Bernadeta Miliauskaitė-Harris
Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: “Mokytojau, ką gero turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?” Jis atsakė: “Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”. Tas paklausė: “Kokių?” Jėzus atsakė: “Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį”. Jaunuolis tarė: “Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?” Jėzus atsakė: “Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane”. Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto (Mt 19, 16-22).
Jaunuolis gyveno Jėzaus laikais kai pasaulyje dar nebuvo išsivystęs toks technologinis tobulumas kaip dabar. Jei tam jaunuoliui buvo sunku atsisakyti turtų tada, tai mums būtų dar sunkiau jų atsisakyti šiais laikais. Amerikoje esame pripratę prie gražių namų su televizoriais, videorekorderiais, kompiuteriais, mikroorkaitėmis, 2 ar 3 telefonais, garaže stovinčiais 2 ar 3 automobiliais ir t.t. Praeities patogumai pasidarė dabarties būtinumai.
Skelbimai skatina mus neatsilikti nuo kitų ir įsigyti ne tik, ką jie turi, bet dar daugiau. Niekas nekreipia dėmesio į dešimtąjį Dievo įsakymą: “Negeisk nė vieno daikto, kurs yra tavo artimo”. Gyvenimo tikslas pasidarė malonumas.
Prekybininkai siūlo mums pirkti viską ir daryti, ką tik norime, nes pereiname per šį pasaulį tik vieną kartą. Niekas neužsimena apie amžinąjį gyvenimą ir dvasines vertybes. Kristaus žodžiai pamiršti: “Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis” (Mt 6, 19-21).
Prekybininkai nori, kad mes tikėtume, jog turtai atneša tikrąjį džiaugsmą ir laimę. Tačiau džiaugsmas randamas ir tarp neturtingųjų. Tai gali paliudyti Motina Teresė iš Kalkutos. Jos veide atsispindi ramumas, džiaugsmas — ne nuo turtų, bet nuo jos meilės ir atsidavimo Dievui bei vargšams. Jos pasiaukojimas tebūna mums pavyzdys, kaip krauti lobį danguje. Ji pasakoja savo knygoje “Loving Jesus”, kad kiekvieną sykį, kai atsisakome, ko mes norime, ir paaukojame vargšams, mes pavalgydinam išalkusį Kristų, aprengiam nuogąjį Kristų, arba priglaudžiam benamį Kristų. Taip įvykdome Jo žodžius: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40).
Jėzus pats mylėjo vargšus ir nebuvo prisirišęs prie žemiškų daiktų. Jo apaštalai paliko viską ir sekė paskui Jį. Ar mes pajėgtume tai padaryti? Norint būti gerais Kristaus sekėjais, verta susipažinti su Bažnyčios mokslu apie nuosavybę, kad galėtume tai įvykdyti savo aplinkoje. Jis buvo išdėstytas popiežiaus Leono XIII garsioje enciklikoje “Rerum novarum”. 1991 m. suėjo 100 metų nuo jos išleidimo. Popiežius Jonas Paulius II paminėjo šią sukaktį, išleisdamas encikliką, kurioje parodė “Rerum novarum” svarbumą mūsų laikams.
Popiežius Leonas XIII parašė “Rerum novarum”, kai pasaulis keitėsi. Žmogus pradėjo dirbti ne tik sau, bet kitiems už atlyginimą. Pasidarė dvi klasės — savininkai ir darbininkai. Popiežius patvirtino darbininkų teises: teisę dirbti, išlaikyti save, šeimą ir praturtinti valstybę, teisę padoriai įsigyti nuosavybę, organizuotis, uždirbti teisingą atlyginimą ir praktikuoti savo tikėjimą. Tuo laiku darbininkai buvo išnaudojami. Atsirado naujenybė, kuri siūlė pagerinti jų padėtį — socializmas. Popiežius Leonas XIII įspėjo pasaulį, kad socializmas padarys darbininko gyvenimą dar prastesnį, nes atims žmogaus nuosavybę ir traktuos jį kaip ekonominį įrankį. Pasaulio problemos gali būti išspręstos tik per Evangeliją.
Dabartinis popiežius rašo, kad Leonas XIII teisingai apibūdino socializmą. 1989 metai parodė, kad komunistinių kraštų ekonomiškas nesugebėjimas prisidėjo prie jų išsilaisvinimo. Žmogui nusibodo būti tik ekonominiu įrankiu, kurio kalba, istorija, kultūra, religija buvo ignoruojami. Jis pabrėžia, kad nors marksizmas siekia išspręsti socialinius konfliktus per smurtą, komunistų imperija sugriuvo taikingai. Tai Evangelijos dvasia. Popiežius pagiria tų kraštų žmones, nors jiems buvo įskiepytas ateizmas, bet jie nepalūžo.
Jonas Paulius II taip pat pastebi, kad šių laikų naujenybė, technologinis žinojimas yra nuosavybė. Turtingi kraštai turi pareigą pasidalinti savo žiniomis su iš komunizmo išsilaisvinusiais ir trečiojo pasaulio kraštais, kad ir jie galėtų dirbti žmoniškai garbingu būdu ir taip išsivystyti savo potencialą. Turtingieji kraštai turi pareigą ir savo gyventojams. Prekybininkai neturėtų piršti ir parduoti visa tai, kas naikina žmonių dvasinį gyvenimą — pavyzdžiui, pornografiją ar narkotikus. Pirkėjai turėtų būti atsparūs ir nepasiduoti jų vilionėms.
Dievas paskyrė žemės gėrybes visų žmonių gerovei ir pareikalaus iš mūsų apyskaitos, kaip mes jas naudojome. Ne nuodėmė siekti patogiau gyventi, bet negerai, jeigu patogumų siekimas pasidaro gyvenimo tikslas, kuris aptemdo mūsų siekimą amžino gyvenimo. Norėdami pasiekti dangų, gyvenkime pagal Jėzaus ir Bažnyčios mokymus. Nors pasaulis daug pasikeitęs, Jėzaus žodžiai nepasikeitė. Laikykimės dešimto Dievo įsakymo. Užuot geisti kito nuosavybės, būkime dosnūs ir tinkamai naudokime savo nuosavybę. Pasižvalgę aplinkui, rasime žmonių, kuriems reikalinga pagalba, ypač šiuo laiku Lietuvoje. Visada išgirskime pagalbos prašančių balsą ir dalinkimės su jais ne tik materialinėmis gėrybėmis, bet ir dvasinėmis vertybėmis. Mylėdami savo artimą labiau negu savo nuosavybę, susikaupsime tikrai didelį lobį danguje.