Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Mylėk!

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

t

ALGIRDAS NARBUTAS

     —    Kaip gražiai teka vasaros saulė — naujo ryto pradžia... Myliu gyvenimą.

     —    O ką dar?

     —    Ir, žinoma, save.

     —    Žinai, ką Kristus atsakė į fariziejaus klausimą: “Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias?” (Mt. 22,36).

Marina Towers and IBM Building.

     —    Tikriausiai gal žinau.

     —    Patikslinu: Jėzus jam atsakė: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas. Antrasis — panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22, 37-39).

     —    Taigi mes, jeigu nevykdytume antrojo Dievo įsakymo pirmosios dalies — “Mylėk savo artimą” — būtume didžiausi egoistai.

     —    Bet iš sau skirtos meilės glėbio ištrūkti ne taip lengva. Sakai, egoizmas? O kas yra žmogus? — nuodėmių maišelis. Nuo seniausių laikų iki šių dienų jis ir peštukas (Kainas užmuša Abelį), ir veidmainis (Kristus sakė: “vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!... iš paviršiaus atrodote žmonės teisūs, o viduje esate pilni viedmainystės ir nedorumo” (Mt 23, 27.28), ir gobšuolis (Kristaus laikais prekiaudavo net šventyklose, kol kartą

     Jėzus išvarė iš jos visus pinigų keitėjus ir karvelių pardavėjus), ir svetimautojas (Jėzus sakė: “Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi” (Mt 5,28), ir pavyduolis (Morta, pakvietusi Jėzų paviešėti ir susirūpinusi visokiu patarnavimu, pavyduliauja seseriai Marijai, kuri sėdi prie Viešpaties kojų ir klauso jo žodžių), ir dar daug kitų nuodėmių. Ir kodėl žmogus toks?

     —    Manyčiau, dėl to, kad nuoširdžiai nevykdo Dievo įsakymo “mylėk savo artimą...”

     —    O įdomu, kodėl Dievas, sakydamas “mylėk savo artimą kaip save patį” primatą suteikė, pamatu paėmė meilę sau ir liepė būtent į ją lygiuotis mylint artimą?

     —    Įdomi mintis. Beje, pagalvokime, kas būtų, jeigu žmogus pirmiausia nemylėtų savęs. Tada jis nesirūpintų savimi ir susirgęs, ir sušalęs, ir tinkamai neapsirengtų, nepavalgytų, jis apsileistų, nesistengtų patikti moteriai (ir atvirkščiai) — nebesukurtų šeimos — žmonijos mirtis!

     —    Gyvas to pavyzdys galėtų būti “Anykščių šilelio” autorius poetas A. Baranauskas. Prisimenu, raštininkaudamas jis draugavo su dvarininkaite Karolina Praniauskaite. Ir tada labai savimi rūpinęsis, puošęsis. O dirbtinai nutraukus draugystę, įstojus jam į kunigų seminariją, pasidavęs askezei, apsileidęs — likdavo ir nesiprausęs, ir baltinių nekeitęs... Gerai, kad poetas dar jaunystėje buvo išugdęs stiprią valią.

     —    Beje, žmogui būdinga mylėti save. Štai Paulius laiške efeziečiams rašo: “Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią” (Ef 5,29). O mylėdami save, susikuriame saugią aplinką, kurioje normaliai galime gyventi.

     —    Ir vykdyti Dievo įsakymą: mylėk Dievą, save ir savo artimą.

     —    Visa šita trijada, kurią jungia žodis “Meilė” gražiai išsakyta antikos laikų klasikoj

     —    Sofoklio “Antigonėj”. Antigonė degančiam neapykanta karaliui Kreonui pasakė: “Ne neapkęsti, o mylėti aš gimiau”. Ir tą pasiaukojančią meilę parodo žuvusiam broliui Polineikui

     —    slapta jį laidoja, nors ir buvo Kreono labai griežtai uždrausta.

     —    Gražu, kad žmogus gimė Meilei, o ne neapykantai. O jei atvirkščiai?!

     —    Taip, tokių pavyzdžių — baisu — istorijoje turim: nyčizmas (nitšeanizmas), fašizmas, bolševizmas.

     —    Hmmm. Nitšės filosofija. Ją žinau. Jo antžmogis žiaurus, smarkiai puola gailestingumo idėją. Jo supratimu, minios laimė yra tinginystės ir bukaprotystės laimė. Kartą Nitšės herojus Zaratustra net nustebęs: argi ir minia reikalinga gyvenimui? Nitšės supratimu, vyro laimė: “Aš noriu”. Moters laimė: “Jis nori”. O artimo meilė — tai egoizmas. Nitšės antžmogis myli tą, kuris aukoja save žemei, kad kada nors ji taptų “antžmogio” valdžia.

     Laimė, kad tai 19 a. filosofija.

     —    Kuri vėliau buvo įgyvendinama! Jei Nitšė “filosofavo” ar minia reikalinga gyvenimui, tai Hitleris ir realiai “suabejojo” ar žydų tauta turi teisę gyventi — visus naikino pačiu brutaliausiu būdu.

     O bolševizmas? Šit skaitau ‘Tiesoje”...

     —    Šiandieninėje?

     —    Negi Stalino laikų. Taigi skaitau, kaip ten teigia, tikrąjį Lenino testamentą, kur jis susierzinęs rašo savo teisingumo liaudies komisarui Kurskiui: “Drg. Kurski, mano nuomone, reikia plačiau taikyti sušaudymą...” Ir išvardija (11 punktų), ką reikia sunaikinti. Pavyzdžiui, tai visi buvę ikirevoliucinių partijų nariai, Nepriklausomos žemdirbių partijos nariai, jaunimo organizacijų nariai, senosios aristokratijos ir dvarininkijos atstovai, visi buvę Teisingumo ministerijos darbuotojai, visi religijos veikėjai, buvę pirkliai, parduotuvių savininkai, visi užsieniečiai, visi senosios mokyklos mokslininkai ir specialistai... O ką jau kalbėti apie caro kariuomenės karininkus ir puskarininkus — visus be išimties!...

     O lietuvių (ir kitų tautų) kančios Stalino laikais — mūsų tautiečių kaulais nuklota Sibiro žemė!

     —    Tai šitaip įvyksta, jei “atvirkščiai” —jei žmogus gimęs ne meilei, o neapykantai!

     —    Ir šitaip nuo Kaino laikų— smurto per akis. Todėl Dievas ir siunčia Jėzų savo Meile ir kančia atpirkti pasaulio nuodėmes. Dievas nori visus žmones globoti, visiems jaučia meilę. Ir nuostabu, kad nė viena tauta nežuvo, nebuvo galutinai sunaikinta. Tai ženklas, kad žmonija niekada nebuvo palikta aklam, žiauriam likimui, nes kartu su ja istorijos vieškeliu eina ir Dievas.

     Viešpaties meilė yra visuotinė. Ji liepia ir artimą, ir priešą mylėti.

     —    Gera mylėti artimą jau vien dėl to, kad jis tau artimas. Gera Dievą mylėti — Jis mus leido į pasaulį, kuris tik pusiau baigtas. Dievas skyrė žmogui kūrybinę misiją — užbaigti Jo darbą. Už tokią Dievo meilę nesunku atlyginti Jam savo meile. Bet kaip priešą mylėti?!

     —    Iš Evangelijos mes matome, kaip Kristus mokėjo žavėtis gražiu, vilnijančiu auksinių javų lauku, gėrėjosi lauko lelijomis, Jis žavėjosi gyvu kilimu gražiųjų plukių, kurios puošnesnės už Saliamono purpurinę skraistę. Jis stebėjo žvirblius, vištas, kurios surenka viščiukus po savo sparnais. Visa tai būdinga ir žmogui, kuris sukurtas “pagal Dievo paveikslą”. Argi mes nesigrožime, pvz., Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, kurią, sakoma, Napoleonas, jeigu būtų galėjęs, ant delno būtų nusinešęs į Paryžių. Kristus žino, kad žmogus yra būtybė, sudaryta iš kūno ir dvasios. Žmogaus siela, padvelkus didiems įkvėpimams, turi kilti aukštyn — žmogus turi artėti prie idealo. Tad ir priešo meilė įterpiama į jo tobulėjimą. Kristus gana įsakmiai sako: “Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: “Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus” (Mt 5,43-44). Dar daugiau: “Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių (Lk 6,29).

     —    Priešų meilė!

     —    Tai ne naudos meilė. Rodos, tiesiog girdžiu Jėzų: “Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?” (Mt 5, 46).

     —    Priešų — tai ypatinga, pasiaukojanti, kartais mirtingajam sunkiai suvokiama meilė.

     —    Tai aukos meilė. Ji labai tauri, dvasinga. Ir dar: dažnai ji susijusi su kančia.

     —    Leisk įsiterpti su žemiška pastaba. Man žodžiai “Meilė”, “kančia”, “auka” siejasi su meile moteriai. Prisipažinsiu, negalėčiau didele meile nuoširdžiai mylėti moters, jei ji mokėtų mylėti, bet nemokėtų kentėti ir aukotis. Ir apskritai, tik tokia moters meilė, man atrodo, ir yra tauri.

     —    Štai tau Marijos meilė ir kančia. Štai tau Jėzaus meilė, kančia ir auka.

     —    O Marija! — sūnus, vaikas ant kryžiaus. Kokie jausmai Motinos, matančios mirštantį ant kryžiaus savo vaiką! “Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina” (Jn 19,25). O gal Dievas tas kančias jai dievišku būdu palengvino?

     —    Ne, visiškai įsitikinęs — ne. Manau, kad leido natūraliai, tik žmogiškai kentėti, priešingai visas žmonijos Atpirkimo aktas būtų sumenkintas.

     —    Tai ir Jėzaus Meilė, auka ir kančia dėl žmonijos Atpirkimo buvo grynai žemiška žmogaus kančia?

     —    Sąmoninga meilė žmonijai, auka ir kančia. Jėzus iš anksto žinojo savo Golgotą, bet kentėjo kaip žmogaus Sūnus: Alyvų kalne Jėzus . .parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!” Antrą kartą: “Mano Tėve, jeigu ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!” ... ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais” (Mt 26, 38.4244).

     —    Ir eina per žmonijos istoriją tie didieji dalykai, ir kartojasi... Štai pokario Lietuva, sovietinė okupacija. Meilė Tėvynei — ir vėl aukos, kančios. Vyrai partizanai kovojo, kentėjo miškuose, o moterys — namuose. Ar ne Marijos kančia kartojosi, kai motinos matė savo žuvusius sūnus, sumestus pusnuogius, išniekintus miestelių aikštėse ir negalėjo jų viešai apraudoti, palaidoti — juos sumesdavo į apleistus šulinius, į žvyrduobes... Kodėl vis kartojasi Golgota? O! kad pasaulyje vyrautų tik Meilė!

     —    Gimtosios nuodėmės pasekmė. Žinoma, žmogus visada trokš grįžti į prarastąjį Rojų. Ir nors daug ką ir prarandame dėl gimtosios nuodėmės, bet svarbiausia iš mūsų nebuvo atimta — žmogus išlaiko savyje dieviškąjį paveikslą ir panašumą ir nuolat gauna Dievo malonių: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16).

     —    Nuostabus Dievo Meilės rūmas!

     —    Ir mes, žmonės, tu ir aš, jame gyvename. Meilė — tai ir yra gyvenimas, rūmas su daugybe savo apraiškų. Iš jų, žinoma, išsiskiria artimo meilė — kaip antrasis didžiausias Dievo įsakymas, kaip Kristaus mokslo žemėje apoteozė. O jos dalys — atlaidumas, gailestingumas, gerumas, nuoširdumas. Pagaliau malda ir visa kita, kas kyla iš meilės.

     —    O meilė priešui?

     —    Priešas dieviškuoju požiūriu taip pat mūsų artimas, tik padaręs nuodėmę — nusikaltęs dieviškiesiems ar žemiškiesiems įstatymams. Ir jam turime atleisti, nes Kristus pasakė: “Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų” (Mt 6,14-15).

     — Taip, žmogus turi atleisti, o valdžia, kai būtina, turi bausti, nes pagaliau susidarytų padėtis, kai žmogus — Dievo tvarinys — nebegalėtų laisvai gyventi žemėje.

     —    Meilė — tai duoti: pasigailėti, atleisti. Meilė be gailestingumo — tai fariziejaus meilė, veidmainiška.

     Kartą Petras priėjo prie Kristaus ir paklausė: “Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų”? Jėzus jam atsakė: “Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų” (Mt 18, 21-22).

     —    Suprantama, jeigu mes norime, kad mums būtų septyniasdešimt septynis kartus atleista, tai, mylėdami artimą, turime ir jam taip daryti.

     —    Atlaidumas turi eiti kartu su gailesčiu. Mums, pavyzdžiui, kunigas Dievo vardu atleidžia nuodėmes, jei mes gailimės ir pasižadame pasitaisyti.

     —    O įdomu, kaip žiūrėtume į Judą. Žinau, kad jis gailėjosi Jėzų išdavęs.

     —    Taip. Šventame Rašte parašyta: “Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”... Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė” (Mt 27, 3-5).

     —    Tai juk gailestis be... meilės!

     —    O gal tai labai ryški meilės išraiška, gyvavusi lyg meteoras tik kelias sekundes ir nereikalaujanti jokių atpildų, tik aukos.

     —    Ar gal tai tik nusikaltėlio rankų nusi-plovimas, — kaip Pilotas...

     —    Abejoju jau vien dėl to, kad juk Kristus buvo Judo Mokytojas, skelbęs visuotinę Dievo Meilę. Tos meilės kibirkštėlė yra kiekviename mūsų, daugiau ar mažiau. Visiškai išblėsti ji negalėjo ir Jude.

     —    Įdomu, Kristus atleido Judui?

     —    Esu įsitikinęs. Jėzus, beje, fariziejams yra pasakęs: “Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos” (Mt 11, 7).

     —    Bet kodėl Dievas vienintelio karto neatleido Adomui ir Ievai?

     —    Bažnyčios mąstytojai, teologai tai taip aiškina: Dievas pagal savo planą sukūrė laisvą žmogų su visiškai laisva valia. Priešingu atveju, Dievas būtų padaręs iš žmogaus ne sąmoningą bendradarbį, o aklą įrankį, besinaudojantį tik instinktais. Rojaus sode apgyvendintas žmogus turėjo neliesti gėrio ir blogio pažinimo medžio, t. y. neliesti specialių Dievo teisių — turėjo palikti tik Dievui spręsti, kas žmonijai gera ir kas bloga. Pirmieji žmonės to nepaisė, jie pasidavė gundymui: “Jeigu valgysite tą vaisių, būsite kaip dievai”. Žmogus panoro būti kaip Dievas (iš knygos “Gyvenimo problemos”. Lellote). Žmogus atsidūrė žemėje. Ir čia Dievas jam dosniai žeria savo dovanas — atsiuntė Atpirkėją, nes dieviška Meile mylėjo savo Kūrinį.

     Jėzus Kristus, rūpindamasis žmogumi, moko, kad meilė yra gero darymas ir atjauta: “Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mt 7, 12). Ir svarbiausia, — kad gero darymas būtų meilės aktas artimui, išplauktų iš žmogaus širdies: “Geras žmogus iš geros savo širdies lobyno ima gera... Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis” (Lk 6, 45). Jėzus tai patvirtina savo gerais darbais žemėje. Jo rankos gydo ligonius, išvaro piktas dvasias, ypač mylėjo ir globojo vaikus, sakydamas: “Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane” (Mt 19, 14), laimino uždėjęs ant jų rankas”. Gailisi nevalgiusių žmonių: padauginęs kelis duonos kepaliukus ir kelias žuveles, pamaitina minią. Nuolankiai plauna mokinių kojas, perspėja dėl turtų: “Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje” (Mt 19, 21). Kristumi žavisi motinos (“Palaimintos įsčios, kurios Tave nešiojo”), vaikai puola į jo glėbį. Mylėjo jį Jo mokiniai, žavėjosi Juo minios. Jėzus to užsitarnavo savo darbais. Geri darbai patys nesigiria, juos kiti giria — tokia mūsų senolių išmintis, pasiekusi mus per patarles ir priežodžius.

     —    Iš Jėzaus suminėtų labdaringų darbų (Mt 25, 34-37) man ypač įsiminė: “...aš buvau kalinys — atėjote pas mane”. Ir sakė, kad tokie paveldės nuo pasaulio sukūrimo jiems paruoštą karalystę.

     —    Taip, tai Dievo paliepimai, perduoti per Kristų. Labai gaila, kad šiandien Lietuvoje nėra to papročio, sakyčiau, tokios labdaros formos — lankyti kailinius, lyg kalinys nebūtų mūsų artimas, kurį taip pat reikia mylėti kaip save patį. Tai užleista mūsų sritis.

     —    O meilė gimdytojams?

     —    Jėzus primena fariziejams: “Dievas yra įsakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną! ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta!” (Mt 15, 4).

     —    Truputį naivi mintis — ar Viešpats — dievybė — yra mūsų artimas?

     —    Mes Viešpatį, savo Dievą, mylime visa širdimi, visa siela ir visu protu!

     —    Žiūrėk saulė jau dienovidį rodo. Nuostabi diena!

     —    Kokia Viešpaties harmonija: Saulė — Žemė — Žmogus — Meilė — Malda...

     —    O “žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mt 20, 28).

     Didžioji Žmogaus pareiga...