Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

NETURĖK KITŲ DIEVŲ TIK MANE VIENĄ

JAUNIMAS

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Marijus Kemundris

     Šis pirmasis įsakymas įpareigoja mus prisiminti vieną vienintelį Dievą trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia. Dievas yra visatos Kūrėjas, tad mes turime Jį nuoširdžiai mylėti. Dievas... Jis toks neapčiuopiamas ir keistas. Dievas yra aukščiau visko, ir mes turime tai suvokti. Sunku įsivaizudoti ir apčiuopti Kūrėją. Dievas yra meilės šaltinis, kuris nemato jokių ribų, nei jokio saiko. Dieviškoji meilė negali sustoti pusiaukelėje. Todėl Kristus, mylėdamas žmones, eina ligi didžiausios aukos, kokia tik gali būti. Dievas miršta ant kryžiaus už žmonijos išganymą. Taip konkrečia meilės auka Jis nugali nuodėmę, kuri yra žmogiškosios niekšybės, neteisingumo, priespaudos, kančios ir mirties giliausioji versmė. Taip Jis mus atperka, išgano, išlaisvina iš gyvenimo ir mirties beprasmybės. Dieviškąja galia prisikeldamas iš numirusių, Jis žmogiškajai prigimčiai pelno prisikėlimą ir kiekvienam iš mūsų leidžia tapti Jo dieviškojo, nenykstančio, amžinojo gyvenimo dalininkais.

     Dievas yra tik vienas ir visų religijų tas pats. Kiekvienas nuoširdus, nuo prietarų laisvas žmogus turi rasti kelią — savo kelią, kuris vestų jį prie Dievo. Kuo jis bebūtų — menininku, ar mokslininku, paprastu tarnautoju, —jis ras dieviškosios rankos antspaudą savo profesijoje ir darbe.

Cardinal’s Residence.

     Kiekvienas mylintis Dievą žmogus yra jam ištikimas.

     Kartą Abraomas pajuto Dievo įsakymą, liepiantį jam skirtis su savo kraštu ir keliauti į naują šalį. Abraomas pakluso Dievui, nors turėjo nutraukti ryšius su savo žmonėmis ir kraštu. Nelengva buvo Abraomui palikti namus, artimus žmones, bet jis suprato, kad jam apsireiškė tikrasis Dievas. Jis suvokė, kad vietoj daugelio netikrų dievų reikia garbinti vieną gyvąjį Dievą — visatos Kūrėją.

     Dievas gali pasitikėti žmogumi, o žmogus vos bepajėgia pasitikėti Dievu. Netikėjimas ir abejonė sudaro pagrindą mūsų santykiams su Dievu. Dievas taip pasitiki žmogumi, kad visada suranda jam išeitį, net ir beviltiškiausiose situacijose. Pasitikėjimas Dievu reiškia ramybę, džiaugsmą, giedrumą, stiprybę. — nepasitikėjimas — vienatvę, liūdesį, baimę. Kuomet pasitikiu žmonėmis ir savuoju sugebėjimu pasikeisti, tuomet savo gyvenimu įrodau pasitikėjimą Dievu.

     Yra viena labai svarbi problema: žmogus, kuriam atrodo, kad Dievo nėra, padėtis.

     Mes stovime prieš Dievą ir šaukiame į dangų, iš kurio nėra jokio atsakymo. Kreipiamės į visas puses ir Jo nesurandame. Manau, esant svarbu prisiminti, kad malda yra susitikimas ir bendravimas su Dievu. Jei galėtume mechaniškai patraukti Jį susitikimui, priversti Jį susidurti su mumis dėl to, kad šį momentą pasirinkome patys — nebūtų nei draugystės, nei susiėjimo. Vaizduotės pagalba tai galėtume padaryti nebent su dievukais, pasistatant juos priešais save vietoje Dievo. Nieko panašaus negalime padaryti su gyvuoju Dievu. Mano manymu, bendravimas turi prasidėti ir vystytis savitarpio laisvėje. Būna atvejų, kada mes net neturime teisės skųstis Dievo nebuvimu, nes dažnai pasižymime didesniu nebuvimu negu Dievas. Pavyzdžiui, jeigu mes žvelgsime į draugavimą abipusio bendravimo atžvilgiu, tai pamatysime, jog Dievas gali skųstis mumis daug labiau nei mes juo. Dejuojame, jog Dievas neprisistato mums keletui minučių, kurias jam rezervuojame, bet ką pasakyti apie dvidešimt keturias valandas, kuomet Dievas beldžiasi į mūsų duris ir negauna atsakymo? Turėtume Dievui duris laikyti visada atviras, tuo išreikšdami Jam savo meilę.

     Pagalvokime apie savo maldas. Pagalvok apie maldos šilumą, gylį bei intensyvumą, kai meldiesi už asmenį, kurį myli, arba labai tau svarbų gyvenimo dalyką. Tada tavo širdis atvira, visas tavo vidus sutelktas maldai. Ar tai reiškia, kad tuo metu Dievas tau rūpi? Ne, taip nėra. Tai reiškia, kad tave domina vien tavo maldos objektas. Tai reiškia, kad ir pakili nuotaika, ir tavo maldos gimė ne iš Dievo buvimo ar tavo tikėjimo Dievu, ilgintis pasiekti Viešpatį, pajusti Jo artumą. Malda gimė, nes tu tą akimirką rūpinaisi juo, ja ar kokiu kitu svarbiu tau dalyku, bet ne Dievu. Tad argi mes galime stebėtis, kad toks Dievo nebuvimas jaudina mus? Mes tampame nesavi, atšąlame kaskart, kai mums nepadeda Dievas. Kodėl? Gal todėl, kad jis mums nerūpi.

     Norint tikrai melstis, reikia pasijusti padėtyje, kuri aptariama, kaip Dievo karalystė. Turime pripažinti, kad Jis yra Dievas, kad Jis yra Valdovas. Privalome Jam pasiduoti. Turime rūpintis bent Jo valia, jeigu negalime jos įvykdyti. Bet jeigu taip nėra, jeigu pasielgėme su Dievu kaip tas turtingas jaunuolis, kuris negalėjo sekti Kristaus, nes buvo per daug turtingas, kaip tada galime Jį sutikti? Tai, ką mes norėtume įsigyti per maldą, per draugystę su Dievu, kurio ilgimės, yra kitas laimės periodas. Mes nesame pasiruošę parduoti visa, ką turime, kad nusipirktume didžios vertės perlą. Kaip tada galime nusipirkti tą brangų perlą? Ar trokštame jį įsigyti? Argi nėra taip pat kaip ir žmonių draugystėje: kai vyras ir moteris patiria meilę vienas kitam, žmonės pasikeičia jų akyse. Senoliai tai išreikšdavo trumpu posakiu: “kai vyras turi nuotaką, tada jį supa ne vyrai ir ne moterys, o žmonės”.

     Argi ne toks požiūris turėtų būti į visus mūsų turtus, kai mes kreipiamės į Dievą? Iš tikrųjų jie turėtų nublankti, būti tik fonu, kuriame pasirodytų tik viena mums labai rūpima figūra...

     Taigi, kai pagalvojame apie Dievo nebuvimą, ar nevertėtų tada paklausti savęs, ką turime už tai kaltinti. Mes visada kaltiname Dievą, skundžiame Jį, kad Jo nėra ten, kur mums reikia, kad Jis niekada neatsako į mūsų prašymus. Tuo metu, kai esame pamaldesni, sakome: Dievas bando mano kantrybę, mano tikėjimą, mano nuolankumą. Sumanome visokiausius būdus, norėdami atkreipti Dievo žvilgsnį į save. Esame tokie kantrūs, kad galime taikstytis net su Dievu!

     Mano manymu, tikėjime Dievu žmogus mato savo gyvenimo prasmę. Dievas tikinčiajam žmogui nėra absoliuti, nepasiekiama būtybė kitame pasaulyje. Dievas — tai ne koks gražus sapnas, kuriuo džiaugiasi ašarų pakalnėje suvargę žmonės. Dievas yra šio pasaulio, šio gyvenimo šviesa, šios žemės kelias, kelias į kitą pasaulį. Tikėjime Dievu žmogus randa ne tik savo buvimo pagrindą, bet ir ribotumo pagrindą. Dievas, kaip būties pilnatvė, yra žmogiškosios būties ribotumo išaiškinimas.

     Krikščionybė moko suprasti šį pasaulį kaip trumpą bandymų lauką, kuriame privalome prisirinkti vertybių amžinajam gyvenimui. Šio pasaulio būties žaidimas yra rūpestis laimėti amžinojo gyvenimo didybę.

     Laimėkime ją!