Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

IR VĖL PRADŽIA ...

     Pradžia naujųjų 1995 metų. Ir vėl žengiame į šiuos naujuosius metus su tam tikru nerimu dėl “Laiškų lietuviams” ateities. Jau ne kartą esame rašę apie to nerimo priežastis. Viena priežastis, be abejo, yra pačioje redakcijoje — ar bus žmonių, kurie galės šį darbą tęsti? Kita labai svarbi priežastis, apie kurią jau pirmiau esame rašę — ar bus pakankamai bendradarbių, ar gausime straipsnių ir kitokios reikalingos medžiagos užpildyti kiekvieną numerį? Užsienyje gyvenantieji lietuviai jau beveik neberašo — pavargę, pasenę. Jaunieji negali rašyti dėl nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo. Tad tebelieka tik mūsų tautiečiai Lietuvoje. Jie daugiausia rašo tada, kai paskelbiame konkursus. Bet konkursus galime skelbti, kai turime pakankamai lėšų premijoms. Iki šiol vis kaip nors sugraibstydavome apie pusantro tūkstančio dolerių. Kadangi paskutiniaisiais metais iš Lietuvos gaudavome gana daug straipsnių, tai nutarėme duoti daugiau premijų, bet mažesnių, kad būtų galima patenkinti daugiau konkurso dalyvių. Mums, žinoma, nesmagu duoti mažesnes premijas, bet kitaip neįmanoma. Labai esame dėkingi mūsų nuolatiniams mecenatams, bet jų nepakanka. Būtinai reikėtų daugiau, kad turėtume bent du tūkstančius dolerių. Tad kreipiamės į galinčių mums pagelbėti sąžines —juk nuo to priklausys, ar galėsime toliau leisti “Laiškus lietuviams”.

Sears Tower.

     Jau kartais ateina kalbų, kad laikas šį žurnalą perkelti į Lietuvą. Kai tai išgirsta mūsų skaitytojai, stoja piestu ir šaukia: “Neatimkite iš mūsų paskutinio katalikiško žurnalo!” O pagaliau ar bus lengva ten surasti redaktorių ir kitus darbuotojus?

     Kai prieš keletą metų buvo pas mus atvykęs iš Romos Tėvo Generolo asistentas, mūsų svarbiausius apaštalavimo darbus taip suklasifikavo: 1. “Laiškai lietuviams“ 2. Mūsų pamokslai koplyčioje, 3. Mūsų vedamos radijo valandėlės. Deja, radijo valandėlių jau nebeturime. Mūsų pamokslais koplyčioje žmonės nesusižavi. Mat daroma didelė klaida, nenorint kai kurių mūsų tėvų “diskriminuoti” ir pamokslams skiriant visus iš eilės. Bet juk ne kiekvienas yra “sukirptas” sakyti pamokslus, nors jie gali puikiai atlikti kitokias pareigas. Dėl kai kurių pamokslų žmonės pradėjo rečiau lankyti mūsų sekmadienines pamaldas.

     Tenka išgirsti kalbų, kad norima Jaunimo centrą ir mūsų gyvenamuosius namus, jeigu jau ne uždaryti, tai bent “redukuoti” (sumažinti, susiaurinti). Bet Čikagos lietuvių visuomenės nuotaikos visai kitokios. Kai prieš mėnesį buvo Jaunimo centro metinė vakarienė ir jos metu savo kalbose visuomenės atstovai pasakydavo, kad Jaunimo centras turi egzistuoti ir toliau, tai kildavo tokios ovacijos, nuo kurių net sienos sudrebėdavo.

     Tad štai kokia padėtis, kokie mūsų rūpesčiai, kokios problemos. Jeigu visi jas suprasime ir pagal savo galimybes stengsimės padėti bei bendradarbiauti, prašydami Aukščiausiojo apšvietimo ir pagalbos, tai gal pasiseks nugalėti visas kliūtis.

     Norėtume su mūsų skaitytojais palaikyti glaudesnius ryšius. Turime skyrių “Atgarsiai” į kurį dedame įvairius skaitytojų pasisakymus. Labai retai tų pasisakymų sulaukiame. Neužtenka tik pasakyti, kad žurnalas patinka, kad jis perskaitomas nuo pradžios iki galą Žinoma, ir už tai ačiū, bet norėtume sužinoti, kas labiau patinka, kas nepatinka, ko pageidautumėte, ką patartumėte: Aišku, kad daugeliui tiek iš čia, tiek iš Lietuvos “Laiškai lietuviams” patinka, gauname komplimentų. Jų gana daug prisakė ir prieš keletą mėnesių čia buvęs arkiv. Audrys Bačkis. Jis prašė net didesnį kiekį žurnalo atsiųsti į jų kuriją.

     Būtų labai gera, kad gautume daugiau religinės minties rašinių. Skaitytojai iš Lietuvos dažniausiai siunčia eilėraščius. Jų turime jau krūvas. Tikrų poetų eilėraščiai laukiami, bet juos daugiausia siunčia tik bepradedantys rašyti mėgėjai. Atrodo, kad Lietuvoje per visą tą okupacijos periodą buvo nepatogu ir pavojinga rašyti straipsnius, tai visi įprato rašyti eilėraščius — juose buvo lengviau nepastebimai “prakišti” kokią nors norimą mintį.

     Dabar, kai jau niekas į Sibirą nesiunčia dėl savo kur nors paskelbtų minčių, reikėtų pratintis rašyti ir straipsnius, o ne tik eilėraščius, kuriuose dažnai nebūna tikros poezijos, o tik eiliuota proza

Red.

♥ ♥ ♥

► Iki šiol lietuvių protestantų ir katalikų Šv. Rašto vertimai buvo atliekami tik iš kitų kalbų vertimų. Lietuviai liuteronai vertė iš vokiškų tekstų (M. Liuterio vokiškojo vertimo), o lietuviai katalikai — iš lotyniško (Vulgatos). Dabar jau turime labai gerą kun. Česlovo Kavaliausko Naujojo testamento vertimą iš originaliosios graikų kalbos. Greit turėsime labai gražia, sklandžia ir žodinga kalba kun. Antano Rubšio Senojo Testamento vertimą iš originaliųjų semitinių kalbų. Belieka abu šiuos vertimus sudėti ir išleisti vienoje knygoje. Žiniomis iš prof. kun. A. Rubšio, Lietuvos vyskupų konfemcija ir Lietuvos Biblijos draugija nutarė visą Šv. Raštą lietuvių kalba vienoje knygoje išleisti per pusantrų metų. Išlaidas padengsianti “United Bible Society", spausdinsianti Štuttgarte._