Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Dievo meilė —Jo žodžio laikymasis

CHIARA LUBICH

     "Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime" (Jn 14, 23).

     Jėzus kreipėsi į apaštalus savo nuoširdžia ir jautria kalba, užtikrindamas, kad jie vėl jį matys, nes jis apsireikš tiems, kurie jį myli.

     “Judas — ne anas Iskarijotas — paklausė: “Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?” Jis norėjo matyti dideliu mastu daromą Jėzaus viešą paskelbimą, kuris pakeistų pasaulio istorijos eigą ir, jo nuomone, galėtų būti labiau naudingas pasaulio gelbėjimui. Iš tikrųjų apaštalai manė, kad Jėzus buvo tasai ilgai lauktas paskiausių dienų pranašas, kuris patsai turėtų pasirodyti viešai visų akivaizdoje kaip Izraelio karalius. O atėjęs, Dievo žmonių akivaizdoje pagaliau įsteigtų tą Dievo Karalystę.

     O Jėzus atsakė, kad vietoj to jis savęs neapreikš įspūdingai ir matomai. Tai bus paprastas bet ir ypatingas Trejybės “atėjimas” į tikinčiųjų širdis, kuriuose yra tikėjimas ir meilė.

     Tuo atsakymu Jėzus aiškiai pasakė, kokiu būdu jis pasiliks su savaisiais po savo mirties. Jis paaiškino, kokius ryšius ir kokius santykius bus galima su juo turėti po jo prisikėlimo.

     Todėl jo buvimas krikščionyse ir bendruomenėje gali būti toji tikrovė net dabar; nereikės laukti ateities. O šventovė, kuri priims jį, yra ne tiek toji, kuri aptverta sienomis, bet krikščionio širdis, kuri tampa nauju tabernakuliu, kur Trejybė galės gyventi kaip namie.

     Kaip krikščionys gali tai pasiekti? Kaip krikščionys gali laikyti Dievą savo širdyse? Kokiu būdu gali pasiekti tokį nuostabų bendravimą su juo? Mylėdami Jėzų. Mylėdami Jėzų ne sentimentalia meile, bet reikšdami ją konkrečiu būdu, ypač laikydamiesi jo žodžio.

     Į tokią krikščionišką meilę, kuri reiškiasi darbais, Dievas kaip tik ir atsako savo meile: Trejybė apsigyvena jame.

     “...laikysis mano žodžio”.

     Kurių žodžių krikščionys yra šaukiami laikytis?

     Evangelijoje pagal šv. Joną “mano žodžiai” yra artimi savo reikšme žodžiams “mano įsakymai”. Tuo būdu krikščionys yra šaukiami laikytis Jėzaus įsakymų. Tačiau jie neturi būti suprantami kaipo įstatymų katalogo aiškinimai. Jie turi būti matomi kaip esmė to pavyzdžio, kurį Jėzus parodė, plaudamas savo mokiniams kojas: kaip tarpusavio meilės įsakymo vykdymą. O Dievo įsakymas kiekvienam krikščioniui yra privalomas mylėti kitus ligi visiško pasiaukojimo taip, kaip Jėzus pats mokė ir darė.

     Kaip mes turėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Ką mes turėtumėm daryti, kad Tėvas mus mylėtų ir Trejybė mumyse apsigyventų? Mylėdami vieni kitus tarpusavio meile visa širdimi, tvirta valia, ištvermingai. Mylėdami tokia meile, krikščionys įstengs gyventi asketiškai ir taip įvykdys Nukryžiuotojo Viešpaties norą. Tada tarpusavio meilė ugdys jų širdyse įvairias dorybes, ir jie tikrai galės suprasti, ką reiškia pastangos einant šventumo keliu. Tada Jėzus, prisikėlęs Viešpats, gyvens krikščionių bendruomenėse ir jų širdyse.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius