Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINA

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

VYTAUTAS ČEPLIAUSKAS

     Buvo ankstyvas rytas, ir medžių lapai, regis, maudėsi saulės spinduliuose. Vėjo beveik nebuvo, bet kai padvelkdavo, tai tarsi iš pirties.. . “Toks ankstyvas metas, o taip karšta”, — mąstė Pranas, kopdamas į kalniuką, vedantį į kapines. Tai vienur, tai kitur amteli šuo, subraška kibiras, sumykia žaloji ar išniręs iš kiemo vartų žmogelis ritasi pakalnėn, žvilgčiodamas į laikrodį.

     Užkopęs įkalnėn ir pajutęs vėsą ir kapų ramybę, Pranas staiga suabejojo ir sustojo: kur sukti, kur eiti? Šitiek metų! Regis, anuomet nei to skardžio, nei tų išlakių pušų šalia kelio nebuvo...

Trys kryžiai — bareljefinė skulptūra koplytstulpių junginyje Dievo Motinos šventovės Clevelande presbiterijoje.

Skulptorius Ramojus Mozoliauskas.

     Tačiau ar tylios nuojautos skatinamas, ar dvasios balsą išgirdęs, jis pasuko iš kelio ir pro berželius, pro pušų jaunuolynus, apeidamas krūvas šakų, sukiužusias niekieno neprižiūrimas tvoras, išgriuvusius ir jau sutrešusius pušų kamienus, brovėsi pirmyn...

     Nuardęs tvorelę, kuri, Prano nustebimui, buvo nesutrūnijusi, nurinko lapus, pasidžiaugė gražiais beržais, išaugusiais iš jo sodintų medelių ir čiupo kastuvą.

     Pėda po pėdos — paskendęs mintyse — skverbėsi gilyn... Tačiau mintis priartėdavo iki tam tikros linijos, tam tikro taško, už kurio — nežinomybė. Kas laukia ten? Štai suošė berželis, sušlamėjo nukritę lapai, sučežėjo žolėse... O gal jis? — vaikšto, stebi, džiaugiasi sulaukęs...

     Mielas tėtukas... Kaip tavęs pasiilgta, kiek prisvajota?... Iš tikrųjų tai neišpasakyta laimė augti tėvo ir motinos prieglobstyje, nes niekas taip nepaveiks jaunos sielos, kaip švelnus motinos rankos prisilytėjimas ar tėvo ištartas geras, pamokantis žodis. Abipusė tėvų ir vaikų meilė, būti versme viens kito laimei yra tas gyvenimo tikslas, įprasmintas tikėjimo Dievu, krikščioniška meile, gerais darbais. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, elgsena, sutarimas, požiūris į religiją, į gamtą auklėja jaunąjį žmogų, nes kaip rašė Vydūnas: “Ką sėji, tą dagosi, o ką dagoji, tą esi sėjęs”. Mylintis sūnus, dukra visada galvoja apie tėvus, net tada, kai nėra arti; veržiasi į namus, nesvarbu, kur jis būtų, kokiame mieste ar krašte...

     Kiek gražių pavyzdžių, persunktų meilės ir pasiaukojimo gimdytojams: kiek tūkstančių vaikų aukoja savo kraują, akį, inkstą ar puola į ugnį, į vandenį, kad ištiestų ranką tėvui ar motinai, ištrauktų juos iš žiauraus likimo sūkurio!

     Pranas stabtelėjo, nubraukė mašalus ir prakaitą nuo veido ir vėl skverbėsi gilyn pro molio luobą, trupindamas jį laužtuvu ir kastuvu...

     Jo pusbrolis Vytukas... mažas, čiuplutis, o tempė maistą tėvui, kuris sėdėjo kalėjime už tai, kad mylėjo Lietuvą, kalbėjo tiesą ir nekentė pavergėjų... Nepabūgo nei tolimo kelio, nei stovinčių ant plento sukežintais šonais tankų, kurie atrodė kaip baisūnai, nei tamsios kaip vėdaras nakties. “O kartą, — pasakojo, — žiūriu vilkinis šuo prie tanko. Man net šiurmėlės per užpenčius nuėjo... Juk nebėgsi atgal, nepaliksi tėčio nevalgiusio... Pagrabaliojęs, — sako, — užčiuopiau akmenį ir stypinu tarsi sausledžiu pro tą šunį, galvoju, jeigu puls — kausiuos. O pasirodo ten didžiulė gilzė (tūta) pastatyta sueižėjusiu galu į viršų”.

     “Ką manai,” — mąstė Pranas, — toks pipiras, kai dvišakumas vos matyt. Ir per kapines eidavo...” — “A, — sako, — persižegnoju ir nieko nebijau!” — “Šaunuolis!” Pranas kartu su juo lankė katekizmo pamokas — dar ir šiandien atsimena kunigėlio dešimt Dievo įsakymų aiškinimą.

     Pranas baisėjosi pokariu, kai atsirado tokių, kurie ne tik puolė garbinti šėtoną, bet ir vykdė jo paliepimus. Matydamas, kaip stribas, batą uždėjęs ant kruvinos brolio krūtinės, apsiputojęs nasriojo, kad visiems taip bus, kurie nepaklus tarybų valdžiai, jis prisiminė žodžius, kuriuos Jėzus pasakė savo apaštalams: “Brolis išduos nužudyti brolį, o tėvas — savo vaiką”,

     Tačiau Prano, krikščioniškai ir dorai išauklėto, nepalaužė net penkiasdešimt metų slėgusi kaip kapo akmuo komunizmo našta, neužgožė sąmonės, tikėjimo...

     Jis atsitiesė, apsižvalgė... Juk pačios gražiausios dienos prabėgo čia, Sibire... Daug kas pabėgo iš namų, vežant iššoko iš mašinos ar traukinio. Jam tėvai buvo brangesni už gyvenimą, už ateitį, ir jis iškentė, išvargo, grįžo... O tetuks liko...

     Ar galėjo būti skaudžiau? Dar senovės lietuviai “žemaitė ar kalnėnė, — kaip rašė Daukantas, — ir taip nesigaili, jog sūnus mirė, bet to, jog jis svetimoj žemėj paliko palaidotas...”.

     Pranas tai žinojo ir nešė tą skausmą kaip vargo naštą diena dienon — jo nepalaidosi, neužkasi, nenuskandinsi, neišrausi kaip piktžolės ir nenusivesi į pagriovį. Jis seka ir seka kaip purvinas šunytis, kaip šešėlis... Visokiausius planus kūrė Pranas, bet taip ir nepavyko savo sumanymų įgyvendinti, nes KGB akis buvo budri. Ir tik tada, kai Sąjūdis iškėlė trispalvę, kai Lietuvoje vėl suskambo Tautinis himnas, jis atvyko čia, kur prabėgo jo jaunystė, kur jo mylimas tėtukas...

     Pajutęs karstą po kojomis, Pranas atsargiai atkasinėjo aplinkui, o mintyse be paliovos kartojo:

     — Keliausim, tėtuk, keliausim... iš-gremšiu tave iš molio gniaužtų, iš Sibiro žemės... Ant pečių užsidėjęs parnešiu... tik dar pakentėk, dar truputį...

     Nukėlęs dangtį ir žiūrėdamas į brangų žmogų, tarsi išgirdo:

     “Palauk, Praniuk, dar neliesk. TU paliesi — aš išnyksiu kaip dūmas, kaip ryto rasa išgaruosiu, o dabar esu — tai kas, kad rankos kernos, bet jos yra, tai kas, kad žiūriu nieko nematančiomis akimis, bet ūsai ir plaukai... juk prisimeni? Neliesk, Praniuk, leisk man pasidžiaugti tuo, ką aš matau. Tu atėjai, mano sūnau, tu atėjai, ir tavo kvapas man primena tėviškę žalią, šilkinius linus, javus, tuos gluosnius, šlamančius prie mūsų sodybos, šulinį su švelniai girgždančia svirtimi, arklių krizenimą... Oi, kaip norėčiau tave apkabinti ir priglausti... Tu pameni, kai mane nešiojai nuo vieno daktaro prie kito kaip mažą vaiką, ir tavo akys degė, ir tu laukei gero žodžio, o išgirdęs virpėjai iš laimės ir vėl nešei, nes aš jau negalėjau judėti...

     Tu atvažiavai manęs, aš tikėjaus, jaučiau... Aš sulaukiau! Viešpatie, kokia laimė! Aš grįšiu į tėvynę: ten, kur maniškiai, kur gimtinė. Aš tau, Praniuk, dėkingas. Tik tu palauk, tik leisk man pailsėti po ilgos nakties, o kai pradės temti, surink mano kaulelius — matai, kas iš manęs liko? Tik šešėlis — ir nieko daugiau. Meilė, tikėjimas, geri darbai išlieka, jie nemirtingi, visa kita — tuštybė.

     Tu užpykai, kai pažvelgęs į veidrodį — tada gulėjau ligoninėje — pasakiau, kad panašus į kaliausę, bet tu buvai teisus. Aš tada turėjau žmogaus išvaizdą, o dabar... Bet aš laimingas — keliausiu su tavim, Praniuk! Kaip gerai, kad tu atvykai, mano mielas sūnau. Tu neįsivaizduoji, kaip čia niūru būti: naktimis, kada mes susirenkame godų godoti prie tų beržų, kuriuos tu ant mano kapo pasodinai ir kurie jau milžinais išaugo, čia svajojam apie tėvynę, kaip maži vaikai laukiam atvažiuojant mūsų pasiimti. Dabar vis mažiau besusirenka... Štai ryt poryt ir manęs čia nebus. Vėlės sueis, o manęs nėra — aš iškeliausiu į Lietuvą: šniokš gimtinės medžiai, ir vieversėlių čiurenimo trupinėliai kris ant mano kapo...

     Dar neardyk manęs, leisk dar pabūti su tavimi, o paskiau aš amžinai gulsiu į žemę ir užsisklęsiu tamsos karalystėje.

     —    Tu, tėtuk, buvai kantrus. Net tada, kai aš tave radau nukritusį ant žemės be sąmonės... “Man jau gerai, — sušnabždėjai, o atsitokėjęs iš nežinomybės, šyptelėjai... — Praniuk”, — pasakei, ir visas tavo skundas.

     Į karstadėžę Pranas pridėjo žalių beržo ir sibirietiškų ilgaspyglių pušų šakelių, kad būtų minkščiau, kad kvepėtų, kad jaustų tetuks tą žemišką kvapą, nors trumpam, nors šiandien, ryt, kad prisimintų, kai išeis visam laikui, visiems amžiams.

     —    Nuo ko pradėti, tėtuk, a? Šypsokis tuščiomis akiduobėmis, stebėk mane ir save.

     Po trisdešimt šešerių metų! Numovė batus. Ką čia numovė — paėmė batus ir iškratė kaulelius. Eilutė lyg nauja, bet tik prisilietė — ir nieko neliko, smulkios, it ugnyje sudegusio popieriaus skiautelės, dulkelės. Kruopščiai, labai atidžiai surinko jis visus aliai vieną kaulelius, kad tėtukas, pasibeldęs į sapnų karalystę, nesiskųstų tapęs raišas dėl Prano neapdairumo. “O šiaip, tegul ateina pas mane nors kasnakt, ir mes vėl, užsigerdami ašara, prisiminsime tas baisias Sibire išgyventas dienas, mėnesius, metus...”

     Kelių kojų kauleliai, dubuo... O rankų šakaliukai kaip buvo sunerti, taip ir liko. Pranas atsargiai suspaudė ir, pakėlęs kaulelius, įdėjo į karstadėžę. Dvi saujelės šonkaulių... Paėmęs kaukolę, jis ilgai žiūrėjo: plaukai ir ūsai — kuriuos taip stropiai, kas rytą pakirpdavo — liko, net spalva nepakitusi... Jis įdėjo kaukolę, užlankstė cinkuotos skardos kraštus...

     Tamsa jau dengė žemę, bet dar sklandė šviesos atšvaitai tarsi aukso karnyzais apkraštuodami debesis. Aplinkinių jau nebuvo, tik bolavo ant paminklų užrašas: “Išvežtas į Lietuvą”.

     Ir jau traukinyje, kada nuovargio kamuojamas sudėjo bluostą, Prano ranka nusviro ant karstadėžės, ant metų metais puoselėtos minties...