebi suaugusių akis, velykinę žvakę, bažnyčios erdvę.

     Tai tradicinis krikščionių bendruomenėn įsijungimo būdas pirmaisiais šimtmečiais ir dar šiandien, labiausiai misijų kraštuose. Suaugę liudija savo sąmoningą apsisprendimą už Kristų ir Bažnyčios šeimą, kurion ilga ruoša žengė. Jaunesnioji, vaikišku būdu ruošiusis, brandos metu turės vaiko tikėjimą pervesti į suaugusios sąmonę. Mažylis tik žino, kad čia kas ypatingo —jo Krikštui ruoša įvyks po apeigų, tačiau jo atveju — be ruošos ir be sąmoningo nuosprendžio — apeigos liudija Dievo malonės dosnumą, teikiamą dovanai, neužsitarnautai iš amžinos ir nesąlyginės meilės.

     Krikšto žvakė, taupytina Pirmajai Komunijai, kiekvieno keturių rankose, prisijungus kiekvieno krikšto tėvui bei motinai, o virš visų stambesnė ir šviesesnė velykinė žvakė, Kristaus šviesos pasauliui ir pasaulyje simbolis. Kai apie altorių jauna šeima ir kiti dalyvaujantys susiima rankomis ir kalba “Tėve mūsų”, išreiškia tos šeimos tikėjimą, kad Dievas yra jų tikrasis globėjas, o visi kiti juos priimame į tą pačią Dievo tautą, kuri drįsta Jėzaus žodžiais kreiptis “Tėte, Tėveli”.

     Apeigas atnaujinus, nustatyta, kad tinka pilti daug vandens, ir geroje parapijoje suaugęs krikštijamasis visai sudrėkinamas, kad turi nueiti ir persirengti iš kasdienių rūbų į baltą (ar nors šviesų) drabužį, kaip ir pirmaisiais amžiais. Tenka ir parūpinti rankšluostį plaukams ir galvai, nebent krikštijama pagal “senoviškas” apeigas, pagal kurias tik iš tikėjimo suvokiama, kad esama kelių lašelių vandens.

     Labai vaizdžiai asmens nuosprendį už Kristų liudija jauna moteris, prieš visus parapiečius priėjusi prie altoriaus ir stovinti vienų viena, Krikšto tėvams ir tėvui bei motinai visai jautriai atokiau sustojus, nes štai čia jos pačios žingsnis į naują gyvenimą, į sutapimą Krikštu su Kristumi. Krikštijamosios veidas ramus — jau širdyje aiškiai apsispręsta ir prisiimta — ir akys žvelgia drąsiai ir tiesiai, lyg Dievo malonė būtų apsupusi asmenį, priėjusį prie šviesos. Kai ąsotis su vandeniu pakeliamas virš galvos, krikštijamoji visai savaime palenkia galvą, kaip mes visi darome, kai pajuntame kažką tikrai artimai švento.

     Kai krikštijami suaugusieji, daugumoje šalių kunigas yra vyskupo įpareigotas patepti Sutvirtinimo aliejumi, tai yra, “suteikti” šį sakramentą. Tų pačių Mišių metu (Krikštas ir Sutvirtinimas vyksta tuoj po Šv. Rašto skaitinių Žodžio liturgijos laiku) pakrikštytoji priima pirmąją savo Šv. Komuniją duonos ir vyno pavidalais, rankoje laikydama neseniai uždegtą Krikšto žvakę. Tai yra ir tradicinė sakramentų eilė, kurią maži vaikai katekizme išmoksta — Krikštas, Sutvirtinimas, Komunija. (Susitaikinimas arba Atgaila būna po Komunijos, lygiai kaip prieš Krikštą asmuo jokiu būdu neina išpažinties, nes Krikštas reiškia viso asmens sutapimą su Kristumi, atsivertimą į šį “kelią”, kaip krikščioniškasis gyvenimas dar Naujojo Testamento laikais būdavo vadinamas).

     Kita proga prie šviesiai apšvieštos krikštyklos netoli altoriaus (kur pagal nuostatus turėtų stovėti, nebe atskiroje patalpoje, neužtinkamoje vietoje) stovi jauni tėvai, nusprendę įdukrinti dvi mergytes, sesutes iš našlaityno.

     Juodvi priimamos į šią šeimą dar kita prasme — ir mūsų tautos šeimą, ir į mažąją šeimą, kuri savo vaikų sulaukti negalėjo, ir ryžosi savo gyvenimu su mergytėm dalytis. Kaip lengva tokiu atveju pajusti, ką mes, Dievu pasitikėdami, darome, tardami Švč. Trejybės vardą ir imdami mažytes į savo glėbį. (Ir kaip malonu žinoti, kad įvaikintieji šeimose yra lygiai tiek pat mylimi, kaip šeimoje sulaukti).

     Kai jauni tėvai atneša savo kūdikį, mes irgi sakome, kad šie vaikučiai tampa Dievo vaikais. Iš tikrųjų, ne visai tinka sakyti, kad jie Dievo vaikais tampa per Krikštą, nes visi žmonės, ir Jėzaus Kristaus nepažįstantieji, yra to paties Dievo, vieno Tėvo vaikai nuo pat pradžios — jis yra tas, kuris gyvybę teikia ir į save traukia ir veda. Tačiau kūdikis nekrištijamas tėvams, o ypač močiutėms ar seneliams patenkinti —jis įvedamas šiuo slėpiniu į Bažnyčią mūsų visų labui, kad užaugęs, užaugusi tikinčiųjų šeimon įneštų Dievo duotas dovanas ir su mumis visais tikėjimu dalytųsi.

     Labai įdomu, kaip lietuviškame apeigyne būdavo parašyta, kad “pagal lietuvišką paprotį mergaitę laiko Krikšto motina, o berniuką — Krikšto tėvas”. Suprantama, kad čia nieko lietuviško nėra, nes “senovėje” (tai yra, kai mes buvome jauni) būdavo tuoj po gimimo krikštijama, kad tik nemirtų nekrikštytas ir nebūtų už kapų tvoros palaidotas. Šiandien ir dėl mediciniškų priežasčių, ir dėl Krikšto reikšmės dalyvauja tėvas ir motina, ir jiedu iš esmės atsako už tikėjimo vystymąsi savo sūnuje ar dukroje. Todėl jie turėtų vaikutį laikyti, tačiau nujaučia, kaip geriau, kad ir Krikšto tėvas bei motina išreikštų savo ryžtą tėvams padėti.

     Jeigu Krikšto apeigose dalyvauja daugiau vaikučių — brolių, seserų, kitų artimųjų, stengiamasi juos suburti ir apeigų pabaigoje, po tėvo, motinos, Krikšto tėvų, palaiminti, kad jie vaizdžiai pajustų, kaip nuo savo krikšto visai kūdikystėje jau paaugo, pradėjo tikėjiman įaugti ir jo reikšmę suprasti — kitais žodžiais, savo gyvenime pagal savo supratimą sutikti Jėzų Kristų, tikinčiosios šeimos globojami.

SUTVIRTINIMAS

     Rytų Bažnyčioje — stačiatikių ir Rytų katalikų apeigose, ką tik pakrikštytas kūdikis yra sutvirtinamas ir Mišių liturgijos metu duodama pirmoji Šv. Komunija (vyno pavidalu, kunigui pirštą taurėn pamirkius). Vakarų Bažnyčioje (lotynų apeigose) šis paprotys neišliko, ir Sutvirtinimo sakramentas nukeltas vėliau. Vienur stengiamasi, kad vaikai būtų sutvirtinti prieš baigdami parapinę pradinę (aštuonerių metų) mokyklą; kitur parenkamas kitas amžius, kad jaunas žmogus jau sąmoningiau suprastų, duotų ženklą, kad ryžtasi Šventosios Dvasios malone Kristų savo gyvenime sekti; tai būtų lyg brandos ženklas — perėjimas iš vaiko į suaugusį ir pilnateisį narį.

     Atnaujintosios apeigos numato, kad Sutvirtinimo aliejaus nebūtų gailimasi, lygiai kaip neturėtų gailėti Krikšto vandens, kad pats slėpinio ženklas už save kalbėtų. Ir dar patariama, kad aliejus tikrai kvepėtų — Rytų Bažnyčioje saldžiai pakvimpa visa bažnyčia, įtraukiama dar kita juslė suvokti Dievo gailestingos malonės gausybę. Geroje parapijoje sakramentų aliejai laikomi ne zakristijoje, o bažnyčioje aiškiai matomoje vietoje, stikliniuose ąsotėliuose, taip kad visų slėpinių ryšys kuo aiškiau reikštųsi. Sutvirtinimą teikiantis vyskupas ar kunigas tepa daug aliejaus, visu delnu sudrėkina kaktą ir galvą, kad šis matomas ženklas skleistųsi kaip Dievo malonė ir palaima.

     Dvi reikšmingos akimirkos jungia sutvirtinamąjį su vyskupu. Visi dalyviai yra liudininkai, tačiau arčiau (ir už vyskupo) stovintys geriausiai mato, kaip jaunas žmogus, kaip šiais laikais jiems priprasta, tiesiai ir šviesiai žiūri į vyskupo akis, kai šis deda savo rankas ant galvos ir tepa aliejų. Tas paslaptingas ryšys apibūdina vyskupo vaidemenį — būti plačios tikinčiųjų šeimos vienytoju ir vienybės Kristuje ženklu, apaštalinio tikėjimo užtikrintoju savo aplinkoje, kuri gali būti ir sunki, ir sudėtinga, ir (persekiojimo, sąmyšio metu) nedraugiška.

     Antroji valandėlė ne mažiau reikšminga ir aiški. Uždėjęs rankas, patepęs kvapiu aliejumi — stiprybės ir sveikatos ženklu — vyskupas sutvirtinamąjį apkabina, paglosto, rankas suima. “Senovėje”, kuri tampa tradicijos masteliu—tai ką iš vaikystės prisimename, buvo aiškinama, kad vyskupas delnu suduoda sutvirtinamajam į žandą priminti Jėzaus kančią, kai budeliai mušė bei tyčiojosi, ir kad gyvenime teks neteisybės patirti. Arba buvo sakoma, kad dabar tampama Kristaus kariu, ir skruostan delnu mostas reiškia pasiruošimą bei ryžtą kovoti už tikėjimą. Tai labai geras pavyzdys, kaip tradicinės apeigos nukrypsta, ir tada pritaikomas “teologinis” aiškinimas, reikalingas, kai apeigos nebesuprantamos. O šis judesys — asmenį apkabinti — kiekvienam labai suprantamas, kai atliekamas pagarbiai ir nuoširdžiai, ir taip jauno ar suaugusio žmogaus priimamas. Priėmęs žmogų į tikinčiųjų šeimą (Krikštu ir) Sutvirtinimu, vyskupas sveikindamas apkabina. Tokios apeigos nelengvai įmanomos, kai sakramentą priima šimtai ar tūkstančiai, ir todėl įgaliojami klebonai ar kiti dvasininkai slėpinį parapijose švęsti.

KOMUNIJA

     Kūdikystėje krikštytas asmuo augo sąlygose ar aplinkybėse, kuriose dėl šeimos ar visuomenės nebuvo progos vaikystėje Pirmosios Komunijos priimti ir Krikšto reikšmę prie Viešpaties altoriaus stalo išgyventi. Jeigu mokinukai ar parapijos vaikai ruošiami pagal skyrių (klasę) ar amžių, jų ruošos tarpsnis maždaug nustatytas iki šventei numatytos dienos. Visi vedami kartu, be išskirtino dėmesio kiekvienam atskirai, nes kitaip būtų sunku ar net neįmanoma. Suaugusio ruoša šiam slėpiniui yra kitokia: jis turi pats nusistatyti, pasitaręs su tais, kurie padeda ruoštis, kada bus pasiruošęs prie altoriaus prieiti.

     Šešiolikmetei nedrąsiai paprašius Komuniją priimti, kunigas kreipėsi į to paties amžiaus veiklųjį parapijos jaunimą talkos. Susėdę penkiese šešiese, jauni žmonės dalijasi tikėjimu, įsitikinimais, viltimis, išgyvenimais. Kai ruošiami maži vaikai, dažnai būdavo iš jų reikalaujama “išmokti poterius”, maždaug atmintinai katekizmą atkartoti, įgyti ir atsiminti “žinias”, tikėjimo tiesas, taip kad susidaro įspūdis, kad reikia (daug ar kas nustatyta) žinoti, mokėti. Visus tuos dalykus jauna moteris išmoks greičiau už vaiką, o dėmesio tašku nėra žinios ar tiesos, o tas, kuris iš viso žmogaus širdžiai ir gyvenimui kalba — Kristus. Todėl ratelyje visų pirma pasisako, ką kiekvienam reiškia eiti prie Komunijos, Komuniją priimti, ką jie tiki, kai į žodžius “Kristaus Kūnas” ir “Kristaus Kraujas” atsako “Amen”.

     Suaugęs tokių pokalbių palydovas kartais prisideda, klausdamas kitą klausimą, suvesdamas pasisakymus. Veiksmingiausia, kad jauni žmonės savo galvosena ir savo žodynu tikėjimu dalijasi su panašius gyvenimo klausimus išgyvenančia mergaite. Mokslinį, teologinį ar kiek archaišką suaugusio žodyną pakeičia šiuolaikiniu ir artimu. Vieni kitų klausia, vieni kitus papildo. Neskubu, kaip mažiems vaikams, nustatytu laiku iki numatytos dienos aprašytą programą išeiti, nes suaugusis asmuo turi pati spręsti ir pati žinoti, kada pasiruošusi. (Šiais laikais sakoma, kad modernūs jaunuoliai širdyje nešioja tuos pačius kaip suaugusieji gyvenimo ir tikėjimo klausimus būdami 14 metų amžiaus).

     Labai tinka, vėl pagal atnaujintą slėpiniams ruošos laiką, parapijoje ar apylinkėje suaugusiems drauge ruoštis. Tai labai gražiai sutampa su Gavėnios — Krikštui ruošos laiko — sekmadienių skaitiniais ir visu priešvelykinio laikotarpio tikslu — ruoštis priimti ar atnaujinti pažadais Krikšto sakramentą. Toks pasiruošimas gali tęstis dvejus metus, kol žmogus pasiruošęs, o atnaujintomis apeigomis išdėstyti visi tarpsniai, kad įteikiamas Šv. Raštas, žvakė, malda “Tėve mūsų”, atliekamas egzorcizmas ir kitų pakopų ženklai, judesiai.

     Komunijai ruošos metu iškyla daug klausimų iš viso apie gyvenimą, apie Dievą, kurį Jėzus Kristus apreiškia ir kuris į mūsų gyvenimą Šv. Komunija išskirtiniu būdų įžengia. Kartais iš kitur pasisavinta Dievo sąvoka būna

Protokolą skaito sekretorė Marija A. Jurkutė.

krikščioniškajam tikėjimui svetima. Drauge skaitydami atrinktąsias Naujojo Įstatymo vietas apie duonos padauginimą, apie Viešpaties Vakarienę, apie Prisikėlusį Jėzų mokinių tarpe pirmųjų Velykų vakarą ar prie ežero kepantį jiems žuvytes, jauni žmonės aiškinasi, tirdami ir raštus, ir savo širdis, savo tikinčiąją patirtį. Jeigu suaugusiam, o dar dvasininkui, varžytųsi sakyti, kas širdyje, savo bendraamžiams paprastai ir nuoširdžiai pasako, ką jiems reiškia Kristus, koks jų ryšys su juo, kaip meldžiasi, ką sako Komuniją priėmę, kaip ruošiasi su kitais Aukoje dalyvauti. Jie suartėja ne kaip mokytojas su mokiniu, o kaip draugai Viešpatyje. Iš ratelio valandėlių matyti, kaip Dievas savo vaikus augina pats, brandina jų gyvenimo uždaviniams, kurių reikšmingiausias yra dalytis tikėjimu su kitais, kad visi gyventume.

     “Senovėje” žmonės Komuniją retai priimdavo, taip kad Bažnyčios vadovybė buvo priversta įsakyti ir reikalauti, kad nors vieną kartą per metus Komuniją priimtų, nes be Eucharistijos mes negalime gyventi. Prieš 90 metų popiežius šv. Pijus X sugrąžino Bažnyčiai tikrą senovinį gyvenimo būdą — dažnai Kristaus Kūną priimti, tai yra, kada tik Mišiose dalyvaujame ir sąžinė nieko sunkaus nėra varžoma. Nelengva buvo žmonėms tokį potvarkį priimti, nes metinė komunija buvo tapusi “normalia” būkle, nebesuprasta kaip išskirtinė tiesiog prievarta, reikalavimas savo katalikiškąjį tikėjimą viešai paliudyti. (Yra atsimenančių, kaip parapijose reikėdavo, Velykinės priėjus, įteikti lapelį).

     Pijus X įvedė ir vaikų Komuniją Vakarų Bažnyčioje, kuri buvo pratęsta žmonėms, kurie nepajėgia “žinoti”, t.y. dėl nelaimės ar užgimimo negalintys daug protauti. Buvo labai gražiai išsiaiškinta, ką žmogus turi suprasti, kad galėtų Šv. Komunijoje dalyvauti, ir vaikučių, neišsivysčiusių žmonių dalyvavimas yra ir jiems, ir visiems didelė paguoda, kai Kristaus sakramentas priglaudžia kiekvieną, kuris Dievui tiek brangus — o gal net daugiau, kaip žmonėms vaikučiai.

SUSITAIKINIMAS

     Ketvirtasis tradicinio sąrašo slėpinys vėliausiai Katalikų Bažnyčioje atnaujinamas, nes jo praeitis sudėtingesnė negu kitų sakramentų, kurie bent dalį savo ženklų, simbolių amžių eigoje ryškiau išsaugojo. Jeigu šiandien gero kataliko būtų paklausta, koks yra Susitaikinimo (seniau: Atgailos) sakramento simbolis, kaip kitų vanduo, aliejus, duona, vynas, rankų uždėjimas, tik knygoje skaitęs ar dabartinėmis apeigomis Dievo gailestingumo sakramentą šventęs žinotų, kaip atsakyti ir ką šio slėpinio judesys Dievo gailestingumą išpažįstančiam bei priimančiam reiškia.

     Parapijoje būrys vaikų ruošiamas pirmajai išpažinčiai. Kol tikybos mokytojos, katechetai pamokėlėse auklėja, tėvai namuose pratimų knygeles su vaikais užpildo ir spalvoja, parapijos kunigas vis daugiau laiko su vaikais praleidžia mokyklos kieme, žaidimų aikštėje, vaikų užsiėmimuose, kiek sąlygos leidžia, aplanko šeimas namuose.

     Dalis ruošos šiame Susitaikinimo sakramento apeigų kaitos metu yra supažindinti su abiem galimybėm eilinėje parapijoje slėpinį švęsti — įprastinėje (kuo tamsesnė, tuo geresnė) klausykloje, ar Susitaikinimo kambaryje (jei toks jau būtų; jeigu ne — kitoje patalpoje ar pačioje bažnyčioje netoli altoriaus). Atėjus laikui, vaikas galės pasirinkti, kur jam tinkamiau, ir galės prisitaikyti prie kitų sąlygų kelionėje, vasarvietėje ar pn., kur gali tebūti klausykla ar tik Susitaikinimo kambarėlis.

     Atėjus pirmosios išpažinties dienai, kai kuriose parapijose visas būrelis susėda ratu drauge su kunigu. Bažnyčioje sėdi ir dalyvauja tėvai, motinos, globėjai. Vaikai su kunigu įžengia į apeigas, aptaria savo pergyvenimus (sąžinės apžvalga, kuri suaugus taps sąmonės apžvalga) ir išpažįsta savo nuodėmes tame pačiame ratelyje (pokalbis yra jų, tėvai iš toliau temato, kad jų vaikas kalba), visi pasimeldžia, kunigas ant kiekvieno galvos uždeda rankas ir prie kiekvieno asmens pasako išrišimo maldą. Bažnyčioje esantieji įsijungia į “Tėve mūsų”, į kitas maldas, į giesmes, išreiškiančias tikrai šventišką Dievo gailestingumo apeigų dvasią.

     Kitur tokio papročio nėra. Kunigas sėdi atokiau bažnyčioje, visų aiškiai matomoje vietoje, ir vaikai po vieną prieina išpažinčiai po bendro Šv. Rašto skaitymo, sąžinės sąskaitos, maldų ir giesmių. Kartais suaugę dalyviai iš vaikiško nuoširdumo išmoksta, ką gali reikšti prie gailestingojo Dievo prieiti neramia, bet pasitikinčia širdimi: pasitaiko, kad vaikas, kieme su kunigu bendravęs, drauge kamuolį gaudęs ar gamtą iškyloje stebėjęs, ateina ir atgailaujančiam padėtą kėdę visai prie kunigo pritraukia, tiesiai į akis žiūri; kartais mokinukas ir kunigui ant kelių išpažinčiai atsisėda ir kaklą apkabina.

     Pasitaiko, kad tėvai, rūpinęsi savo vaikais, atsimena, kad ir savimi reikia pasirūpinti —jų paprasto nuoširdumo Dievo akivaizdoje paveikti, savo ruožtu prie Susitaikinimo sakramento prieina ten pat, ir visi matome, kad esame žmonės, galime klysti, klystame ir bendruomenėje išpažįstame Dievo begalinį gailestingumą, atgaivinantį mūsų širdis ir gydantį tikinčiųjų šeimą.

     Šeima ir kiti esantieji bendruomeninį džiaugsmą išreiškia, kai vaikais po išpažinties ir išrišimo nueina ir grįžta prie jų — paduodama gėlė, prisegama popierinė iškirpta širdelė su krikščionišku ženklu ar žodžiais. Jeigu sąlygos leidžia, parapijos patalpose ar didesniuose šeimos namuose susirenka tėvai, motinos, vaikai ir kunigas vaišėms.

     Kartais pirmoji išpažintis būdavo pirmosios Komunijos išvakarėse. Labiau tinka, aišku, skirti atskirus metus ar metų laikotarpius, kadangi abu sakramentai yra vertingi, savarankiški, savimi reikšmingi. Jeigu krikštytas suaugęs ruošiasi Susitaikinimui ir Komunijai, pats apsprendžia, kada ir koks tarpas.

LIGONIŲ PATEPIMAS

     Mūsų “senovėje” pašaukti kunigą prie ligonio reiškė, kad tikrai numirs, ir todėl manyta atidėti iki paskutinės minutės taip, kad kunigas ir nespėdavo atvykti. Šio slėpinio reikšmę labai gerai pasako atnaujintų apeigų žodžiai ir eiga; tikrai mirštančiam pridedami paguodos ir tikėjimo žodžiai, kurie padeda artimiesiems širdyje su mylimuoju asmenimi atsisveikinti, išleisti visai į Dievo rankas, kaip ir mes visi jo rankose laikomi.

     Penki suaugę vaikai supa savo sunkia liga mirštančios motinos lovą. Kunigas paima ligonės ranką ir laiko (bet šįsyk neglosto, nes viskas jai skauda). Dukros klausia, ar motina nori nuo skausmo vaistų (tikriausiai, kad svečiui būtų patogiau ir apeigas ramiau galėtų atšvęsti). Moteris atsako: “Tik truputį skauda. Nieko nenoriu, tik melstis”. Kunigas savais žodžiais paklausia, pasako, ir paskui pradedamos apeigos iš knygelės, kai visa šeima susirinkusi. Susiimama rankomis, kai kalbama “Tėve mūsų”, o Šv. Komuniją priima ir ligonė, ir šeimos nariai —

     Gyvybės Duoną mirties ir atsiskyrimo akivaizdoje, kaip Jėzus Kristus mėgo būti ten, kur sunku, skaudu, nelengva, nes tiek savo Tėvu pasitikėjo.

     Parapijose Advento ir Gavėnios metu numatyta Ligonių patepimo sakramentą bendruomeniškai švęsti su Žodžio liturgija, giesmėmis, visuotine malda, patepimu. Iš anksto parapija ruošiasi, užtikrindama, kad negalintys paeiti, kėdėse su ratais visi galėtų, kiek įmanoma, dalyvauti. Budintieji laukia prie laiptelių, jeigu bažnyčia dar neturi ratukams ar laipteliais negalintiems lipti takelio aukštyn. Kadangi Ligonių patepimas taikomas liudyti Kristaus gydomąją galią ir skausme paguodą visiems sergantiesiems, ir visos Bažnyčios— Kristaus sakramento—rūpestį ligoniais, silpnaisiais, kunigas ligonius patepa visus, kurie kūnu ar dvasia vargsta, kurie jaučiasi reikalingi gydymo ir stiprybės. Jau būti vyresnio amžiaus žmogumi asmenį prie šio slėpinio traukia, kaip ir pajėgius žmones, kuriuos vargina įtampos, kerštas, skaudi nesantaika ir kiti šių laikų demonai.

     Iš tolo žiūrint, nesunku tikėti, kad Dievas čia yra, kur susirenka du ar trys, kur tiek matomo ir nežinomo skausmo. Artimieji pristumia ratukus, už rankos veda silpnaregį, kiti ateina remdamiesi keturkoje atrama ar lazda, nelaimėn patekęs jaunuolis ateina su kriukiais, motina neša sergantį vaikelį. Atrodo, ten priekyje apsuptas ligonių turėtų būti pats Jėzus.

     Kiekvienam ligoniui talkininkai prisega atlapon mažytį kryželį ar Šventosios Dvasios ženklą — liepsnelę ar balandį. Pačiam asmeniui ar palydovui paduodamas lapelis su ligonio maldomis, išrašytomis šiuolaikiniais žodžiais. Baigiamoji giesmė akivaizdžiai surenka visų mintis ir didžią padėką Tam, kuris tik ieškojo, kaip žmonių naštas sumažinti ir pasaulio nuodėmę naikinti, kurį prieš kančios skausmą iš jautrios širdies patepė kitų atstumta moteris.

KUNIGYSTĖ

     Vienuolijos kunigas, turėdamas galimybę pakeisti darbo sritį, savo vyresniųjų buvo pasiųstas dirbti parapijoje pietietiškos šalies vargingoje srityje. Visų pirma dviračiu apkeliavo visas 12 vyskupijos parapijų maždaug Lietuvos pločio ribose. Suradęs pačią vargingiausiąją, ėmėsi darbo žmonių sąmonę ugdyti. Iš visų dvasinių poreikių jam atrodė reikalingiausias žmonių atsakomybė už save pačius, nelaukti valdžios, dvarininko ar Bažnyčios pareigūno jiems sakyti, kas ir kaip darytina. Jam atrodė, kad tokiam darbui reikės maždaug dešimt metų.

     Kantriai kalbėdamasis, asmeniškai ir giliai su žmonėmis susipažindamas, išklausydamas jų bėdų, rūpesčių, paprasto ir pirmykščio tikėjimo, įgijo pasitikėjimą tų, kurie pirmąsias dvi dienas nedrįso iš savo trobų išeiti, svetimam žmogui į kaimo aikštę įvažiavus. Tik naktį klebonijos durys buvo uždaromos, uodų daugiau neįleisti, ir tai vidurnaktį žmogus bėdoje atvedė nelaimės sužeistą sūnelį. Stebėtojas prisimintų lietuviškame “Sukilėlių” istorinio romano kun. Antano Mackevičiaus pagrindinį rūpestį. Tai nebuvo kovoti su caro valdžia, rūpintis ginklais ar kuo kitu, o žmonių sąmonėn įkalti, kad jie gali už savo ir savuosius imtis atsakomybės.

     Ėmėsi rūpintis kaimo jaunimu be mokslo ir be ūkinės prošvaistės, pastogėje įrengdamas amatų mokyklėlę. Tuoj pat įtraukė įvairaus amžiaus vyrus ir moteris parapijos liturgiją planuoti ir vesti, kitus prie paprastos atsakomybės už kitus Dievo akivaizdoje įtraukti. Kad kaime užaugintos prekės neštų didesnę ir be tarpininkų naudą, pradėjo veikti kooperatyvas. Kad vaikučių sveikata būtų saugojama, sudarę sąlygas šeimoms šulinio vandenį per molinius sietus valyti. Lygiagrečiai vyko kursai mažų bendruomenėlių vadovams — ne paskaitomis, o paprastais pavyzdžiais ir išgyvenimais. Kursantai drauge svarstė Šv. Raštą, priėjo išvadų, dalijosi giesme ir malda.

     Koks buvo šio kunigo vaidmuo, kol jis jautėsi savo pareigą atlikęs ir išvyko į tolimesnį milijoninį miestą su gatvės vaikais dirbti? Mažiausią savo laiko dalį praleido bažnyčioje, nedidelę dalį jėgų skyrė pamokslams, tiesiogiai mokyti. Jis padėjo savo žmonėms ant kojų atsistoti ir prieš žmones, ir prieš Dievą, sutverusį juos į save panašius. Iš pavienių asmenų ar savo kiemu apsiribojusių šeimų supynė visą švietimo, sveikatos, ūkio, ryšių bei atsakomybės tinklą, kurio ašimi tapo gyvasis Dievo Žodis Jėzus Kristus.

     Per kunigo šventimus dalyviai mato gan sudėtingas apeigas: aprengiamas liturginiais rūbais, įteikiama taurė ir lėkštutė, Šv. Raštas, rankos patepamos aliejumi, dukart vyskupas apkabina (arba nors pasveikina) naujai šventinamąjį, kalbama daug maldų, skaitoma šventųjų litanija, plaunamos rankos ir t.t. Beveik nepastebėtai ir be žodžių vyskupas ant klieriko galvos uždeda savo rankas ir ramiai jas palaiko. Jeigu dalyvauja kiti kunigai, jie vienas po kito prieina ir vėl be žodžių savo rankas uždeda (tai yra šio slėpinio regimas ženklas).

     Jeigu apeigose turi laimės dalyvauti ne tik kunigo šeimos nariai, o jo tėviškės žmonės, mokslo draugai (kai kurie jau sukūrę šeimas, kol šis mokslus baigė), ligšioliniai bendradarbiai sielovados ar kituose užsiėmimuose. Žmonės savaime jaučia, kad šis asmuo yra iš jų ir jiems, Dievo paslaptingai pašauktas ir vyskupo paskirtas jiems patarnauti jų reikaluose, ne savo naudai ar garbei, o visų gerovei. Kaip jie turi teisę į jo patarnavimus, taip jis remiasi jų maldomis ir ypač dvasine, moraline pagalba, kuri išreiškiama bendradarbiavimu tame, kas žmones ugdo.

     Iki Tridento suvažiavimo šešioliktame amžiuje seminarijų nebuvo. Būsimieji kunigai savo “amato” mokydavosi kaip ir kiti — iš vyresnių, toje srityje prityrusių, palaipsniui įaugdami į būsimą vaidmenį ir įgydami reikalingos patirties, žinių. Šiuos 400 metų (tai nedaug Bažnyčios istorijoje) klierikai mokosi seminarijoje, ten gyvena kiek atskirai nuo “pasaulio”, kad net turi lankyti kursus, kaip su žmonėmis bendrauti — su žmonėmis, iš kurių kilę ir kuriems skirti. Ruošdamiesi ilgai, jie atlieka Jėzaus brendimo Juozapo ir Marijos šeimoje laikotarpį, po kurio jie vėl turi tapti žmogumi tarp žmonių, kuriems siųsti.

     Per kunigų šventimus tereikia pažvelgti į veidus tų, kurie susirinkę: tėvai ir motinos (jei dar gyvi), seserys ir broliai, jauni giminaičiai, buvę parapiečiai, vyresnio amžiaus kunigai — nuvargę nuo darbų ir supratę, kad kiti ateina jiems padėti ir karalystės darbus tęsti, kai jų jėgos silpsta. Krikštu įdiegtas sutapimas su Kristumi čia išreiškiamas tarnyba Bažnyčioje, kaip ir Jėzus atėjo ne būti aptarnautas, o kitiems švelniai ir pagarbiai tarnauti.

SANTUOKA

     Kiek kartų gatvėje sutinkame du senelius, susiėmusius, rankomis. Gal jau pusšimtį metų vedę, jie šnekučiuojasi, o dažniau tyliai, ramiai kartu eina savo keliais. Tai, ką vestuvių apeigose skaitiniai bei maldos sako, kad du taps viena, jų gyvenime labai galioja. Sakoma, net supanašėja išvaizda.

     Kaip gražu, kai bendramečiai apie pažįstamą vyrą ir moterį sako, kad jie taip vienas kitam tinka ir abu drauge bręsta — negali vieno be kito įsivaizduoti. Nepraradę savo asmenybės, laisvai “savo klumpes sudėję”, kasdien santuokos apeigose išreikštą pažadą vykdo.

     Viena iš netikėtų žodžių visuotinėje santuokos (anksčiau šis sakramentas būdavo vadinamas Moteryste) apeigų maldoje ir baigminio palaiminimo posakių yra ši: “kad jų namai būtų atviri pagalbos reikalingiesiems”. Atrodo, ką tik Dievo ir žmonių akivaizdoje vedę, turėtų pirma keletą metų suaugti, savo profesijose įsidirbti, butą ar namus bei būtinus reikmenis įsigyti, šiek tiek vaikučių mokslui sutaupyti, o tik tada reikėtų rūpintis nelaimių ištiktaisiais ar savo namų duris atidaryti pašaliniams žmonėms.

     Šiuo bruožu — namų, šeimos atvirumu vargstantiesiems — šeimos židinys ir šeima labiausiai išreiškia, ką sako posakis “namų Bažnyčia”, nes visuotinės Bažnyčios vaidmuo toks pat, kaip To, kurį sakramentu apreiškia ir išreiškia, kuris per gyvenimą ėjo, padėdamas varguoliams ligi pačių skaudžiausių tokios tarnybos pasekmių. Jis, Švento Rašto žodžiais, “apiplėšė save”, t.y. tiek kitiems davė, kad pats nebeturėjo daugiau negu savo pačią gyvybę atiduoti. Nereta, kad jaunavedžių pačių sukurtoje maldoje be asmeninės Dievui padėkos už suteiktą sutuoktinį, už tėvų pagalbą ir šeimos, bičiulių paramą, vyras ir žmona kreipiasi į Viešpatį, padėsiantį jiems savitarpio meile ir pagarba su kitais dalytis, būti Dievo visuotinės meilės liudytojais savo tarpe ir už namų.

     Kokia bebūtų parapija, jos mastelis yra tarnyba tiems, kurie yra visuomenės ir Bažnyčios pakraščiuose, šių dienų varguoliai, atstumti ar per nesusipratimus atsitraukę. Todėl visuomet būna šalpos skyriai, būreliai, kaip ir auklėjimo, ligonių lankymo, didmiesčiuose valgyklėlės, pagalba tolimoms misijoms, rūbinė ar maisto spintelė apylinkės vargstantiems. Daug kur bažnyčiose būdavo skrynelė su užrašu “vargšams”, o šiandien — didelė pintinė ar dėžė, į kurią galima dėti negendančius maisto gaminius.

     Todėl Vatikanas antrasis ėmėsi Bažnyčiai įvaizdžio “Dievo tauta”, į jos narius ir visus žmones žiūrėdama kaip į to paties Dievo, Jėzaus Kristaus Tėvo vaikus. Kai tuokiasi Šiaurės Amerikos indėnai, jų regimas ženklas vyksta, kai jaunasis ta pačia indėniška antklode apdengia ir savo, ir savo nuotakos pečius. Vienoje senoje Romos bažnyčioje yra labai sena mozaika, kurioje aukštai virš altoriaus ir susirinkusiųjų greta vienas kitos sėdi Kristus ir Marija. Taip neįprastas vaizdas, kad lankytojo dėmesį turi atkreipti kas nors iš parapiečių: istorinėje mozaikoje Jėzaus dešinė ranka uždėta ant Marijos pečių, kaip du artimi žmonės savo ranką per pečius ištiestų. Pirmykštis meno kūrinys vaizduoja Mariją, Bažnyčios įvaizdį, Kristaus apkabinamą visiems laikams.