Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

VAIKYSTĖS TAKAIS

(Konkurso suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

Marija Stankus-Saulaitė

     Kas kiek laiko atsiranda reikalas ar proga prisiminti vaikystę. Šiaip nemėgstu apie praeitį galvoti, nes tai trukdo dabarčiai. Esu įsitikinusi, kad psichinė sveikata ir dvasinė gelmė didele dalimi priklauso nuo dėmesio šiam momentui: dabar esu gyva; dabar aplinka man kalba; Dievas yra dabar; šalia manęs dabar stovi žmogus. Be to, daug kas iš praeities yra dingę, ir tai skaudu: nesinori tuose dalykuose pasimesti.

Programos vedėja Nijolė Užubalienė.

     Namai, kuriuose rašau, buvo tėvų. Kartais, kai labai tylu, beveik girdžiu jų balsus; kai esu viena, prietemoj lyg matau juos prie stalo — iš fabriko parėjęs tėvas rašo straipsnį, mama po darbo verčia knygą. Dar išgirstu brolį. Grįžęs iš sueigos, kambaryje klausosi muzikos. Kiekvienas turim savo užsiėmimus namuose, kaip ir už namų. Esame kartu, bet ir nekartu. Daug kuo, bet ne viskuo, dalijamės; kiekvienas turime savo vietą. Man atrodo, kad labai svarbu, jog būdami taip arti, tokie artimi, gal net panašūs, vis tiek kiekvienas buvome sau žmonės.

     Kai buvau maža, man neatėjo į galvą, kad gali nesisekti ar kad reikia ko bijoti. Mokykloje linksma, draugių daug, širdis lengva. Mano visas pasaulis buvo saugus, nebaisus todėl, kad mane besąlygiškai mylėjo tėvai ir brolis. Jų meilė buvo pagrindas viso mano gyvenimo, nors tuo metu apie meilę, kaip mūsų ryšį, negalvojau — tokia aplinka buvo natūrali, savaime suprantama.

     Tėvai ir brolis mylėjo mane tokią, kokia buvau. Buvau nekantri, staigi; skaičiau poeziją ir nevaliau dulkių (kai dulkių daug per daug, mama jose parašydavo ką nors linksmo, kad pastebėčiau); nesidomėjau tomis organizacijomis, kuriose jie veikė; nemėgau miške stovyklų, nepažinau gamtos; neruošiau pamokų; kai paaugau, mama juokais skaičiuodavo, kiek kartų man telefonas skambėjo.

     Tėvai neversdavo manęs daryti, kas man baisu: negalėjau liesti mėsos, tai neviriau; pamokų netikrino, nepersekiojo dėl to manęs; nepadėjo, kai nenorėjau pagalbos — man rūpėjo būti savarankiška. Tokia būti galėjau, nes rėmė šeima — manim pasitikėjo; neabejojo, kad pajėgsiu. Neatkalbinėjo, nestatė kliūčių.

     Buvo meilė; nebuvo prievartos. Meilė pasitiki.

     Mums tėvai leisdavo apsispręsti. Manau, kad tai buvo viena didžiausių jų meilės dovanų. Tuo būdu jie mums dovanojo laisvę. Mažuose ir dideliuose dalykuose galėjom patys pasirinkti, kaip mums atrodė geriau. Žinojom, kad kiekvienu atveju būsime remiami, kad nebus tokios padėties, kurioje tėvai nuo mūsų nusisuktų. Jeigu kas atrodė negerai, pasakydavo, paaiškindavo, nerėkė, negrasino.

     Žinojau, kad tėvai yra visiškai teisingi ir tiesūs. Jie baudė pagal nusikaltimą: tyliai kambary pabūti nesusivaldžius, pavyzdžiui. Nebaudė iš pykčio ar keršto; neišnaudojo savo kaip tėvų ir suaugusių padėties. Meilė yra dora: ta pati dora saistė ir tėvus, ir vaikus. Iš mūsų tikėjosi tokio pat sąžiningumo ir tiesos kaip iš savęs reikalavo. Kai vienąkart pamelavau, pati dėl to susirgau, nes man buvo baisus toks veiksmas; mama mane guodė ir gydė. Meilė yra teisinga, tiesi ir atlaidi.

     Mums tėvai visada viską atleisdavo. Nebuvo nė vieno atvejo, kada reikėjo kankintis, kad kas nors neatitaisomo būtų atsitikę. Kai buvau nemandagi, ar užsispyrusi, ar pikta, tereikėjo atsiprašyti, ir viskas buvo baigta, užmiršta. Dažniausiai prieš man atsiprašant jau mama ar tėvas apkabindavo, nuramindavo, atleisdavo. Iš jų išmokau, koks Dievas atlaidus, gailestingas, kaip laukia atviros širdies ir pats pirmas prieina.

     Išvis apie Dievą išmokau iš šeimos. Galėjau Dievu pasitikėti, nes tėvais ir broliu pasitikėjau. Supratau, koks Dievas artimas ir geras, nes tėvai ir brolis tokie buvo. Jų meilė buvo, kaip ir Dievo, beribė.

     Iš tikro, tėvai mums sukūrė saugų pasaulį. Dabar suprantu, kad tai yra svarbiausia tėvų užduotis. Pasaulis būtų saugus tik grindžiamas besąlygine meile, nes šiaip jis gan grėsmingas ir sunkus gali būti.

     Pagalvoju dabar apie mus, karo vaikus — visus, per karą gimusius ir augusius. Bombos krito, aplink viskas degė, o vis tiek jutom ramybę, nes tėvai buvo šalia. Jie nerodė baimės — nors turėjo bijoti ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų, — nepuolė į paniką, negąsdino, nepasimetė. Priešingai, apsupo, išmokė melstis. Rado net griuvėsiuose kuo džiaugtis — gėle, upeliu, pačia gyvybe — ir už ką Dievui dėkoti. Mes, karo vaikai, užaugome sveiki — išvis užaugome — tėvų dėka. Tėvų meilė ir rūpestis vaikų apsauga, šarvas. Meilė yra rūpestinga.

     Paaugusi klausiausi draugių pasakojimų apie jų vaikystę. Šalia kitų dalykų, man buvo naujiena, kad mergaitės šeimose mažiau vertinamos negu berniukai — kad ko kito iš jų tikimasi, kitaip jų gabumai nukreipiami, kad kai kas draudžiama tik dukterims. Augdama jaučiausi ir buvau lygi savo broliui. Neatėjo į galvą, kad kažką turėčiau daryti ar rinktis tik dėl to, kad esu mergaitė. Ėjau, kur protas, širdis ir gabumai traukė, ne kur būtų nuo gimimo apspręsta. Nei tėvai, nei brolis manęs nelaikė menkesne ar silpnesne, nes mergaitė. Meilė nesukuria sunkumų ir nelaiko vieno vaiko vertesnio už kitą.

     Mūsų tėvai labai vienas kitą mylėjo; jie sutarė, turėjo tas pačias vertybes, siekė to paties. Jų būdai skyrėsi, bet kryptis buvo viena. Matėme, kaip jie vienas su kitu elgiasi: gerbia, užjaučia, remia, padrąsina, padeda, laukia tik gėrio iš kito, neįtaria, neapleidžia, atsiprašo. Suaugusi iš draugių girdėjau, kaip jos buvo ruošiamos vedyboms, stumiamos į šeimos gyvenimą, nors pačios gal ir būtų ko kito siekusios. Pas mus tokių kalbų nebuvo. Gyvenimo kelią rinkomės visai laisvai. Man neatėjo į galvą, kad tik kaip žmona ar motina būčiau tikra moteris. Buvome auginami būti žmonėmis. Tėvų meilė ir laimė mus paliko laisvus rinktis, kokio gyvenimo norėjome, nes nereikėjo užpildyti šeimyninių trūkumų. Meilė neindoktrinuoja, neįtaigauja; ji gerbia asmens, taip ir vaiko, laisvę.

     Mūsų tėvai neturėjo įpročio skųstis. Tik vėliau supratau, kad buvome labai neturtingi; kažkaip niekad nesijaučiau vargšė ar už kitus ko nors labiau reikalinga. Gyvenimas buvo toks pilnas minčių, jausmų, planų, užsiėmimų, knygų, žmonių, jog nesuvokiau, kad neturim pinigų. Apie pinigus tėvai nekalbėjo. Turbūt man tai atrodė visai paprasta: taip yra, o mes vis tiek esame, kas esame. Tėvai ėmėsi suaugusių atsakomybės, neužkraudami jos vaikams. Tai irgi meilė.

     Mūsų mama sirgo širdies liga. Ji nesiskundė. Namuose pasiskirstėm darbais pagal kiekvieno jėgas. Kai mamą ištikdavo priepuoliai, su tėvu jai padėdavom. Buvom kartu. Vienintelis dalykas, ko vaikystėje bijojau, buvo mamos mirtis. Man buvo jos be galo gaila ir man atrodė, kad pasaulis užsibaigs be jos. Iš tikrųjų, su jos mirtimi pasaulis aptemo.

     Meilė yra šviesi ir šilta, pastovi.

     Krikšto mama man, jau suaugusiai, pasakė, kad mamos širdį sugadino mano gimimas: ji tuo metu antrą kartą reumatu susirgo. Namie man niekas to nesakė, ir sužinojusi neklausiau. Kai nugirstu, kaip kai kurie tėvai vaikus kaltina už visokius dalykus, pagalvojau, kaip nė vieno kaltinančio žodžio už nė vieną dalyką namuose negirdėjom. Mes nenešėm praeities naštų. Meilė nekaltina.

     Kai medicina mamai nebegalėjo niekuo padėti, mama pradėjo mus ruošti savo mirčiai. Ji žinojo, kaip tai man sunku, ir išsaugojo, kiek galėjo. Bet galų gale tai turėjo įvykti. Mano motinos paskutiniai žodžiai man buvo: “Viskas gerai”. Meilė nepalieka sunkios širdies.

     Mūsų tėvas, negalėdamas kalbėti, brolį apkabino ir žvilgsniu su juo atsisveikino, visai ramiai, prieš mirtį, iš anksto. Meilė rami.

     Vakare, užbaigdami dieną, su vyru vienas kito atsiprašom, jei kas buvo negerai. Taip darėme šeimoje. Nelieka nuosėdų. Klasėje kartais pajuntu, kaip pasiseka kažką paaiškinti, kaip mamai pamokose, kurias stebėdavau, sekėsi. Skaitau brolio straipsnius ir juntu tėvus. Kalbuosi su studentais ir girdžiu savo brolį. Mūsų visas ilgas gyvenimas surištas, susipynęs ir vis vien visai atskiras. Meilė mus jungia, meilė mus skiria.

     Meilė amžina.

     Šeima yra meilei sukurta, meilės palaikoma ir meilei skirta. Visa kita iš meilės kyla ir nuo meilės priklauso, ir be meilės visa be prasmės.

     Grįžtu į dabartį, į tėvų namus, mūsų svarbiąją mokyklą. Mamos ir tėvo balsai, kokie jie buvo mums augant, visai ryškūs. Jie išliks širdy iki kol vėl susitiksim. Meilei niekas nėra neįmanoma.