Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Knygos

GRAŽU, KAS YRA GERAI

Marija A. Jurkutė

     Gerų knygų niekados nebūna per daug. Ypač, jeigu knygos turinys užpildytas nuotraukomis, o jos autorius yra visų gerai pažįstamas, vertinamas ir mylimas Algimantas Kezys. Tos naujosios knygos - albumo pavadinimas —    “Čikaga” ir ji truputį dar kvepia spaustuvės dažais.

     Nesu itin gera fotografijos meno žinovė. Teatleidžia geriau apie fotografiją išmanantys, jei aš pabandysiu labai atsargiai, bet atvirai ir nuoširdžiai pasidalinti tuo, ką supratau, pajutau ar atradau, vartydama knygą apie Algimanto Čikagą —    miestą, kuriame šiuo metu gyvename.


Chicago Tribune Tower.

     Versdama puslapį po puslapio, galop supratau, kaip žaismingai Algimantas apsimetinėja. Taip! Jis ruošia parodas, leidžia katalogus, knygas, suka filmus, buria draugijas, jo na-muose-galerijoje rengiamos parodos, vyksta susitikimai ir skaitomos paskaitos apie meną. Ir visa tai daroma tenorint nuslėpti akivaizdžią tiesą, kad jis yra tikrų tikriausias poetas! Algimantui Čikaga yra ne tik jo vizija, bet ir jo kasdienybė, jo laikas. Jį traukia Čikagos dangoraižiai, gatvės, paminklai, žaidimas jais ir jų žaidimas erdvėje. Būtų jis tik paprastas žmogus, tik fotografas Algimantas Kezys, tą ir matytume jo knygoje: dangoraižis — didelis namas, tiltas — sudėtingas statinys, jungiantis krantus. Paminklas? Fontanas? Tik iš priekio. Arba profiliu. Aiškiai ir suprantamai. Ir jokių simbolių! O ką mums rodo savo naujojoje knygoje Algimantas? Gal pirmiausia ne ką rodo, o kas įrodoma jo fotografijomis. Paulius Zavadskis, jaunas poetas iš Lietuvos, apie poeziją kalba tokiomis eilutėmis: “kaip sako vienas žmogus, tikra poezija niekuomet nieko nesako, ji tik išvardija galimybes — pats pasirink duris, pro kurias eisi, pabandyk ją suprasti”. Algimantas rašo eilėraščius savomis nuotraukomis. Priklausomai nuo nuotaikos jo eilėraščiai yra apšviesti arba apgaubti paslaptingais šešėliais. Šviesiųjų daugiau. Tikriausiai todėl, kad vienąkart paklaustas, kokią kamerą vartoja fotografuodamas, autorius trumpai atsakė: “Ne kamera svarbu. Siela”.

     Kad tai yra šventa teisybė, aš supratau, pamažu versdama knygos lapus. Šalčiu dvelkiantis dangoraižis, sušildytas dar be lapų, bet vilties pumpurais apsipylusia šaka, švarūs baltasparniai paukščiai, bet ir vėl — šalia šaltų metalinių vamzdžių ir tikriausia labai aukštos pinučių tvoros. Žmogus — basas šuoliuojantis (ne einantis, ne bėgantis — šuoliuojantis!) Grant parku. Gal todėl, kad — po lietaus? Kad yra pavasaris ir virš trapios parko žalumos kyla lengvas, perregimas rūkas? Man suprantamas ir gerai pažįstamas to žmogaus džiugesys. O veido neįžiūrėsi, tik viską suvoksi iš tarsi skrydžiui ištiestų rankų ir batų jose...

     Užvis žaviausia, kad Algimantui visai nerūpi, ar jo nuotraukos bus kam nors įdomios. Jis kuria poeziją. Jis kviečia: Eikš. įsižiūrėk. Laikas bėga šuoliais, o tu išsiveržk iš begalinio laiko erdvės į šiandieną ir pamatyk. Pajusk.

     Kur tau! Jau turėdama savyje Algimanto Čikagą, vaikščiojau po vidurmiestį, galima sakyti, dar šiltomis jo pėdomis. Užverčiau galvą. Stoviu. Ir ilgai, ilgai stebiu. Pakeičiu stovėjimo vietą, bet vis tiek matau tik purvinus pastatų fasadus ir namų numerius. O poezija išnykusi. Todėl visi, norintys atrasti visai naują, šviesią ir šiltą Čikagą, privalo nedelsiant įsigyti Algimanto Kezio knygą. O įsigijusiems patarimas — vartyti ją ne tik vakare, bet ir ankstyvais rytais. Kodėl? Todėl, kad Algimantas yra ne tik fotografas. Ne tik poetas. Jis savomis fotografijomis kuria ir muziką. Ji būna skirtinga — rytinė Čikaga skamba, ūžia, siaučia tiltų turėklų, fontanų purslų, senovinės parduotuvės samčių, puodų ir keptuvių garsais, o vakarais... o vakarais tyliai ir švelniai atsisveikinama oro uostuose. Bučiuojamasi... Patartina lapus versti kaip galima lėčiau, nes, tik gerai įsižiūrint į nuotraukas, kuriose pavaizduoti paprasčiausi laiptai. Vienokia muzika palydės kiekvieną, kuris, Algimanto padrąsintas, pabandys peršokti iškart du-tris laiptelius senamiesčio name. O Mičigano gatvėje prie upės esantys laiptai, atrodo, gali nuvesti tave į kitados kitų gyventą žemę. O gal — į būsimą — švarų, baltą baltą pasaulį? Visus šiuos jutimus lydi muzika. Labai skaidri ir viltinga.


     Kažkas yra pasakęs, jog gražu yra tai, kas yra gerai. Man naujojoje knygoje viskas yra gerai. Nes jos autorius yra ne tik poetas, ne tik muziką kuriantis fotografas. Jis dar yra ir nepralenkiamas pasakorius. Algimantas man papasakojo pasaką apie fontane pasiklydusią mergaitę ir tokią savitą, daug mačiusią ir patyrusią Gamtos muziejuje esančio dramblio uodegą. Tai Algimantas ne įkyriai, bet įtikinančiai įrodė man, jog muzika skamba ir tuomet, kai greitkeliu lekia koks tūkstantis mašinų. Tereikia kilsterėti galvą ir pamatyti vasaros dangų arba virš greitkelio esančio tilto stygas.

     Kūryba — ne tik paties autoriaus kalba, bet ir jo kalbėjimas su pačiu savimi. Savo sielos išsakymas, kuris neišvengiamai palies bei nuskaidrins ir kitą giminingą sielą. Ir ne vieną!

     Vertingiausia knygos savybe manyčiau esant viltį, kad, labai panorėjus, įmanoma pasaulį, savo miestą, upę, gatvę, savo mažą kiemą ir lapus numetusią obelį matyti taip nesumeluotai šviesiai, kaip visa tai mato Algimantas Kezys.

★ ★ ★

KELIONIŲ VYNAS. Henrikas Stasas. %spūdžiai iš 22 šalių. Išleido Europos centras Vilniuje 1994 m. 276 psl. ir 8 iliustracijų lapai, kieti viršeliai, kaina sutartinė.

Klyvlende gyvenančio spaudos bendradarbio Henriko Staso kelionių po Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos šalis įspūdžių knyga. Autorius aprašo Šv. Žemės, Laplandijos, Brazilijos, Meksikos, Havajų ir kitų egzotiškų kraštų gamtą, papročius, dabartinį gyvenimą, religijos istorijos ir kultūros paminklus. Keletą kartų jis su žmona yra keliavęs ir su “Laiškų lietuviams” organizuotomis ekskursijomis.

    ★Spalio 10 d. pradėjo veikti VDU bibliotekos Katalikų teologijos fakulteto skaitykla. Jai knygas testamentu paliko buv. Kauno kunigų seminarijos rektorius, taip pat buvęs VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas prof. dr. Viktoras Butkus.