Irena Lukoševičienė
(Tęsinys iš pereito numerio)
Jaunų vaikų šeima
Ar yra ruošiamasi ir apsisprendžiama, kada susilaukti vaikų?
Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Tai priklauso nuo bendro požiūrio į vedybas ir jų esmę. Visuomenėje, kurioje vesti apsisprendžiama intuityviai, panašiai vyksta ir kiti vedybinio gyvenimo etapai. Keičiantis gyvenimo sąlygoms, keičiasi moters vaidmuo bei statusas šeimoj ir visuomenėj, techniškos ir psichologinės priemonės bei požiūris į šeimos planavimą ir apsisprendimą turėti vaikų. Vakaruose, ypač Amerikoje, šiam reikalui yra skirta daug mokslinių studijų.
Vis rečiau šeimoje vaikas atsiranda netyčia, neplanuotai. Jei taip ir pasitaiko, tai aplinkiniai dėl to stebisi ir pasišaipo: „Ar jie nukrito iš mėnulio?”... Daugelis šeimų nusistato sąlygas, kada joms būtų geriausia susilaukti vaikų. Reikia įsitvirtinti materialiai — turėti namus, buitinius reikmenis, pastovų darbą, santaupų, kad motina bent pirmaisiais metais galėtų nedirbti ir t.t.
Tas planas ne visuomet realizuojamas ir tada situacija keičiasi, atsiranda naujų poreikių ar problemų. Net ir planuojant, kūdikis atsiranda netyčia; moteris negali pastoti, kada norėta... Vaikų laukimo, auginimo ir auklėjimo laikotarpis yra labai svarbus ir reikalauja daug pastangų. Nuo pat laukimo pradžios šeimoje vyksta svarbūs psichologiniai, socialiniai, fiziniai, materialiniai pasikeitimai.
Normaliai vaiko gimimas yra džiaugsmingas ir laimingas išgyvenimas. Bet labai dažnai tai sukelia nenumatytas ir komplikuotas reakcijas; vyras pasijunta apleistas ir neranda sau įprastos vietos; reikia pasidalyti darbais — kas kelsis naktį, kas vystys ir maudys, kas rūpinsis buitiniais reikalais, kaip bus sprendžiamos laisvalaikio problemos ir t.t. Šie ir kiti klausimai kartais lengvai sprendžiami, o kartais pareikalauja daug pastangų.
Šiuo laikotarpiu daugiausia pasireiškia tai, kas buvo išgyventa praeityje, vaikystėje, tai, ką motina ir tėvas paveldėjo iš senelių, kaip jie į tai reaguoja. Dažnai šio laikotarpio įtaka gali būti pozityvi ir labiau suartinti jauną šeimą arba, priešingai, — sukelti konfliktus.
Norėdami suprasti iškylančius sunkumus, turime suvokti, kad tokie dalykai yra galimi ir kad tai natūralu, bet reikia ieškoti išeičių. Svarbu pripažinti, kad čia kažkas ne taip, kaip turėtų būti, todėl reikia pradėti ieškoti, „kodėl” ir „kas” nesiseka.
Norint padėti tokiai šeimai, svarbu išsiaiškinti, kas kliudo, kas skauda, kas trukdo, kodėl tėvai jaučiasi negerai, nesaugiai, nelaimingi. Čia reikia parodyti, kad ir kūdikiui gimus galima blogai jaustis ar būti nelaimingam ir kad tai nebūtinai yra nusikaltimas.
Šis gyvenimo ciklas yra pagrindinis, nes vyras ir moteris, tapę tėvais, gali potencialiai subręsti ir sustiprėti kaip žmonės ir kaip šeimos nariai arba išprovokuoti konfliktus ir problemas.
Reikia pagalvoti ir apie bevaikes šeimas — ar čia kaltas pasirinkimas, ar taip likimo lemta. Tai vėl situacijos, kurios nebūtinai tik vienu kuriuo atveju nulemia pozityvų ar negatyvų nuosprendį ar orientaciją. Ir šeimose, nusprendusiose neturėti vaikų (nenori prarasti savo šeimos intymumo, neturi reikalingų materialinių sąlygų arba dėl daugelio kitokių priežasčių), požiūris ilgainiui gali keistis, gali atsirasti kitų poreikių ir komplikacijų. Negalint sulaukti savo vaikų, kyla daug reakcijų, reikia apsispręsti, kaip toliau gyventi, kokią išeitį rinktis, kaip įveikti savyje kylančius jausmus: skausmą, liūdesį, gedulą, kaltę, nusivylimą ir t.t.
Šeimos su paaugliais
Prieš 20 ar daugiau metų visų šių klausimų niekas nenagrinėjo, jie buvo paliekami savieigai.
Šeimos gyvendavo, kaip išmanydavo; nebuvo įpročio kalbėti ir dalytis asmeniškais išgyvenimais, moteriai buvo lemta herojiškai kentėti ir dažnai ištverti net didžiausią brutalumą; vaikas neturėjo teisės pasakyti ne, pareikšti savo nuomonę, atsikalbinėti — jo pareiga buvo klausyti ir vykdyti. Panašiai šios problemos buvo sprendžiamos ir paauglių vaikų turinčiose šeimose, nes aplinkos filosofija ir reikalavimai buvo panašūs.
Keičiantis laiko dvasiai ir pasaulio veidui, pasikeitė ir šeimos santykių bei poreikių vaizdas. Dabar daugiau dėmesio skiriama dvasiniams išgyvenimams, šių poreikių patenkinimui, pripažįstama, kad žmogus nuo pat jo pradėjimo yra individas su savo poreikiais ir teisėmis. Tai dalis pasaulio demokratizacijos, apie kurią anksčiau kalbėjome. Taigi ir paauglys, kopdamas į savarankiškumą ir tapdamas subrendusia autonomiška asmenybe, gali atviriau pasireikšti — to yra paisoma ir tai pripažįstama kaip normalaus brendimo dalis. Dėl to kyla nauji reikalavimai šeimai ir ją supančiai aplinkai bei visuomenei. Šeima, kuri yra žmogaus gyvenimo, jo asmenybės formavimosi lopšys ir buveinė, tuo metu išgyvena ypač didelių bandymų laikotarpį.
Nemanau, kad labai perdedu vartodama šiuos terminus, nes jei pasidairysim ir pasidomėsim, ką tuo metu šeimos išgyvena, tai vienoje pusėje pamatysim šeimas, kariaujančias su savo paaugliais, kurie galų gale trenkia durimis ir išeina, o kitoje pusėje — vadinamąsias laimingas šeimas, kurioms pasisekė, kur darnus situacijos pajutimas ir išgyvenimas išugdė pasauliui sveiką, subrendusį jaunuolį. Tuo laikotarpiu buvo daugybė nesuskaitomų kreivių, kada paauglys mėgino pakeisti savo kalbos, elgesio, papročių, vertybių stilių, kurios buvo ir bauginančios, ir tėvus prašokančios, sukeliančios nesaugumo jausmą, užgaunančios ir labai įskaudinančios. Bet jeigu visų tų bandymų ir patirčių metu buvo pajėgta išsiaiškinti ir vieniems kitus suprasti, tada nusitiesė tiltas į platų pasaulį, kuris ir tapo seno ir naujo, vienos generacijos su kita jungtimi. Iš tikrųjų tada labai svarbu nepasimesti ir pajėgti suprasti savo paauglį vaiką, kuris kovoja tarp vaiko ir suaugusio, kuris maištauja, nes bijo ir nežino, ar jis dar vaikas ir reikalingas tėvų globos, ar jau suaugęs, o tėvai vis dar nepaleidžia jo rankos. Čia ir yra didžiausias tėvų kūrėjų menas pajusti, kada tą didelį vaiką priglausti ir prilaikyti, o kada, nors ir rizikuojant, juo pasitikėti kaip suaugusiu ir subrendusiu, nes jam viską atidavėm, jis mokėsi elgtis, nesugriaudamas nei savęs, nei kitų. Dažnai daug galvoti ir analizuoti nėra kada — reikia skubiai daryti sprendimus: galima ar negalima, leisti ar neleisti ir kaip visa tai padaryti, kad būtų išvengta sužeidimų, kad būtų kuo mažiau sudužimų. Tada susiduriam su keistom charakterio apraiškom... ar tai priimti juokais, ar reaguoti,, draugai ar kokia keista grupė — tai tik atsitiktinis dalykas ar susietas su ateities orientacija; ar įmanoma ir reikia visus paauglio poelgius detaliai kontroliuoti, ar reikia rasti kitus būdus; kaip žinoti ir dalyvauti tame, kas vyksta; kada sugriežtinti reikalavimus, o kada toleruoti klaidas, nors tai ir rizikinga, ir nenaudinga? Galima būtų klausti ir klausti. Atsakymų tikriausiai būtų tiek, kiek yra šeimų, kiek yra išeities taškų, kiek pajėgiame objektyviai pažvelgti į išgyvenimus ir rezultatus iš perspektyvos.
Iš tikrųjų paaugliai sunkiai pasiduoda labai sustruktūrintam auklėjimui — jie jau nori panaudoti tai, ką patys išmoko ir įsisavino, nors išmėginti ir galutinai priimti ar atmesti arba ieškoti pakaitalo. Čia ir yra pagrindinis egzaminas visai šeimai: kai pamato subrendusį jaunuolį, šeima jaučiasi egzaminą išlaikiusi ir palypėjusi vienu laipteliu aukščiau subrendimo identiteto skalėje. Geriausias įvertinimas yra tada, kai jaunuolis sugrįžta į namus ir didžiuojasi savo namų židiniu, kai gali laisvai kalbėti apie savo išgyvenimus, gali pasijuokti iš įvairių savo nuotykių ir triukų.
Kalbant apie paauglio brendimą, nereikia pamiršti, kad čia jau nėra tik vienos šeimos atsakomybė — čia reikia mokyklos, Bažnyčios, organizacijų ir visuomenės koordinuotos talkos.
Šeima išleidžia vaikus į pasaulį ir tęsia savo asmeninį gyvenimą
Šio laikotarpio šeimos gyvenimas pastaraisiais metais yra gerokai pasikeitęs. Tiek demografiniu, tiek socialiniu, ekonominiu ir sveikatos atžvilgiu bendra situacija yra daug geresnė. Tyrimai rodo, kad laikotarpis nuo paskutinio vaiko vedybų iki vyro ar žmonos mirties yra pailgėjęs nuo 2 iki 13 metų. Tai reiškia, kad lieka daugiau laiko bendram gyvenimui, taip pat ir amžius yra jaunesnis. Vaikų skaičius yra sumažėjęs nuo 3,9 iki 2,5 karto. Šis metas gali tapti įdomia gyvenimo dalimi, o ne liūdesniu dėl „ištuštėjusio lizdo”. Vakaruose šeimos turėjo prie to prisitaikyti, kad neskatintų nesibaigiančio ilgesio ir neliūdėtų dėl prarastų vaikų ar namų tuštumos, kad nesijaustų niekam nereikalingi.
Šeimos šį laikotarpį išgyvena labai įvairiai. Galima pasinerti į suaugusių vaikų interesus, skirti daug laiko jų įsikūrimui, bendravimui su naujais giminaičiais, vaikaičių priežiūrai, auginimui ir t.t. Kitos šeimos išmoksta džiaugtis nauja laisve, pasinaudoti naujomis galimybėmis ir kurti savo gyvenime ką nors naujo. Daugelis moterų šiame cikle pradeda mokytis, įgyja nebaigtą profesiją, pasiekia, ko jaunsytėje dėl tam tikrų priežasčių negalėjo įgyvendinti, ir t.t.
Kitos šeimos šiame laiko tarpsnyje susiduria su savo tėvų senatve ir juos globoja. Arba įsipareigoja savo vaikams, išleisdami dirbti dukrą ar marčią, saugoti vaikaičius. Šiuo laikotarpiu pasitaiko nemažai ir skyrybų. Sutuoktiniai, kurių visas dėmesys vedybinio gyvenimo metais buvo skirtas vaikams, dabar praranda ryšį ir dėmesį vienas kitam. Pasitaiko, kad darbe ar kaimynystėj sutikti žmonės lengvai užpildo atsiradusią tuštumą, dėmesio stoką; o amžius dar tebėra atviras ir romantikai, ir lytiniam potraukiui, ir intymiai draugystei.
Šio laikotarpio išgyvenimai iš dalies panašūs į tuos, kai suaugę jauni žmonės pradeda kurti savo gyvenimą (pirmajame cikle). Bet čia vidurinė generacija susiduria su savo palikimu — perduoda jį kitai kartai. Antra vertus, ji iš tolo žvelgia į savo saulėlydį, į artėjančius pensijos metus, į neužbaigtus savo planus ir darbus. Yra šeimų, kurioms šis laikas sutampa su pensija, finansų sumažėjimu, su staigiu vyro atsiradimu namuose ištisą dieną, su įvairiomis su tuo susijusiomis nuotaikomis ir įtampomis. Pasitaiko, kad sušlubuoja sveikata, ištinka mirtis. Tada jau ateina sunkūs ir kritiški išgyvenimai.
Su suaugusiais ir nepriklausomais vaikais susiklosto kitokie santykiai — kaip lygių su lygiais. Išgyvenimai jau tampa žinomi, per juos tėvai savaip perėjo prieš daugelį metų, o vaikai daro dar tik pirmuosius žingsnius. Ne visuomet lengva eiti tuo nauju šeimos keliu nelyginant ir nesilyginant, nepamokslaujant ir neužsispiriant, kad taip ar kitaip yra lengviau, teisingiau, nes „aš geriau žinau, aš jau patyriau savo kailiu”.
Kartais sunku sutikti su vaikų apsisprendimu dėl jų išgyvenimo orientacijos, ir tėvai daro griežtus moralinius nuosprendžius (šeima be santuokos, ištekėjo už ne tos tikybos žmogaus, civilinė santuoka, nekrikštytas vaikas, skirtingas gyvenimo būdas, tradicijos, žento ar marčios šeimos dominavimas). Visa tai sukelia rimtus ginčus ir pyktį bei daugelį kitų naujų išgyvenimų, kurie apkartina šeimų kasdienybę.
Čia labiau negu bet kada galioja principas, kad nors ir kas įvyktų, šeimos ryšiai nenutrūksta. Tai, kas vyksta ir skaudina vieną kurį šeimos narį, skaudina ir kitus — tik vienus daugiau, kitus mažiau. Dažnai drastiški sprendimai — išsižadėti savo vaikų ar tėvų, kelti kategoriškus reikalavimus atnaujinti santykius tų sunkumų neišsprendžia, bet sukelia jausmų maištą, pablogina bendrus santykius, atsiranda didelis kaltės jausmas, o jį įveikti labai sunku. Čia būtų reikalinga rimta profesinė pagalba.
Ne mums duota galia žmogų nuteisti. Galime ir privalome nesutikti su jo elgesiu, bet neturime jo atmesti kaip žmogaus, kaip mūsų vaiko, brolio, tėvo ar motinos...
Šiuo laikotarpiu reikėtų pajėgti džiaugtis savo pasiektais vaisiais. Sumažėjusi atsakomybė, daugiau laiko sau, geresnė ekonominė padėtis, — tai vis geresnės sąlygos ant to pereinamojo tilto į kitą kartą palikti svarbų dvasinį kraitį. Šį laiką reikia panaudoti nebaigtiems siekiams įgyvendinti.
B.d.
