LACRIMA
ŠIRDŽIŲ ŠIRDIE!
Širdžių Širdie, plati kaip vandenynas,
Kuriam paskęsta žmonės ir laivai!
Tu, visą žemę meile apkabinus,
Krauju ant kryžiaus sosto pasruvai...
Šis kraujas mūsų nuodėmes nuplovė
Ir tapo mums gyvenimo jėga.
Tu mums esi vienintelė Valdovė,
Visų širdžių Širdis ir apsauga!
Tik Tau priklauso mūsų nuosavybė:
Kančia ir meilė, protas ir valia...
Tau plaks širdis, kol degs joje gyvybė,
Lyg žvakė švies Tau meilės liepsnele.
Pasigailėk! — Kaip kūdikis tariu,
Nes be Tavęs aš nieko neturiu...
ATEIKITE PAS MANE VISI!
Ateikit pas mane visi, kas liūdi,
Kam slegia vargas linkstančius pečius!
Mano Širdis čia dieną naktį budi —
Išgydys jūsų sopulius skaudžius.
Kasdieną skamba dieviškas kvietimas —
Minios triukšme ir tyloje nakties...
Ir jei širdis jo klausosi nurimus,
Patirs palaimą guodžiančios vilties.
Nėra kančios nei liūdesio, nei skausmo,
Kurio neguostų Viešpaties Širdis.
Ji gilų sielvartą pakeis į džiaugsmą,
Našlaičių skaudų verksmą numaldys.
Paguoski mus, kai verkiam nusiminę,
Tikros paguodos amžinas Šaltini!
TIESOS KARALIUS
Kiek paslapčių maža mūs žemė slepia...
Žmogaus menkumas gąsdina mane,
Kai prieš būtybę — laikiną ir trapią —
Atsiveria pasaulių nežinia.
Žinojimo ir mokslo lobiai glūdi
Tiesos Karaliaus Jėzaus Širdyje.
Ko žmonės ieško, ilgisi nuliūdę,
Atras tik Dievo meilės šviesoje.
Juk kas gi mintį Viešpaties suprato?
Kas patarėju buvo Jo kada?
Visus pasaulių slėpinius Jis mato,
Ir lygi dienai Jam naktis juoda.
Pasigailėki ieškančių tiesos,
Suteik jiems savo dieviškos šviesos!
TU IR MANE PRIKELSI!
Iš kapo glėbio Lozorių prikėlei,
Najino našlei sūnų grąžinai, —
Tau žengiant, sklaidosi mirties šešėliai,
Tu mus šauki gyventi amžinai!
Tu pats esi širdžių prisikėlimas,
Gyvenimo pilnybė ir jėga!
Tavęs aš ieškau — žemės piligrimas,
Tavęs šaukiuosi ties mirties anga.
Aš Tavo Duoną valgiau ir tikėjau,
Kad neužmirši savo pažadų.
Tu ir mane prikelsi, Atpirkėjau,
Pašaukęs savo kūdikį vardu!
Tikėjimas net iš gelmių mirties
Į Tavo Širdį tiltą man nuties!