Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

JONAS LAURIŪNAS, SJ

18. VAIŠĖS (II)

     Seniau, kai šeimos buvo tvirtos, po kiekvienu stogu kasdien įvykdavo 2-3 kartus per dieną tokia ceremonija: visi šeimos nariai susėsdavo prie stalo valgyti, o šeimos vyriausiasis — motina, tėvas ar senelis — paimdavo duonos kepalą raikydavo ir kiekvienam paduodavo po riekę, Tada duona buvo skanesnė ir brangesnė, negu šiandien, vaikai nemėtydavo jos ir nespardydavo kaip matome dabar. Rytuose duona kepama kiek kitaip — paplotėliais, ir ten ji ne raikoma, o laužoma. Kiekvienu atveju, žmonės brangino žemės dovanas, nes jos nelengvai ateidavo, ir laužti kitam duonos reiškė parodyti jam širdį.

     Duona laužoma ir šiandien — bažnyčioje per šv. Mišias... Ši apeiga atsiradus ne šiandien, o žinoma nuo senų laikų. Pirmieji krikščionys šv. Mišias vadino “Duonos laužymu”. Pradžioje tai buvo daroma grynai praktišku tikslu: būdavo konsekruojami didoki duonos paplotėliai, o paskui laužant susmilkinami ir dalijami žmonėms. Taip elgėsi ir Kristus, kaip skaitome Evangelijose (išskyrus šv. Jono). Štai šv. Paulius rašo: “Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus Kūne? (1 Kor 10, 16).

The Art Institute of Chicago.

     Vėliau buvo sugalvota specialaus pavidalo duona — mažais skritulėliais: laužyti jau nebereikėjo, laužymas buvo paliktas tik kunigo Ostijai, kuri buvo kiek didesnė nei tikinčiųjų ostijos. Šiuo atveju laužymas, kaip netekęs praktiškos reikšmės, vis tik turi simbolinę reikšmę. Laužymą praktikuoja visos Rytų Bažnyčios.

     Ką gali pasakyti mums duonos laužymas? Pirmiausia — primena skaudžią, žiaurią mirtį. Tai išreiškė pats Kristus: “Mano kūnas, kuris už jus duodamas” (1 Kor 11, 24). Duodamas kančiai, mirčiai. Pranašas Izaijas (53,5) kalba apie būsimą Mesiją, kuris dėl mūsų nuodėmių bus kaip avinėlis užmuštas, sunaikintas. Šv. Mišiose juk minime Kristaus mirtį.

     Antra mintis — vienybės, broliškumo akcentas. Visi gauname dalelytę iš tos pačios Duonos, tad visus turi jungti vienybės ir brolybės jausmas. Tą patį skaitome šv. Pauliaus laiške: “Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona” (1 Kor 10, 17). Tad iš šv. Mišių mes turime išeiti ir nusiteikę gerumui, kantrybei. Tarybinis rašytojas V. Bubnys savo romane “Pilnuties valanda” vienoje vietoje rašo: “geresnis pasidarai, tarsi vaikystės sekmadieniais, kai grįždavai iš bažnyčios”. (Pergalė, 79-11). Taip turėtų būti: šv. Mišios kviečia mus į gerumą!

     Kunigas, perlaužęs Ostiją pusiau, iš vienos šios pusės atlaužia mažytį gabalėlį ir įleidžia įtaurę. Ką šis sumaišymas turėtų reikšti, šiandien sunku pasakyti. Senieji šių dviejų pavidalų — duonos ir vyno jungtimi norėjo išreikšti Kristaus prisikėlimą, sekant Apreiškimo žodžiais: “Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius” (1,18). Kadangi šį maišymo ritą turi ir kitos Bažnyčios (išskyrus Rytų sirus), tai Katalikų Bažnyčia ir pasiliko šią apeigą vardan vienybės.

     Tuo metu, kai laužoma šv. Duona ir jungiama su šv. Vyno pavidalu, žmonės gieda “Dievo Avinėli..."

     Avinėlis — įvaizdis labai dažnas ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Izraelitai, prieš išeidami iš Egipto vergijos, avinėlio krauju patepė savo durų staktas. Taip jie buvo pamokyti, ir tai apsaugojo jų pirmagimius kūdikius nuo mirties (Iš 12). Krikščionys šiame avinėlio vaizde mato Kristų: Jo kraujas išgelbėjo mus nuo amžinosios mirties. Šv. Paulius rašo: “Mūsų velykinis Avinėlis Kristus yra paaukotas” (1 Kor 5-7). Jonas Krikštytojas pasirodžiusį Išganytoją pavadino “Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmes” (Jn 1,29). Apreiškimo knygoje, kai kalbama apie Kristaus išaukštinimą, amžinąjį viešpatavimą, vartojamas Avinėlio vardas (21,23). Šis įvaizdis šiandien mums jau nieko nesako, bet senosios žemdirbių tautoms jis buvo nekaltumo, švelnumo, gerumo, taikingumo simbolis. Avinėlius labai mylėdavo vaikai.

     Artėja šv. Komunijos momentas. Kunigas dar neskuba, kalba vieną maldą. Ko jis prašo? Pasakytume, visai paprastų dalykų: “Padėk man visuomet laikytis Tavo įsakymų!” Prašo klusnumo ir ištikimybės. Tai turbūt svarbiau, negu apaštališkas uolumas ar pasaulio perkeitimas, pagerinimas. Kaip pagerinsime pasaulį, jei pirmiau patys netapsime geresni? Kunigas dar prašo: “Neleisk niekuomet nuo Tavęs atsiskirti!” Prašo meilės. Ši meilė būtinai turi atsigręžti ir į brolius.

     Mišiose yra dar kita malda prieš priimant šv. Komuniją, kurioje sakoma: “Tavo Kūno ir Kraujo priėmimas tenevirsta teismu ir pasmerkimu”. Iki tarsi atbalsis šv. Pauliaus žodžių: teištiria žmogus pats save... tas valgo ir geria sau pasmerkimą” (1 Kor 11,28). "Tai įsidėmėtina ir mūsų laikams. “Bėgti prie Dievo stalo” nėra koks liturginis sportas; čia reikalas liečia mūsų teismą ir amžinybę.

     Kadaise Jonas Krikštytojas atkreipė Betsaidos žvejų Andrejaus ir Jono dėmesį, rodydamas į ateinantį Jėzų ir tardamas: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!” Dabar mums rodomas Ostijoje Nukryžiuotasis ir girdime tuos pačius žodžius. Iš tiesų, tik vienas Kristus gali nuimti nuo mūsų nuodėmę. Girdime gražų sveikinimą — žodžius, paimtus iš Apreiškimo (19,9): “Laimingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą” Liaudis atsiliepia šimtininko iš Kafamaumo žodžiais: “Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį"... Šiame liaudies šūksnyje jaučiamas džiaugsmas ir pasitikėjimas Viešpačiu. Kas Evangelijoje buvo skelbiama, dabar šv. Komunijoje tampa tikrove. Šiame momente vieni pageidauja tylos, kiti mėgsta giedoti. Bendra giesmė turbūt tinka: nuo seno tai praktikuota Bažnyčioje (Communio). Giesmė, anot liaudies, yra dviguba malda.

     Šv. Komunija amžių būvyje įvairiai būdavo priimama. IV a. gale, kaip liudija seni raštai, (šv. Kirilas Jeruzalietis), naujai pakrikštytasis ištiesdavo savo kairę ranką, ant jos padėdavo dešinę. Kunigas tardavo: “Kristaus Kūnas!” ir, išgirdęs žodį “Amen", įdėdavo delnan šventąją Duoną. Tada priimantysis pasilenkdavo virš savo rankų, Viešpaties Kūną priglausdavo prie savo akių, o paskui priimdavo burna. Čia sudėtos rankos būdavo tarsi Sostas Švenčiausiajam.

     Vienur — priima atsiklaupę pagarbinimo ženklan, kitur — stati Kristaus prisikėlimo ženklan. Rytiečiai priima stati.

     Dabar užsieniuose įvairiai priimama: į bumą, į rankas, stati, atsiklaupę. Koks būdas — ne tai svarbu: svarbiau, kad mūsų širdys persiimtų Kristumi, kad mūsų gyvenimas būtų Jam šlovė.

     Taip pat įvairumo esama ir dėl šv. Komunijos pavidalų. Senovėje priimdavo abiem pavidalais — duonos ir vyno. Bet reikalui esant praktikuodavo ir vienu pavidalu, pvz., ligoniams ir kaliniams nešdavo duonos pavidale. Šv. Komuniją senovėje teikdavo ir kūdikiams per krikštą — vyno pavidale šaukšteliu. Bet buvo tikima, kad ir vieno pavidalo priėmimas yra viso Kristaus priėmimas. Vėliau buvo atsisakyta šv. Komunijos abiem pavidalais, nes tai surišta su kai kuriais nepatogumais. Bet ir dabar kai kuriais atvejais praktikuojama šv. Komunija dviem pavidalais — jaunavedžių Mišiose Taip pat jei ligonis negali priimti šv. Komunijos duonos pavidalu, ji jam teikiama vyno pavidalu.

     Per šv. Mišias mes susijungiame su Kristumi šv. Komunijoje, kad įsijungtume į tą žygį, kurį pradėjo Kristus: klystantį ir kenčiantį pasaulį suvienyti su amžinuoju levu ir išvaduoti jį iš kančios ir mirties. Kiekviena šv. Komunija — tai mūsų asmeniškas suartėjimas su Tėvu ir su Jo vaikais, kurie yra mūsų broliai — seserys.

► Miuncheno lietuvius aplankė spalio 16 d. du vyskupai iš Lietuvos: Vilkaviškio Juozas Žemaitis ir Kaišiadorių Juozas Matulaitis. Parapijos namuose jie koncelebravo Mišias, skirtas Bostone rugsėjo 13 d. mirusiam filosofui dr. Juozui Girniui. Pamokslą pasakė vysk. J. Žemaitis.