Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

PIRŠTINĖ

     Važiuoju troleibusu rūškaną gruodžio dieną, akis įdūrusi į pro šalį bėgančius pilkus Vilniaus mūrus, į nuogas pajuodusias šaligatvio liepas. Troleibuse kažkas piktai barasi, ginčijasi, keikia neregėtų melagių ir gobšų valdžią. Štai šalia manęs klasteli menkutė moterytė, teužimanti vos pusę sėdimos vietos. Netrukus, ruošdamasi lipti iš troleibuso, ji pakyla ir žengia durų link. Aš —jai iš paskos. Staiga mano bendrakeleivė stabteli, ir aš išvystu, kaip prie durų ant priekinės sėdynės sėdinti šviesaus veido moteris laiko jai atkištas pirštines ir tyliu, švelniu balsu sako: “Matau, jūsų rankelės labai sušalusios, — prašom paimti šitas pirštines”. Mano bendrakeleivė, matyt, suglumusi dar svarsto. Pirštinių savininkė dar pakartoja: “Prašom paimti, — sušilkite savo rankeles”. Šitie gailestingosios moters žodžiai nuskamba man ausyse kaip muzika.

Jaunutė Marija.  Ses. Teodora

     Išlipu iš troleibuso susigėdusi, su širdyje kirbančiu kirminu. Gatve nuskuba pirštinėmis apdovanotoji moterėlė. Spėju pastebėti, kad ne tik jos apdaras, bet ir apavas — apgailėtini. “O kodėl aš negalėjau padovanoti jai savo pirštinių? — klausiu savęs. — Kodėl aš tik skersa akimi težvilgtelėjau į ją, kodėl sėdėjau, murksojau, nieko nematydama, kas dedasi aplinkui?”

     Žengiau susimąsčiusi, ir štai ūmai pro žvarbaus sūkuringo vėjo blaškomas snaiges, pro melsvą miesto rūko šydą išnyra pirštinės! Tos pačios pirštinės, kurias mačiau dovanojant vargdienei moterėlei. Akimirką nebesusigaudau, kur aš — realybėje ar pasakoje. Ir koks stebuklas — iš pirštinių, matau kyšo spinduliuojanti širdis! Ji apšviečia dangų, žemę, skubančių žmonių minią.

     Ak, dabar aš suprantu — jei savo širdį galėtume padovanoti vargingesniam už save, kiek daug sužvarbusių sielų galėtų pasišildyti kaitriuose jos spinduliuose, kaip prašvistų liūdna, apnikusi mūsų Tėvynės padangė! (Jadvyga Savickienė “Dienovidis” Nr. 47)

PAVARDĖS REKORDININKĖS

     Agentūra “Factum” prie Lietuvos kultūros fondo į Lietuvos rekordų knygą įrašė naujus pavardžių rekordus.

     Trumpiausios Lietuvos piliečių pavardės užrašomos viena raide. Tokias trumpas pavardes turi dvi seserys iš Klaipėdos — Natalija ir Tatjana I bei ariogalietė Marija Svetlana K. Taip pat labai trumpas pavardes turi Švenčionių, Vilniaus, Trakų rajonų gyventojai: Ana Li, Elvyra Li, bei Žilvinas Li.

     Šią informaciją agentūrai “Factum” pateikė Lietuvos ekonomikos ministerijos skaičiavimo centras iš savo kompiuterinių duomenų bazės, kuri buvo sudaryta pagal rinkėjų sąrašus, ruošiantis 1994 metų rugpjūčio 27 dienos referendumui dėl indėlių kompensavimo bei neteisėto privatizavimo. Manoma, kad dabar tai yra didžiausia kompiuterinė duomenų bazė Lietuvoje: joje yra apie 600 megabaitų informacijos vienetų.

     Papildžius informaciją trumpiausiomis pavardėmis iš Lietuvių kalbos instituto parengto dvitomio lietuvių pavardžių žodyno, susidarė toks trumpiausių pavardžių sąrašas: Eva, Ila, Yla, Oka, Uba, Oba,Uka, Oka, Uža, Oža.

     Kaip jau buvo skelbta Lietuvos rekordų knygoje, ilgiausia pavarde tebelieka kaunietės pavardė, kuri užrašoma 34 raidėmis. Tai — Gedimi-naitė-Beržanskaitė-Klausutaitė.

     Taip pat paaiškėjo daugiausia vardų — keturis — turintis pilietis. Tai kaunietis Stanislovas Vincas Narimantas Aloyzas Puodžiukynas. (Lietuvos rytas Nr. 9)

AKIVAIZDU, BET NEĮTIKĖTINA

     Jonava. Pilietei V.V., atėjusiai į centrinės ligoninės ginekologijos skyrių, uošvė įdavė 100 JAV dolerių. Prieš eidama į gydytojo kabinetą, moteris nusivilko paltą, kurio kišenėje liko ne tik doleriai, bet ir 50 Lt bei sugyventinio vairuotojo pažymėjimas. Už kelių minučių išėjusi, kišenes rado tuščias. (Respublika Nr. 12)

GYVENIMO KELIAS ANTRĄJĮ ŠIMTĄ METŲ BUS LYGESNIS

     Metų pradžioje antrąjį savo gyvenimo šimtmetį pradėjo skaičiuoti Kuršėnų miesto gyventoja Antanina Kabalinskaitė. Su šimto metų sukaktimi jubiliatę sveikino ir dar ilgų gyvenimo metų linkėjo giminės ir kaimynai. Gyvų gėlių puokštę, tortą bei dovaną jubiliatei įteikė ir Kuršėnų miesto vicemerė S. Lukienė.

     Pati jubiliatė kol kas sveikata dar nesiskundžia, pati savimi pasirūpina, vasarą net darželį aptvarko. Atsakydama į linkėjimus, A. Kabalinskaitė išreiškė viltį, kad antrojo jos gyvenimo šimtmečio kelias bus lygesnis. (Lietuvos rytas Nr. 3)

PER METUS KLAIPĖDOJE — APIE PUSŠIMTĮ DVYNUKŲ

     Ir vėl Klaipėdos gimdymo namuose pasaulį išvydo trynukai. Devyniolikmetė gargždiškė Aurelija Mulskienė, Vilniaus aukštesniosios technologijos mokyklos studentė, pagimdė du berniukus ir mergaitę. Berniukai svėrė 1244 ir 1270 gramų, mergaitė — 1246 gramus. į šį pasaulį jie atėjo per penkiolika minučių.

     Pasak miesto ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojo Vytauto Raubos, nuo pat pradžių buvo labai rūpinamasi gimdyve ir mažyliais, kurie gimė neišnešioti, šešių su puse mėnesio. Silpnutė mergaitė išgyveno tik vieną parą. Broliukams prijungti dirbtinio kvėpavimo aparatai, mamos savijauta nebloga.

     Praėjusiais metais Klaipėdos gimdymo namuose moterys dvynukus pagimdė 44 kartus, 1993 metais — 49 kartus, 1992 — 43 kartus. Prieš trejus metus čia buvo pasveikinta laiminga mama iš Šilutės rajono, susilaukusi trijų vaikų. (Lietuvos rytas Nr. 7)

ŠUO SVARBIAU UŽ VAIKĄ

     Panevėžio gimdymo namuose pasaulį išvydo berniukas, svėręs beveik tris kilogramus, kurio 1971 metais gimusi mama atsisakė. Jauna, netekėjusi moteris savo elgesį motyvavo tuo, kad jai reikia auginti šuniukus, vežti juos parduoti į užsienį — tai jos pragyvenimo šaltinis, vaiku ji neturėsianti kada rūpintis. Pirmąjį jos vaiką augina tėvai. Naujagimių skyriaus vedėja Rita Tvarijonavičienė, dirbanti gimdymo namuose nebe pirmus metus, sakė, kad praėjusiais metais trys moterys atsisakė savo vaikų, pasak jų, dėl sunkios materialinės padėties. Tačiau, kad atsisakytų dėl šunų — to dar nebuvo. (Lietuvos rytas Nr. 17)

GRAFO DOVANA — MUZIEJAUS NAMAS

     Švėkšna (Šilutės r.). Miestelyje lankėsi iš Čikagos profesorius Jonas Račkauskas. Jis susitiko su jaunystės draugais, Švėkšnos klebonu Petru Stuku, apylinkės viršaičiu Alfonsu Šepučiu, mokytojais.

     Pagrindinis svečio kelionės tikslas — apžiūrėti ir pasitarti, kaip įsteigti šiame Žemaitijos miestelyje muziejų. Dabar veikia muziejus šalia Saulės gimnazijos esančiame name. Tačiau profesorius iš Čikagos pasiryžęs savo gimtinėje įkurti kur kas didesnį muziejų su turtinga ekspozicija.

     Jonas Račkauskas pranešė, kad Amerikoje gyvenantis grafas Aleksandras Pliateris sutiko padovanoti jo nuosavybėn tėvo sugrąžintą pastatą, kuriame sovietų metais veikė pradžios mokykla. Dabar šis pastatas Švėkšnos parke apleistas, jį restauruoti reikia nemažai pinigų. Mūsų kraštietis pažadėjo iš Amerikoje gyvenančių švėkšniškių bei kitų lietuvių rinkti aukas, už kurias ir bus atlikti pirmieji namo-muziejaus remonto darbai. (Lietuvos aidas Nr. 234)

ALKOHOLIO PREKYBA VILNIUJE IR ŠVEDIJOJE

     Lietuvos blaivybės draugija “Baltų ainiai” dar prieš porą metų buvo pateikusi Aukščiausiajai Tarybai įstatymą, griežtai ribojantį prekybą alkoholiniais gėrimais. Kadangi pateikto įstatymo projektas nebuvo net svarstytas, draugija jau pataisytą, atitinkantį pasikeitusias sąlygas įstatymą pateikė Seimui, bet ir šis projektas liko nesvarstytas.

     Bet “Baltų ainiai” nenurimsta. Buvo surengta akcija prieš plintantį girtuokliavimą ir neryžtingą valdžios kovą su juo. Draugijos pirmininkas pastebėjo, kad Vilniuje įvairiausių alkoholiu prekiaujančių įstaigų yra daugiau negu Švedijoje. Reikia laukti, kad akcija pagreitins įstatymo dėl alkoholio prekybos svarstymą Seime. (XXI Amžius Nr. 3)

ELGETOS IRGI SPECIALIZUOJASI

     Iškovojusioje nepriklausomybę Lietuvoje elgetavimo verslas atgimė. Pradedantis elgeta prieš pradedantį smulkų verslininką turi bent du esminius pranašumus. Pirma, pradiniai kapitalo įdėjimai yra minimalūs. Antra, elgeta nemoka mokesčių nei valstybei, nei savivaldybei (neabejotina, kad elgetos moka mokesčius nusikaltėlių pasauliui, tačiau tirti šį elgetystės aspektą nėra paprasta).

     Elgetavimas prie bažnyčių (kapinių) — tradicinė ir solidžiausia elgetavimo rūšis. Šventoriaus elgeta turi atitikti nerašytus šimtmečiais nusistovėjusius reikalavimus. Jis turi būti tikrai senas arba turėti akivaizdžius luošumo požymius. Jo rūbai turi būti labai nudėvėti, bet įmanomai tvarkingi ir švarūs. Prašyti išmaldos jis, kaip ir dera nordiškos rasės atstovui, turi oriai, dėkoti santūriai. Prie bažnyčių dažniau elgetauja moterys.

     Visiška priešingybė — stočių (turgaus) elgetos. Daugiausia tai yra užkietėję ateistai, dažnai alkoholikai, dažniau vyrai negu moterys. Stočių elgetos dažnai susiję su nusikaltėlių pasauliu ir tarpininkauja, teikdami įstatymo draudžiamas paslaugas ir prekes.

     Margiausia ir galbūt įdomiausia elgetų rūšis — miesto centro elgetos. Miesto centras yra tam tikra profesinė mokykla. Tie, kuriems pavyksta elgetaujant centre susikurti gerą įvaizdį, matyt, vėliau migruoja prie bažnyčių. Kiti, kurie nusmunka į socialinį dugną, priversti persikraustyti į stotį, kur policija nėra tokia reikli. Ir, be abejo, žymi centro elgetų dalis taip ir netampa profesionalais...

     Klaipėda, kur dar jaučiama protestantiškos etikos įtaka, turi mažai bažnyčių elgetų, o ir šiaip elgetavimas čia nėra populiarus. Orūs kauniečiai taip pat nemėgsta elgetauti. Daugiausia elgetų išilginiam gatvės metrui, vienai bažnyčiai, stočiai, turgui tenka sostinėje —Vilniuje. (Lietuvos rytas Nr. 12; žinutė iš laikraščio “Klaipėda”)

MEDŽIOTOJAI DŽIAUGIASI LAUKINĖMIS TELYČIOMIS

     Zarasų rajono Luodžių žemės ūkio bendrovės žmonės, sužinoję, kad Ignalinos rajono medžiotojai Žeimių kaime nupylė tris sulaukėjusias telyčias, tuoj pat išvažiavo į įvykio vietą. Nuojauta žemdirbių neapvylė: visų telyčių ausyse buvo Luodžio žemės ūkio bendrovėje iškirpti “auskarai”.

     Ignaliniečiai sumokėjo kaimynams už nušautas telyčias 2.100 litų.

     Taip luodiečiai “surado” tris iš aštuonių pavasarį pabėgusių ir per vasarą bei rudenį visiškai sulaukėjusių telyčių. Anot žemdirbių, sulaukėjimas pasireiškia tuo, kad laisvės paragavę gyvulėliai nebeprisileidžia ne tik ūkininko ar bendrovės darbininko, bet ir kur kas mažiau pavojingo buliaus.

     Beje, ignaliniečiai irgi turi pagrindo pažvelgti į pamiškėmis slampinėjančius gyvulius pro šautuvų taikiklius. Būrelis telyčių, tikrai žinoma, yra pasprukusios nuo Kazitiškio (Ignalinos r.) žemės ūkio bendrovės žemdirbių. (Lietuvos rytas Nr. 6)

SUVAŽIAVIMAS APSIGIMIMŲ KLAUSIMAIS

     Lietuvos akušerijų ginekologų suvažiavimas vyko Kaune: jo tikslas — aptarti skaudų reiškinį — vis didėjantį apsigimimų skaičių. Prof. V. Sadauskas pranešime pažymėjo, kad šimtui gimdymų Lietuvoje tenka šimtas abortų; be to, nemaža dalis abortų atliekama privačiai, todėl neregistruojama.

     Dėl įvairių priežasčių naujagimių sveikatos duomenys labai blogi. Kasmet Lietuvoje gimsta apie aštuoni tūkstančiai invalidų, iš jų apie du tūkstančiai — su psichikos sutrikimais. Sveikų vaikų gimsta tik šiek tiek daugiau kaip pusė.

     Suvažiavimo darbe dalyvavo ginekologai iš Rusijos, Latvijos, kitų užsienio šalių. (XXI amžius Nr. 79)

TRISPALVĖ DAR VIENOJE VIRŠŪNĖJE

     Į Korėjos sostinę Nairobį išskrido alpinistas V. Vitkauskas, pasiryžęs Trispalvę iškelti aukščiausioje Afrikos viršūnėje — Kilimandžare (5.895 m). Vitkauskas Lietuvos vėliavą jau yra iškėlęs aukščiausioje Azijos (ir pasaulio, Everesto, 8.848 m), Europos (Elbruso, 5.642 m), Amerikos (McKinley, 6.194 m) ir Antarktikos (Vinsono, 4.897 m) viršukalnėse.

     Šį sykį drąsusis alpinistas į Kilimandžarą kopti pasikvietė ir talkininkus — Lietuvos televizijos operatorių V. Jaskevičių, “Lietuvos ryto” žurnalistą E. Ganusauską, alpinizmo veteranus vilniečius V. Stepulį, V. Šaduikį, šiaulietį A. Briedį, netgi kelias moteris, dar neragavusias didelių aukštumų. “Šį sykį sugrįšime ne tik su įspūdžiais ir fotografijomis, bet ir su videojuostomis”, — paraeiškė V. Vitkauskas. Taigi kelionės į Kilimandžarą dalyviais bent TV ekranuose galės būti ir Lietuvos žiūrovai. G Trispalvė aukščiausioje Afrikos viršūnėje turėtų suplevėsuoti dar vasarį. (XXI amžius Nr. 8)

MODERNUS MENAS TURI RASTI VIETĄ IR ŠVENTYKLOJE

     Dvylika profesionalių dailininkų (tapytojai, skulptoriai, grafikai, vitražo, tekstilės, metalo meistrai) Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje surengė dailės parodą “Jėzus”.

     Parodoje autoriai rodė šiuolaikinius bažnytinės tematikos kūrinius. Dauguma iš jų sukurti pastaraisiais metais, po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Tarp parodos autorių vyrauja jaunesniosios ir viduriniosios kartos daugiau ir mažiau žinomi dailininkai: A. Andziulytė, V. Kasinskas, L. Stankutė, G. Vaičys, Talino dailės akademijos studentas E. Ludavičius. I. Orinauskaitė, A. Žiupsnytė, kiti autoriai.

     Vyresniajai kartai Katalikų dailininkų grupės parodoje atstovauja Skulptorius V. Žuklys, eksponuojantis gipsinį bareljefą “Kristus”, sukurtą Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje garbei. Ekspozicijos “Jėzus” atidarymui ir Katalikų dailininkų grupės pristatymui išleistas parodos katalogas, kurį paruošė menotyrininkė L. Šinkūnaitė. Kataloge cituojama popiežiaus Pauliaus VI enciklika: “Modemus menas turi eiti su gyvenimu ir užimti deramą vietą Šventyklose, jei išsaugoja pusiausvyrą tarp natūralizmo ir perdėto simbolizmo”. (Lietuvos rytas Nr. 3)