JONAS LAURIŪNAS, SJ

19. UŽBAIGA

     Šeimoje pavalgius yra įprasta suplauti indus, peilius, šakutes, šaukštus ir viską padėti vieton. Kažką panašaus matome ir šv. Mišiose — išplaunama ir sutvarkoma taurė.

     Šv. Mišių užbaiga nėra įspūdinga. Atrodo, lyg baigiasi per daug staigiai ir netikėtai. Bet gal ir nebūtina kažko ypatingo. Juk šv. Mišių paskirtis — mūsų gyvenimas. Išgirdome Viešpaties žodį, Viešpats davė mums savo duonos — tuo pastiprinti, einame į gyvenimą, į savo kasdienybę, prie savo darbų ir rūpesčių. Būna, kai netikėtai užsibaigia pokalbis tarp žmonių, bet lieka kažkoks įspūdis. Po šv. Komunijos kaip ir baigiasi mūsų šventasis susirinkimas, bet širdyje turi likti kažkokia šviesa, tvirtumas, drąsa, meilės šviežumas, ryžtas laikytis Dievo. To ir prašome paskutinėje maldoje. Iš bažnyčios turime išeiti nusiteikę gyventi gražiau, krikščioniškiau.

     Mišiolo instrukcija pageidauja, kad, baigiantis šv. Mišioms, tikintieji kiek pabūtų tylioje maldoje, bendroje tylioje maldoje. Tai būtų liturginė malda: ji ir užbaigia paskutiniąją viešą maldą. Kiekviena šv. Komunija tam tikra prasme yra tarsi paskutinė, kaip ir pastiprinimas keliaujant į amžinybę: reikia, kad mūsų kelionė į amžiną gyvenimą butų tiesi. Štai ko prašome.

     Evangelijoje rašoma, kad Jėzus ir mokiniai, pavalgę Paskutinę vakarienę, pagiedojo psalmes ir išėjo į Alyvų kalną (Mt 26,30). Pritinka ir mums, pasibaigus šv. Mišioms, dar nebėgti tuojau iš bažnyčios, bet pasimelsti bent kiek, dar pabūti su Viešpačiu.

     Kunigas paskutinį kartą sako: “Viešpats su jumis”, šie žodžiai skambėjo šv. Mišių pradžioje, jie skamba ir pabaigoje, šį kartą primindami tiesą: Viešpats atėjo pas mus, atėjo savo žodyje ir Sakramente. Jis yra ir pasilieka su mumis, išeinančiais iš bažnyčios savais keliais ir takeliais. Jis nori būti mūsų bendrakeleiviu — Jį jauskime, Jį matykime, Jo neužmirškime savaitės dienų tekėjime. Evangelijoje rašoma, kad Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais, “palaimino juos” (Lk 24,50). Senovėje laiminimu buvo suprantama prašymas, linkėjimas Viešpaties palaimos: taip darydavo tėvai savo vaikų atžvilgiu. Šitaip dabar Bažnyčia daro savųjų vaikų adresu; kunigo rankomis ji maldauja Triasmenį Dievą, kad Kristaus Auka, Kryžiuje atlikta, būtų jiems palaiminga. Laiminimas išreiškiamas atitinkamu gestu: senovėje — ištiesiant rankas arba jas uždedant ant galvos; taip daroma ir dabar, sakysim, Sutvirtinimo, Kunigystės sakramentų proga. Rankos yra teikimo, davimo ženklas. Krikščionybėje atsirado ir kitas laiminimo gestas — kryžiaus ženklas, prisimenant Kristaus Kryžių, per kurį mums ateina dieviška palaima.

     Mes, čia susirinkę, esame “Viešpaties vaišių bendruomenė”. Bažnyčia yra gyva per žmones, kurie dalyvauja Viešpaties Kūno ir Kraujo paslaptyje. Bažnyčia yra gyva kiekviename žmoguje, kuris ateina prie altoriaus su savo mažais ir dideliais rūpesčiais. Ar prie altoriaus bus du, ar trys, ar tūkstantis, Kristus visada bus su jais. Mūsų šv. Mišios — tai Bažnyčios malda per Kristų Šventojoje Dvasioje Tėvui.

     Bažnyčia — tai klausanti Bažnyčia. Ji, kaip Marija, priima žodį ir atsiliepia: “Štai, aš Viešpaties tarnaitė!”

     Bažnyčia — tai aukojanti Bažnyčia. Ji ima Dievo gerumo dovanas ir skiria jas Dievui. Ji, veikiant Šventajai Dvasiai, sudabartina Kryžiaus Auką ir teikia ją Tėvui. Savo sukurtomis maldomis ir apeigomis ji papuošė Kristaus paliktąją Paslaptį. Todėl šv. Mišiose mes meldžiamės už visus, nes visi priklausome Bažnyčiai. Ši Kristaus Auka turi tapti kiekvieno mūsų auka. Ir tai nuo mūsų priklauso, kiek ji pašventins mus. Pasaulis neramus, mūsų dienų padangė aptraukta debesimis: aš atsiduodu Kristaus Aukoje Viešpačiui, ir mano likimą apgaubia Viešpaties ramybė.

     Savo gyvenimo kelionmaišyje turiu daug kartėlio, nusivylimo, nedėkingumo — visa tai nešuos į Mišias. Aš girdžiu: “Viešpats su jumis”. Jei Viešpats su manimi, tai kas prieš mane?

     Taip pat savo kelionmaišyje nešuos ir savo kaltes, savo skurdą ir savo klaidas. Ir aš girdžiu: “Mano kraujas išliejamas nuodėmėms atleisti”.

     256 m. popiežius Sikstas II buvo nužudytas prie altoriaus kartu su grupe dvasininkų. 1079 m. Krokuvoje karaliaus Boleslovo buvo nužudytas vyskupas Stanislovas, 1980 m. San Solvadoro arkivyskupas Romero, laikydamas šv. Mišias už savo motiną, kurios kūnas buvo čia pat karste, buvo nušautas tuo metu, kai atsigręžė į žmones su Švenčiausiuoju. Tai buvo jo Mišios, aplaisčius altorių savuoju krauju. Sekmadienio šv. Mišios tebūnie “mano Mišios”, atnešus prie altoriaus savo laiką, nuovargį ir rūpesčius.

     Pirmaisiais amžiais krikščionys tikėjo, kad Velyknaktį Kristus vėl ateinąs į savųjų tarpą, todėl tikintieji nedrįsdavo išeiti, išsiskirstyti nesulaukę ryto. Kiekvienam iš mūsų yra valanda, kada Viešpats nori pabūti su mumis, bet jei mes tą valandą, kaip Bažnyčia prašo, neisime prie altoriaus — ir susitikimo nebus, “mano” Mišios neįvyks.

     Pasakojama apie šv. Pranciškų Asyžietį, kaip karštą dieną keliavo su broliuku per išdegusias nuo saulės apylinkes. Pakeliui priėjo skaidraus vandens upeliuką, šalia jo — pavėsingą medį. Jiedu prisėdo po juo, išsitraukė iš kišenės sausos duonos kriaukšliuką, kuriuo buvo sušelpti, jį pasidalinę suvalgė, paskui atsigėrė iš upelio. Broliukas pastebėjo, kad Pranciškaus veidu ėmė riedėti ašaros. Nustebęs paklausė, ko verkiąs? “Ak, broli mielas, — atsakė Pranciškus, — kaip neverkti iš džiaugsmo, kad dangaus Tėvas parengė mums tokias puikias vaišes?!” Broliukas vos susilaikė nenusišypsojęs, nes jam šios vaišės neatrodė labai puikios. Pranciškus rimtai nusiteikęs tęsė toliau: “Žiūrėk, broliuk, kaip Dievas rūpinasi mumis! Nuo amžių numatė, kad mes eisime saulės nukamuoti ir ištroškę per šią apylinkę ir štai — radome medį, po kuriuo galime pailsėti, radome upelį, iš kurio galime atsigerti: visa tai gerojo Dievo dėka. Sutikome gerų žmonių, kurie nepagailėjo mums duonos kriaukšlelio iš meilės Viešpačiui — štai pasistiprinome. Ar mes nusipelnėme to? Ar šis Dievo gerumas neturi mums išspausti dėkingumo ir meilės ašarų?

     Taip galvojo šv. Pranciškus apie sausos duonos riekelę ir tyro vandens gurkšnį. Kaip daugiau mes turėtume vertinti tai, ką Kristus mums paliko šv. Mišiose: savo artumą, savo Duoną, kuri yra Jo amžinos meilės ženklas ir mūsų amžino gyvenimo laidas.

     Tenesustoja mūsų žvilgsnis tik prie apeigų: jos gražios, reikšmingos. Jos yra labai senos. Pvz.: eucharistinė malda, romėniškasis kanonas buvo įvestas popiežiaus Damazo 375 metais. Jis įvedė ir liaudies kalbą — lotynų vietoje graikų, anksčiau vartotos kalbos. Tie metai taip pat yra reikšmingi tuo, kad vidurio Europos tautos pradėjo Romos imperijos puolimą ir vėliau ją sužlugdė. Šv. Mišių tekstus sudėjo taip, kaip jie išsilaikė iki XX amžiaus, popiežius Grigalius Didysis, miręs 604 m. Netrukus prasidėjo Islamo puolimas, kuris nusiaubė daug krikščionių kraštų. Visokių audrų matė pasaulis, bet šv. Mišios išliko. Kartais pakinta jų forma, bet pagrinde jos išlieka tos pačios. Be abejo, ir dabartinės apeigos ateityje gali kiek pasikeisti. Ne tai svarbu — gestas, apeiga, simbolika, o tai, kas už to viso, kaip už uždangos, slepiasi: gyvas Kristus. Svarbiau nei apeigos, altoriaus grožis, giedojimo skambumas, bet tai, ką psalmistas sako:

     Žvelkit į Viešpatį, į Jo galybę.
     Jo Veidą išvysti vis trokškit (105).

     Svarbu ne atkalbėti ar atgiedoti tai ir tai, bet kad mūsų sieloje gimtų nauja šilima Kristui, nauja šilima žmogui, naujas tiesumas gyvenime, kad su nauja energija eitume prie savo nebaigtų darbų.

     Rusų poetas Aleks. Mežirovas rašė apie Vilnių:

     Vilniau, Vilniau, tu esi
     Mano!  Gydo tavo vėjai
     Ir dusli malda, kai liejas
     sambrėška vėsi.

(Nemunas, 82-12). Gyvenimas mūsų visų yra vėsi sambrėška,

o širdyje kartais būna gūdžiau negu viduržiemio naktį. Kas pagydys tas mūsų šąlančias ir sugrubusias širdis, jauno žmogaus pasiklydusią širdį? Poetas sako: dusli malda. Maldos reikia ir mums, visiems. Poetas neįsivaizduoja Vilniaus be bažnyčių ir maldos. Krikščionis, tikras sąmoningas krikščionis, negali įsivaizduoti savo sekmadienio be maldos, be šv. Mišių.

     Popiežius Jonas Paulius II akcentavo moteriškos lyties pabėgėlių ir migrantų teisę į lygiavertį traktavimą ir apmokėjimą, taip pat į lygias darbo ir apsaugos sąlygas. Rugsėjo 3 d. paskelbtame popiežiaus laiške Migrantų ir pabėgėlių dienos proga Jonas Paulius II vėl pareikalavo, kad užsienyje gyvenantys žmonės turėtų galimybę gyventi drauge su savo šeimomis.

     Atsižvelgdamas į tai, kad Jungtinės Tautos 1995 m. skelbia “Tarptautiniais moters metais”, popiežius pabrėžė, kad moteriškos lyties migrantams ir pabėgėliams neretai tenka gyventi itin sunkiomis sąlygomis. Ypač kritiška padėtis susidaro nelegalios imigracijos atvejais, kai moterys neretai įsipainioja į prekybą narkotikais ir prostituciją. Ir migracijos, ir emigracijos šalys turėtų būti itin budrios ir bausti šių nusikaltimų kaltininkus. Popiežiaus žodžiais, Bažnyčia pripažįsta teisę emigruoti, tačiau visoms valstybėms drauge pripažįstama teisė kontroliuoti ir riboti imigrantų srautą, “jeigu visuotinės gerovės atžvilgiu iškyla rimtų ir objektyvių priežasčių, susijusių su pačių imigrantų interesais”. Jonas Paulius II savo laiške kreipėsi į krikščionių bendriją, ragindamas ją nuoširdžiai ir broliškai priimti migrantus. (Katalikų Bažnyčia Lietuvoje Nr. 9)