Algirdas Paliokas, SJ
Mūsų šalimi jau žengia ruduo. Visomis spalvomis pražydo ką tik buvus sodriai žalia gamta. Tylia rimtimi užlietos rudens dienos sulėtina skubėjimą, prikausto žvilgsnį, iššaukia susimąstymą. Tos gražios, šiltos gamtos spalvos atgimdo gražius, reikšmingus prisiminimus, o kartais tave užlieja kažkokia saldi, miela svajonė... Ir tu šiuo švelniu rudens prisilietimu tampi jau kitas: ramus, švelnus ir geras. Ir žmonės, tie įprastiniai, kasdieniniai žodžio kulka tavo ne kartą sužeisti žmonės, netenka to įprastinio atbukinusio dėmesį prastumo ir pradeda šviesti vidiniu, nepastebėtu grožiu ir gerumu. Ir dingt: ak, buvau jau pamiršęs, kad kiekviename žmoguje aš galiu matyti Viešpaties paveikslą, pagal kurį ne tik aš, bet ir jis, ji ir visi kiti esame sukurti. Tik tos charakterio, išauklėjimo ir būdo silpnybės buvo man jį pridengusios... Atleisk, Viešpatie, kad aš taip dažnai buvau aklas... Ir kodėl tos praregėjimo akimirkos tokios trumpos?
Ruduo. Krenta lapai. Ir krintančiais lapais praeitin nusklendžia negrįžtamai žmogaus minutės, valandos ir dienos. Truputį nyku ir norisi į kažką atsiremti, kažkokį tikrai tikrą ryšį prisiminti, už kažko tvirtai įsitverti, prie ko nors prisiglausti... Viduje kažkas minties greičiu įvertina gyvenime
Bažnytkaimis Lietuvoje.
Paulius Augius
sutiktus žmones, ryšius su jais, teisia ir teisina ir veda vis aukščiau, kur viskas tikriau ir teisingiau. Ir šios laiptuotos piramidės viršuje randi tai, kas šventa ir tyra, šventa ir tikra, šventa ir amžina. Tai motinos meilė tau ir tavo meilė jai. Gal viena ir kita dabar norėtum pataisyti, patobulinti, o gal trokšti, tai prisiminęs, atsiprašyti taip, kaip dar gyvenime nebuvai atsiprašęs... Gal norėtum sugrįžti atgal ir gyvenimą pradėti iš naujo, kad būtum vertas tos meilės ir tos mylinčios širdies nežeistum...
Ak, kiek daug mumyse praeities, taisytinos, klaidingos, ir kaip negera, kad jau nebegali būti kitaip. Tačiau taip yra tik vienu požiūriu, kitu ne! Mes turime amžiną dvasią, kuri gali susisiekti su dvasiniu pasauliu, kuriame veikia visai kiti dėsningumai. Jei susitepei, gali tapti švarus, jei susižeidei, gali pasveikti.
Jei junti atstūmimą, nesupratimą, vienišumą, jei tau kažko trūksta ir net nežinai ko, tai vis ženklai, kad žemiškoji tikrovė yra uždengusi antgamtinę. Yra daug kelių, kreipiančių mintį ir vedančių į dvasinį pasaulį. Tačiau iš jų išsiskiria vienas, visiems prieinamas, suprantamas, ir kas mums taip svarbu, — lengvas kelias. Prieš jį primenant, norisi paklausti: kam pabodo šventa motinos meilė? Kam žemėje nebereikia šios meilės? Gal jaunimui, kuris atseit viską gali? Gal vyrams, kurie valdo pasaulį, o gal moterims, kurios valdo vyrus? Ne, ne! Visiems reikia viską suprantančios, raminančios, guodžiančios ir džiuginančios, nusiminimą viltimi perkeičiančios, šventos, neblėstančios motinos meilės. Jos artume spinduliavimo stebuklas visada pasikartos: atėjai pas ją vienoks, išeini kitoks. Atgrisimo, nuoskaudos užsitraukia, ir niūriosios gyvenimo spalvos išsisklaido.
Jūs, mieli skaitytojai, atsakysite, kad „manoji jau kitame pasaulyje” arba: „aš tiek daug negaunu iš savo mamos” ir daug kitokių pasiteisinimų. Kristus viską žinojo. Todėl mums paliko savo Motiną. Jis pasakė: „Štai tavo motina”. Nepasakė jūsų motina, bet tavo. Kiekvienas galime savintis šią Motiną, nes kas neįmanoma žemiškajame pasaulyje, tas visai natūralu antgamtiniame. Taip patenkinami mūsų lūkesčiai, ir mes galime bendrauti su idealiausia Motina, galinčia padėti daugiau už bet kurią žemiškąją motiną. Tik reikia vieno: ją mylėti. O kaip praktiškai tai įgyvendinti? Jei mūsų dangiškosios Motinos gyvenimas taps mums artimas ir brangus, jei mes seksime jos pavyzdžiu, jei mylėsime tą, kurį ji labiausiai už viską mylėjo ir myli, būsime tikri jos vaikai.
Spalio mėnuo yra rožančiaus mėnuo. Rožančius — tai Marijos gyvenimo pagrindiniai momentai, pilni giliausių minčių, pamokymų ir pavyzdžių. Jie neišsemiami, nes čia įeina žmogus ir Dievas, šis pasaulis ir kitas, todėl tas 15 Marijos ir Jėzaus gyvenimo atkarpų vadiname paslaptimis. Ir visai teisingai. Juk žmogišku protu neįmanoma suvokti tokio neįprasto, sakytume, nelogiško, lyg nedieviško žmonių pasaulyje Dievo-Žmogaus elgesio, sunku išsemti gausybę pamokymų, sudėtų į tas paslaptis. Tačiau kaip tik tokiu Išganytojo gyvenimu atsiskleidžia mums Dievo mintys ir planai, pasirodo toks kilniadvasiškumas, toks pasiaukojimas, tokios dorybės, apie ką žmogus tegali tik svajoti. Bet žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl, nežiūrint dieviškumo nepasiekiamumų, jis gali Juo sekti, iš jo mokytis. Tiktai gyvenimo verpetas sukasi taip greit ir taip įtraukia žmogų į save, kad nėra kada apie tokius dalykus mąstyti. Todėl Bažnyčia per savo ir kiekvieno žmogaus Motiną veda prie šių didžių ir žmogui be galo svarbių paslapčių per visą spalio mėnesį.
Jei žiūrėsime į rožančių kaip į pareigą, nelengva bus jį kalbėti. O jeigu čia matysime progą bendrauti su savo dangiškąja Motina ir ypač progą parodyti jai savo meilę, tada rožančius nebus nuobodi malda.
Ar gali būti ryšys tarp vaiko ir motinos, jei vaiko širdyje nėra nė trupučio meilės? Žinoma, ne. Tiesa, ši meilė visai kitokia. Bet kad ji būtų gyva, tai gyvybei augti ir ugdyti reikia laiko kasdien. Taigi rožančius ir duoda progą pabūti su Marija, su Jėzumi, praeiti su šiais brangiais asmenimis dalį jų gyvenimo kelio, įsižiūrėti į atpirkimo paslaptis ir, žinoma, mokytis, mokytis. Kai kasdien mes kontempliuojame šią gyvąją Evangeliją — rožančių , mūsų dvasia keičiasi ir būtent ta linkme, kad krikščioniškos pareigos tampa ne našta, Jėzaus Evangelija — keliu į ramų ir laimingą gyvenimą. Toks dangaus atsakymas žmogui, kai jis ieško jo.
Taigi krentantys lapai, palaipsniui apmirštanti gamta kviečia mąstyti ir ieškoti to, kas tikra, saugu ir amžina.