Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

GIMDYMO TEOLOGIJA

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

1. Aptemęs gimdymas

     Mūsų galvosenoje yra apleista viena reikšmingiausių gyvenimo sričių, būtent gimdymas. Nėra kitaip esančio žmogaus, kaip gimdymo būdu. O gimdymo nėra kitaip, kaip lytinio santykio būdu. Gimdymas yra dviejų lyčių išgyvenimo vaisius. Tačiau tiek lytinis santykis, tiek kūdikio išnešiojimas motinos įsčiose, tiek jo atskyrimas nuo motinos yra apsupta kažkokios tamsos. Lytinis santykis mūsų galvosenoje dažnai yra sujungtas su nuodėmingumu. Gal kaip tik dėl to dažnai ir gimdymui užmetama nuodėmingumo skraistė. Gimdymo procesas yra slepiamas, kaip kažkas gyvuliško.

Generalinės kongregacijos dalyviai ant jėzuitų kurijos stogo Romoje.

     Į žmonijos lyčių skirtingumą mes įpratome žiūrėti, kaip į tokią sritį, kurioje susitinkama su žmogaus nuodėmingumu. Ir taip yra atsitikę, kad visa lytinė problematika susitalpino vien žmogiškos dorovės svarstymuose. Lyčių skirtingumas sudaro progą žmogaus nusikaltimams. To, aišku, negalima nematyti. Tačiau, nepaisant to, lytinis santykiavimas yra viena reikšmingiausių žmogiškos prigimties vertybių. Dviejų skirtingos lyties asmenų susijungimas sudaro Dievo žmogui suteiktą galimybę perduoti kitam individui savo prigimtį. Ne kas kitas, ne koks dėsningumas, bet pats žmogus turi galią savo prigimtį perduoti kitam.

     Tai yra filosofinis lytinio santykiavimo vertingumas, kuris kyla iš to, kad žmogus turi tą galią perduoti kitam savo prigimtį. Bet savo prigimties perdavimas kitam yra tokia aukšta būties vertybė, kuri priklauso ne tik Dievo kūriniui, bet ir pačiam Dievui. Dievas taip pat yra gimdantis. Tai yra reikšmingoji krikščioniško tikėjimo tiesa. Ir prie šios religinės tiesos subtilesnio supratimo mes negalime tikėtis dvasingiau prieiti, jeigu neprieiname ir prie žmogaus gimdymo galios tikslesnio supratimo.

     Šiam svarstymui progą sudaro popiežiaus Jono Pauliaus II pareiškimas tarptautinės konferencijos Kaire pirmininkei 1994 m. spalio mėnesį. Tarptautinės konferencijos tikslas buvo svarstyti žmonijos dauginimosi ir pažangos problemas. Savo rašte popiežius nesitenkino kalbėjęs vien apie gimimą, būtent išnešiojimą motinos įsčiose ar auklėjimą šeimoje, bet ir apie visos šios raidos pradžią, lytinį santykį, kuris sudaro pagrindą žmogiškos prigimties perdavimui kitam individui. (Osserv. Romano, angliška savaitinės laida 1994 m. kovo 23 d., 3 psl.)

2. Gimdymas — žmogaus veiksmas

     Pasiliekant prie pagrindinės krikščioniško mokymo reikšmės, kad kiekvieno žmogaus gimime dalyvauja Dievas, suteikdamas naujagimiui nežūstančią dvasią, tačiau į žmogaus gimdymą žiūrėkime kaip į tokį pasireiškimą, kuris išeina iš paties žmogaus. Niekas kitas prie gimdymo neprisideda taip, kaip naujagimio tėvai. Ar jie aiškiai supranta savo elgesio pasekmes, prigimtį ir prasmę ar ne, vis dėlto tai yra jų veiksmas. Dėl to, kad gimdytojai dažnai nepakankamai gerai supranta savo lytinio santykio pasekmes, nereikia ir negalima daryti išvados, kad jų veiksmas yra mažavertis. Juk ir kitose srityse žmogus atlieka įvairių veiksmų, kurių tikrosios prasmės nesupranta.

     Tačiau, pripažįstant gimdymą tėvų lytiniam santykiui, reikia saugotis padėti lygybės ženklą tarp lytinio santykio ir gimdymo. O toks pavojus žmonių galvosenoje pasitaiko. Gimdymas, net natūraliai suprastas, kaip žmogiškosios prigimties perdavimas kitam individui, yra kažkas daugiau negu vienos ar kitos žmogiškos lyties noras priskirti gimdymą sau vienai. Gimdymas yra pats aukščiausias veiksmas, kurį bet kokia būtybė gali atlikti, nes tai yra savo paties prigimties perdavimas kitam. Į gimdymą mes turime žiūrėti, kaip į aukštesnės rūšies žmogaus pasireiškimą, nes čia gimdanti būtybė perteikia kitam tai, kuo ji pati yra.

     Būtų labai neteisinga į moterį gimdymo procese žiūrėti tik kaip į gimdymo priemonę. Taip pat ir į vyrą negalima žiūrėti, kaip į vienintelį gimdymo veiksnį. Kadangi žmogaus prigimtis yra sukurta ne vienos lyties, bet dviejų skirtingų lyčių forma, tai nuoseklu, kad žmogiškos prigimties perdavimas vyksta ne kurios nors vienos lyties veikimu, bet abiejų lyčių sutartiniu dalyvavimu.

     Daug tiesos gimdymo supratimui galima rasti pirmosios moters sukūrime, nes ir ji buvo sukurta iš jau esančios gyvos žmogiškos prigimties. Moters išvedimas iš pirmojo vyro gali padėti suprasti esminius gimdymo dalykus. Ir čia, ir ten naujas žmogus išvedamas iš esančios žmogiškos prigimties. Ir čia, ir ten dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas. Žmogaus vaidmuo čia reiškiasi tik sutikimu. Tai nėra tikra prasme žmogaus veikimas, bet kartu tai vyksta ne be žmogaus dalyvavimo.

     Tačiau žmogus, iš kurio buvo išvesta moteris, nebuvo toks pat, kaip dabartinis vyras. Dėl to ir dabartinis vyras negali gimdyti, reikia, kad gimdymo reikalui grįžtų moteris. Ir tik tokiu abiejų lyčių susijungimu žmogaus prigimtis gauna galią savo prigimtį perduoti kitam individui.

     Grįžtant prie pirmosios moters sukūrimo, reikia pastebėti, kad ji, nors buvo paimta iš pirmojo žmogaus kūno, bet ji nebuvo pirmojo žmogaus dvasios padalinimas. Jos siela buvo įkvėpta paties Dievo, panašiai kaip ir Adomo siela buvo iš Dievo. Ir gimdymo paslaptį studijuojant, reikia turėti prieš akis visus šiuos dalykus: čia veikia pats žmogus, t.y. vyras ir moteris, čia veikia Dievas, bet čia veikia ir Dievo sukurto pasaulio biologiniai dėsniai.

     Senojo Testamento Pradžios knygos antrajame skyriuje aprašytas moters sukūrimas yra didelė vertybė žmonijos proistorei. Jis yra ne tik vertybė, bet ir retenybė, nes pirminėse žmonijos tradicijose nesutinkama paaiškinimo, kaip atsirado žmonijoje moteris. “Jos sukūrimas dažnai nebuvo laikomas vertu dėmesio dalyku. Geriausiu atveju ji, kaip vyro vergė, buvo laikoma tik aistros įrankis ar priemonė gimdymui” (W. Schmidt, Primitive Revelation, 1939 m., 21 psl.).

     Negana to, šis epizodas meta didelės šviesos moters vertei. Jis nesako, kad moteris pirmiausia buvo sukurta gimdymui. Priešingai, ji buvo sukurta tam, kad, kaip sakoma, “žmogui būtų geriau”. Tai aiškėja iš to, kaip pirmąją moterį suprato Dievas ir pats pirmasis žmogus. Dievas, pateisindamas moters sukūrimą, sako, kad “negera žmogui būti vienam” (Pr. 2,9).

     Dar ryškiau moters vaidmenį aptaria pats žmogus. Jis buvo gavęs uždavinį parinkti vardus Dievo sukurtiems gyvuliams. Tačiau gyvenimas tarp gyvulių jo nepatenkino. Jų tarpe Adomas nerado padėjėjo į save panašaus (2,2-3). Tai yra vertingas liudijimas, kad žmogus nėra iš gyvulių giminės.

     Priešingai pačiose senosios žmonijos tradicijose yra plačiai paplitusi žmonijos pastanga bendrauti su gyvuliais, ieškant juose net savo religinio išsigelbėjimo. Moters sukūrimo epizodas Pradžios knygoje yra vertingas ir tuo, kad žmogui čia siūloma draugystė su žmona, o ne su gyvuliais. Kaip visuotinis pirminių žmonijos kultūrų polėkis eiti į per tolimus ryšius su gyvuliais liudija ne tik daugelis senųjų kultūrų, bet ir pirmoji moteris, nes ir ji pradėjo pokalbį su gyvuliais, klausydama žalčio patarimo pagrindiniuose žmogaus reikaluose. Tokiu būdu ji prisidėjo prie žmonijos nutraukimo santykių su Kūrėju.

     Bet ne tai čia mums rūpi. Čia mums svarbu pastebėti tai, kokiu būdu vyksta žmonijos dauginimasis iš vieno žmogaus. Žmonija nedaugėja kitokiu būdu, kaip tik iš paties žmogaus. Tai yra pagrindinė tiesa. Ir antra tiesa, kurios turime išmokti iš šio epizodo, yra tai, kad pats Dievas yra labai aktyvus naujo žmogaus išvedime iš jau esančio žmogaus. Tos dvi tiesos turi vadovauti ir mūsų studijoms, kaip žmonija dauginasi gimdymo būdu.

(B.d.)

► Pop. Jonas Paulius II Velykų dieną pasakė kalbą, kurioje pasmerkė karą ir ginkluotą politinę kovą. Vietoj to jis siūlė naudoti dialogą teisingiems sprendimams rasti. Velykinius sveikinimus jis perdavė 57-iomis kalbomis. Gegužės mėn. popiežiui suėjo 75-eri amžiaus metai.