Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SUSITIKIMAI IR ATSAKOMYBĖ

Danutė Bindokienė

     Lietuviška patarlė sako, kad “su kuo sutapsi, tuo ir tapsi” — per tam tikrą laiką žmogus norom nenorom į savo pasąmonę “įtraukia” aplinkos įvykius, madas, gyvenimo būdą, ir visa tai tampa neatskiriama jo charakterio, jo pasaulėjautos dalis.

     Penkiasdešimt metų — jau pakankamas laiko tarpsnis, kad kiekvienas savo asmeniška patirtimi galėtų paliudyti tos patarlės išreikštą tiesą. Ir lietuvių tauta prieš kone 50 metų buvo dirbtiniu būdu suskaldyta. Jos gyventojai, tarytum kažkokio pamišusio mokslininko eksperimentams skirti laboratorijos įnamiai, išskirstyti į “grupes” ir palikti labai skirtingų kultūrų įtakos sferose. Viena grupė iš savo gimtojo krašto buvo priversta išklysti į Vakarus; antroji — ištremta į tolimus Rytus, o trečioji, nors jai ir buvo leista pasilikti savo tėvynėje, vis tiek gyveno, kontroliuojama svetimos kultūros, svetimų idėjų ir ideologijos.

Šv. Onos bažnyčia ir Bernardinų vienuolyno ansamblis.

     Į kiekvieną šių trijų grupių pakliuvę mūsų tautiečiai, nepaisant nuolatinių pastangų ir ryžto pasipriešinti aplinkos įtakoms, ilgainiui vis dėlto buvo jų paveikti ir pakeisti.

     Dažnai girdime nusiskundimus bei priekaištus, kad su Lietuvoje esančiais tautiečiais mes “nesusišnekame” —jie mūsų, o mes jų nesuprantame. Dėl to atsiradęs sunkiai peržengiamas plyšys, dėl to mėgstame vartoti “mes ir jūs” sąvoką.

     Savo ruožtu, lietuviai iš anapus Atlanto nelabai supranta ir “amerikonus”, matydami juose daug neigiamybių, daug paviršutiniškumo. Laisvai pokario dešimtmečius gyvenę (kai Lietuvoje ar Sibiro tremtyje lietuvį lydėjo kančia bei priespauda), Vakaruose įsikūrę tautiečiai, pasak Lietuvoje vyraujančios nuomonės, išmoko vaikytis tik “pramogas ir prabangą”, virto kažkokiais savanaudiškais materialistais, tikinčiais, kad už “žalius dolerius galima viską nupirkti”.

     Tik visa bėda, kad toks užjūrio lietuvių įvaizdis vis dėlto netelpa į mums primetamus savanaudžio-garbėtroškos rėmus. Kaip kitaip būtų galima išaiškinti daugybę labdaros ir pagalbos organizacijų, savanorišku principu išdygiusių užsienyje? Į tas organizacijas vienaip ar kitaip yra įsijungusi mūsų tautiečių dauguma, net tie, kurie niekuomet anksčiau nenorėdavo bet kokiu būdu prisidėti prie lietuviškos veiklos. Tik prisiminkime “Lietuvos Vaikų Viltį”, “Lithuanian Mercy Lift”, “Lietuvos Našlaičių globą”, “Saulutę”, A.P.P.L.E., Lietuvos vyčių, lietuvių dantų gydytojų, Lietuvių Bendruomenės paramą Lietuvai ir tiek daug kitų, kad ir kelių puslapių nepakaktų juos visus išvardinti, jau nekalbant apie mažesniu mastu teikiamą paramą žmonėms tėvynėje. Ir ta parama nėra vien “daiktinė”. Daug (ypač jaunų) lietuvių kilmės žmonių, prisisėmusių profesinių-mokslinių žinių iš gausaus Vakarų pasaulio šaltinio, neša jas į niekad nematytą, bet vis tiek mylimą Lietuvą, norėdami pasidalinti savo patirtimi, atiduoti net savo sielos dalį, kad Lietuva veikiau įsirikiuotų į vakarietiškojo pasaulio tautų tarpą kaip lygiateisė narė. Savaime suprantama, kad — kaip įprasta sakyti — duodantieji ir patys gauna. Pabuvę kurį laiką Lietuvoje, tie svečiai-pagalbininkai iš užsienio nejučiomis įgauna gilesnį savo kilmės šaknų pajautimą, išmoksta mylėti kraštą, kurio praeitis yra neatskiriamai įaugusi į jų sielą.

     Praėjusią vasarą viso pasaulio lietuvius masino, šaukė, kvietė į tėvynę didinga dainų šventė ir prie jos prisišlieję (ta proga pasinaudoję) kongresai, suvažiavimai, susibūrimai. Keli tūkstančiai tautiečių, grįždami iš Lietuvos, parsivežė ne tik gintaro, lino audinių ir kitokių suvenyrų, bet taip pat gilesnį tenykščio lietuvio pažinimą, supratimą. Šią vasarą Lietuvoje taip pat lankosi daug svečių iš užsienio, nemažai iš Lietuvos ir pas mus atvyksta. Tas abipusis “maišymasis” yra labai naudingas ir vieniems, ir kitiems, tik reikai neužmiršti, kad kiekvieną kartą, kai įvyksta susitikimas ir bendravimas, tampame “geros valios ambasadoriais”.

     Vertindami individo elgesį, pažiūras, žodžius, nejučiomis vertiname visą žmonių grupę, iš kurios svečias pas mus atvyksta. Įspūdis gali būti labai teigiamas, tačiau gali būti ne tik neigiamas, bet net žalingas. Todėl svarbu prisiminti, kad esame paskirti atlikti tam tikrą misiją: išvystyti glaudesnius ryšius, skatinti pasitikėjimą, artimesnį bendravimą ir bendradarbiavimą kaskart, kai įvyksta trumpesnis ar ilgesnis susitikimas tarp tautiečių iš užsienio ir tėvynės. Ši atsakomybė duota kiekvienam — be išimčių. Į ją turime žvelgti labai rimtai.

     Jeigu ne tik šią vasarą, bet ir kitais metų laikais, kai tik turėsime progą lankytis Lietuvoje ar savo tarpe priimti iš ten atvykusius, neužmirškime atlikti tos svarbios paslaugos savo tėvynei. Galime tuomet tikėti, kad visi tarpusaviai susvetimėjimai tarp lietuvių išnyks ir tikrai jausimės kaip broliai-seserys, vienos motinos tėvynės vaikai.