Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MAMA, MANO MAMA...

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

GIEDRIUS VANAGAS

     Rudenėjant, po ilgai užsitęsusių lietų, pasipylė grybai. Dygo jie keistai: raudonikiai iš po beržų lindo į atviras pievaites, paberžiai klydinėjo po eglynėlius, o kazlėkai, išdavę žvyrynėlius, kėlė galvutes iš žole paėjusios molingos žemės.

     Mama klausėsi, klausėsi mano pasakojimų ir nebeištvėrė: šeštadienio rytą, išsitrynusi plukių šaknų syvais nuolat skaudančius kojų sąnarius, iškeliavo į mišką pati.

     Išėjo grybų, o grįžo su bulvėmis.

     —    Va, ir aš nusidėjau, — liūdnai atsiduso virtuvėje.

     Supratau, kad įvyko kažkas negero, bet kuo aš galėjau nuraminti graužatim užduotą mamos širdį?

     —    Einu per lauką išarta vaga, o jos kupra lietaus nuplautomis bulvėmis taip gražiai boluoja, — pasakojo mama. — Aš ir susigundžiau.

     Neišpylėm tų bulvių į šiukšliavežę. Virėm, kepėm, bet valgiau jas, galima sakyti, aš vienas.

     Į bendrovę persikrikštijęs kolūkis to bulvių lauko taip ir nenusikasė. Atsliūginę lapkričio šalnos bulves į gruodą suvarė. Girdi, kasti galėjo tik kvaili, nes kasdami būtų daugiau praradę, nei, nukastas bulves pardavę, uždirbtų.

     Kai viskas taip susiklostė, tikinau mamą, jog ji tuščiai dėl ano bulvių krepšio save iki ašarų ūdijo.

     Mama nesutiko su manimi.

     —    Vakar klauseisi nusipirktos plokštelės, — sakė. — Tos, kur plyšauja: “Nuodėmė — ne dėmė, nuodėmė — ne dėmė...” Ne, kiekviena nuodėmė, didelė ji ar visai mažytė, yra dėmė. Jos nei vieša ašara, nei atlikta bausmė nepanaikins. Tik atgaila nuodėmę nuplauna.

     Mama, mano mama... Dabar aš jau nebe vaikėzas ir žinau, jog niekas taip neišmoko dorai gyventi, kaip tėvų pavyzdys.

     Atsimenu, dar lankant darželį, vaikai mėgo girtis.

     —    Mes dešrų neperkam, — sakydavo Andrius. — Tėvas po darbo, pilvą apsivyniojęs, iš mėsos kombinato parneša.

     —    O mes savo mašinai benzino neperkam, — nenusileido Julius. — Tėtis iš valdiškos prisileidžia.

     —    O mano tėvui nė galvos sukti nereikia, — tikino partijos sekretoriaus sūnelis Džiugas. — Tėvo vairuotojas pats žino, iš kur ką parvežti.

     Vaikai tapo vyrais. Andrius jau sėdi kalėjime už kiosko apiplėšimą, Julius — už automobilio nuvarymą. Tik Džiugas, įkliuvęs už išžaginimą, tebėra laisvas kaip paukštis. Mat nukentėjusioji tiesme pareiškė, jog ji apsigalvojo ir dabar mananti, kad santykiavo savo noru ir net Džiugo atsiprašė už jo šlovės nuplėšimą.

     Liūdna dėl to man. Ir ne tik man. Štai kunigas Vaclovas Aliulis, sužinojęs, kad Lietuvoje kas 8 minutės padaromas nusikaltimas, “Dienovidžio” savaitraštyje griebėsi už galvos: “Ar galėjome manyti, kad tapsime vagių kraštu?”

     Tai ką dabar daryti, kai taip jau atsitiko? Kaip numalšinti tą visuotinį vogimo ir kitokių nedorybių troškulį?

     Ak, mama, mano mama ...