Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šypsuliai


     Naujai atvykęs pilietis, apžiūrėjęs kambarį, sako:

—    Taip, ponia, paimsiu šį kambarį. Manau, kad čia gerai jausiuos. Mano paskutinė šeimininkė verkė man išvykstant.

—    Suprantu, bet čia reikės man nuomą sumokėti iš anksto.

Kunigas, išgirdęs, kad vaikas nusikeikė, jam sako:

—    Jonuk, negražu taip kalbėti — kiekvieną kartą, kai aš išgirstu keikiant, man šiurpuliai per nugarą eina.

—    Gerai, kad nebuvote aną dieną pas mus kieme, — atsakė Jonukas, — kai tėvas negalėjo užvesti automobilio ir pamatė nuleistą padangą. Tikrai būtumėte mirtinai sušalęs.

Per medicinos egzaminą profesorius paklausė studentą, kas yra lengva medicinoje. Studentas, nesitikėjęs tokio klausimo, tylėjo.

—    Na, — bandė padėti profesorius, — turbūt pasiųsti žmogų į kitą pasaulį, ar ne?

Studentas linktelėjo. Paskui profesorius paklausė:

—    O kas yra sunku?

Nė nepagalvojęs, studentas atsakė:

—    Nepasiųsti žmogaus į kitą pasaulį. Profesorius nusikvatojo, ir egzaminas buvo išlaikytas.

     — Kiekvieną kartą, kai tave pamatau, vis prisimenu Petraitį.

         —    Negi mudu panašūs?

         —    Ne, bet jis taip pat man skolingas 100 dolerių.

—    Ar tamstos žmona paklusni?

—    Taip, kartais paklauso. Kai aš pasakau “daryk, kaip nori”, ji visuomet taip ir daro.

—    Sakyk, Jonai, kaip tu sugebėjai šitaip suliesėti?

—    Aš einu žvejoti.

—    Žvejoti? Ir nuo to liesėjama?

—    Taip. Aš valgau tik tas žuvis, kurias pats pagaunu.

—    Jūsų širdis plaka labai neritmingai. Jūs tikriausiai išgeriat?

—    Taip, gydytojau, bet labai ritmingai.

—    Aš tau sakiau, kad mūsų sūnus niekada neves. Jis tam per kvailas, — sako žmona vyrui.

—    O kodėl gi? Manau, kad kaip tik dėl to jis ir ves, — atsako vyras.